Leono Garbačiausko nuotraukos
Lietuvos kova už laisvę pasaulio žiniose
ALGIMANTAS GURECKAS
Mažai tautai kovojant už laisvę su milžiniška imperija svarbu,
kad ta kova būtų kuo plačiau žinoma, kad ji patrauktų pasaulio dėmesį
ir kad tai, savo ruožtu, paveiktų kitų valstybių vyriausybių požiūrį į
jos išsivadavimo kovą. Žinių apie laisvės kovą skleidimas tampa
reikšminga kovos dalimi. Vykstant devynerių metų Lietuvos
partizanų karui, nesisekė apie jį informuoti pasaulį, ir Vakaruose tas
karas liko nežinomas. Bet 1991 m. sausio 13 d. sovietų kariuomenės
Vilniaus Televizijos studijos ir bokšto neginkluotų gynėjų
žudynės ir daugybės Lietuvos žmonių pasiryžimas ginti
Aukščiausiąją Tarybą buvo stebimas daugelio užsienio žurnalistų,
kurie pranešė pasauliui apie Lietuvos laisvės kovą.
Minint 20 metų nuo sėkmingos kovos už laisvę, Lietuvos ambasada
Washington, DC ir Lietuvos televizija šių metų sausio 13 dieną
suruošė diskusiją: Kaip žurnalistai 1991 metų įvykius Vilniuje
pavertė veiksniu, lėmusiu tolesnį istorijos vystymąsi? Diskusija įvyko
Washington, žiniasklaidos muziejaus ,,Newseum’’ studijoj.
Dalyvavo penki žurnalistai, kurie tuo laiku stebėjo įvykius Vilniuje
arba pranešinėjo apie juos užsienyje: Joyce Barnathan tada buvo
,,Business Week’’ žurnalo biuro Maskvoje vadovė, atvykusi į
Vilnių; Kevin Klose buvo ,,The Washington Post’’
dienraščio priedo ,,Outlook’’ savaitinių žinių
analizės redaktorius; Andrew Nagorski – ,,Newsweek’’
žurnalo biuro Varšuvoje vadovas, taip pat buvo atvykęs į
Lietuvą; David Satter – ,,The Wall Street Journal’’
dienraščio bendradarbis sovietų klausimais ir Claudia Rosett
– ,,The Asian Wall Street Journal’’ redaktorė Hong
Konge.
Taip pat dalyvavo nors ir ne žurnalistas, 1979–1993 m. buvęs
Amerikos Kongreso atstovas Donald L. Ritter, kuris suorganizavo
Kongreso atstovų delegaciją, po sausio 13-tos atvykusių į Vilnių.
Pokalbį vedė Paul A. Goble, tada buvęs Amerikos valstybės sekretoriaus
James A. Baker specialusis patarėjas sovietų tautybių ir Baltijos
kraštų reikalais. Renginio metu ekrane buvo parodytas ir kalbėjo
tuometinis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas, Aukščiausiosios
Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis ir dabartinis Lietuvos
užsienio reikalų ministras, o tada Aukščiausiosios Tarybos
atstovas spaudai Audronius Ažubalis. Taip pat buvo parodytas
pasikalbėjimas su Amerikos radijo korespondente Maskvoje Ann Cooper,
kuri sausio 13-tąją buvo Vilniuje. Programą stebėjo apie pusantro
šimto žiūrovų, daugiausia Washington lietuvių. Programos
filmavimui vadovavo Lietuvos televizijos žurnalistė Rita Miliūtė.
Lietuvos Respublikos ambasadorius Žygimantas Pavilionis, atidarydamas
šį renginį, pabrėžė didelę žiniasklaidos reikšmę Lietuvos
laisvės kovoje: žurnalistų pranešimai apie sausio 13-tos įvykius
sulaukė laisvojo pasaulio visuomenės palaikymo ir demokratinių Vakarų
valstybių paramos, be kurios Lietuva vargiai būtų pajėgusi apginti savo
paskelbtą nepriklausomybės atkūrimą.
Programos dalyviai prisiminė, kaip žinios apie sovietų smogikų puolimą
su tankais prieš neginkluotus Televizijos studijos ir
bokšto gynėjus ir daugybės lietuvių pasiryžimą ir
pasiruošimą ginti Aukščiausiąją Tarybą buvo perduodamos
ir skleidžiamos laisvojo pasaulio kraštuose. Labai tikėtina, jog
daugelio kraštų žurnalistų dalyvavimas ir skubus žinių
perdavimas į Vakarus sulaikė sovietus nuo Aukščiausiosios
Tarybos puolimo ir taip nulėmė Lietuvos laimėjimą. Landsbergis
papasakojo, jog Rusijos prezidentas Boris Jelcin jam sakė, kad jis
kalbėjo su Sovietų Sąjungos gynybos ministru, armijos generolu Dimitrij
Jazov ir KGB vadovu Vladimir Kriučkov, ir jie jam patvirtino, kad
puolimas Vilniuje buvo vykdomas Sovietų Sąjungos prezidentui Michail
Gorbačiov pritarus. O Gorbačiov, dėl didelių ekonominių sunkumų
sparčiai prarandant populiarumą Sovietų Sąjungoje, buvo būtinai
reikalinga išlaikyti Vakarų pritarimą ir galimybę gauti
iš jų ekonominės paramos. Masinės žudynės užimant
Aukščiausiąją Tarybą būtų sulaukusios Vakarų pasipiktinimo ir
pasmerkimo, ypač kad pačiuose Parlamento rūmuose buvo Vakarų žurnalistų
ir neišvengiamai dalis jų būtų žuvę. Sovietų smogikai ir valdžia
tokio pasipriešinimo nesitikėjo. Jie manė, kad,
iššovus keletą šūvių, gynėjai bematant
išsilakstys. Kai sovietų vadovybė pamatė, jog gynėjai
nesitraukia, kad jau buvo aukų ir, puolant Aukščiausiąją Tarybą,
jų būtų šimtai ir gal tūkstančiai, ji jau nebesiryžo pulti.
Programai baigiantis, Miliūtė užkalbino tomis dienomis buvusią JAV LB
atstovę Washington Astą Banionytę ir buvusią ,,Newsweek’’
žurnalistę Iną Navazelskytę. Banionytė papasakojo, kad sovietams buvo
pranešta apie didelį skaičių užsienio žurnalistų Vilniuje ir kad
jų esama Aukščiausiojoje Taryboje. Tai taip pat galėjo
prisidėti, kad puolimas būtų nutrauktas.
Pokalbio dalyviai priminė, kad tarp Aukščiausiosios Tarybos
gynėjų buvo nemažai Lietuvos laisvės draugų iš užsienio
kraštų – iš Vakarų, Lenkijos, Rusijos ir Ukrainos.
Iš Rusijos atvykusiems gynėjams ir žurnalistams pasisekė
pranešti apie sovietų puolimą prieš Lietuvos žmones ir jų
išrinktą valdžią ir paneigti sovietų valdžios skleidžiamus
melus, kad Lietuvoje vyksta vidinis tarpusavio susipriešinimas,
kad ten siaučia Sąjūdžio nacionalistai bei fašistai ir kad
liaudis jiems priešinasi. Sužinojus tikrąją padėtį, Maskvoje ir
Sankt Peterburg (tada Leningrade) prasiveržė šimtatūkstantinės
demonstracijos už Lietuvos laisvę ir prieš Gorbačiov pastangas
ją užgniaužti.
Kur dabar dingo Rusijos demokratai, kurie tada reikalavo laisvės
Rusijai ir taip tvirtai rėmė Lietuvos laisvės kovą? – klausė
diskusijos dalyviai. Deja, šiuo metu ten matome plačiai
pasklidusį rusišką nacionalizmą ir imperijos nostalgiją.
Pokalbio vadėjas Goble pabrėžė Amerikos lietuvių pastangas tomis
lemtingomis dienomis. Jis sakė matąs auditorijoje daug jam pažįstamų
veidų tų, kurios ir kurie tada kiek tik įmanydami dirbo rinkdami ir
skleisdami pranešimus iš Lietuvos Amerikos žiniasklaidai
ir valdžios įstaigoms. Tai buvo labai svarbus ir reikalingas darbas,
paveiki talka Lietuvos laisvės kovoje. Ypač Goble pabrėžė privačių
radijo siuntėjų (ham radio operators) iš Lietuvos siunčiamų
žinių reikšmę. Per sovietų smogikų puolimą jie tuoj pat
pranešdavo, kas vyksta, kartais kas vyksta dar jiems kalbant į
mikrofoną. Amerikos lietuviai gavę žinias jas tuoj perduodavo Amerikos
įstaigoms. Goble, dirbęs Valstybės departamente, jas gaudavo anksčiau
negu bet kas kitas, ir taip iš karto galėdavo paneigti sovietų
valdžios ir žiniasklaidos skleidžiamus melus.
Visi pokalbio dalyviai sutarė, kad sausio 13tos laimėjimo
reikšmė iki šiol per mažai įvertinta. Jeigu Berlyno
sienos pralaužimas nulėmė sovietų išorinės imperijos žlugimą
Vidurio Europoje ir Balkanuose, tai sausio 13toji buvo pačios Sovietų
Sąjungos griūties pradžia. Lietuvos atsilaikymas prieš
ginkluotos jėgos puolimą parodė, jog išsivadavimas iš
blogio imperijos, kuris buvo laikomas neįmanomu, yra pasidaręs realia
galimybe. Tai pajuto visos sovietų pavergtos tautos ir visos
pareikalavo laisvės, tarp jų ir rusų tauta. Sovietų Sąjunga žlugo ir
jos pavergti kraštai atgavo laisvę ir nepriklausomybę.
Diskusija buvo nufilmuota ir jau buvo parodyta per Lietuvos televiziją.
Po diskusijos klausytojai prie vyno ir užkandžių dalijosi anų lemtingų
dienų prisiminimais. Į renginį buvo atvykusi Aukščiausiosios
Tarybos gynėja, Amerikos lietuvė Jūra Vizbarienė, kuri tada buvo
nuvykusi į Vilnių ir ten talkino Aukščiausiajai Tarybai. Toms
dienoms atminti ji atsinešė dujokaukę, kurios sausio 13tos naktį
buvo išdalintos Aukščiausiosios Tarybos gynėjams.
Dujokaukė šiurpiai priminė tą grėsmingą naktį, kada gynėjai
laukė sovietų tankų puolimo, bet sulaukė šviesaus pergalės ryto.
Algimantas Gureckas –
ekonomistas ir teisininkas, ilgus metus aktyviai dalyvavo JAV LB
ir PLB veikloje. Dabar pensininkas.
.