wash

Leono Garbačiausko nuotraukos

Lietuvos kova už laisvę pasaulio žiniose

ALGIMANTAS GURECKAS

Mažai tautai kovojant už laisvę su milžiniška imperija svarbu, kad ta kova būtų kuo plačiau žinoma, kad ji patrauktų pasaulio dėmesį ir kad tai, savo ruožtu, paveiktų kitų valstybių vyriausybių požiūrį į jos išsivadavimo kovą. Žinių apie laisvės kovą skleidimas tampa reikšminga kovos dalimi. Vykstant devynerių metų Lietuvos partizanų karui, nesisekė apie jį informuoti pasaulį, ir Vakaruose tas karas liko nežinomas. Bet 1991 m. sausio 13 d. sovietų kariuomenės Vilniaus Televizijos studijos ir bokšto neginkluotų gynėjų žudynės ir daugybės Lietuvos žmonių pasiryžimas ginti Aukščiausiąją Tarybą buvo stebimas daugelio užsienio žurnalistų, kurie pranešė pasauliui apie Lietuvos laisvės kovą.

Minint 20 metų nuo sėkmingos kovos už laisvę, Lietuvos ambasada Washington, DC ir Lietuvos televizija šių metų sausio 13 dieną suruošė diskusiją: Kaip žurnalistai 1991 metų įvykius Vilniuje pavertė veiksniu, lėmusiu tolesnį istorijos vystymąsi? Diskusija įvyko Washington, žiniasklaidos muziejaus ,,Newseum’’ studijoj. Dalyvavo penki žurnalistai, kurie tuo laiku stebėjo įvykius Vilniuje arba pranešinėjo apie juos užsienyje: Joyce Barnathan tada buvo ,,Business Week’’ žurnalo biuro Maskvoje vadovė, atvykusi į Vilnių; Kevin Klose buvo ,,The Washington Post’’ dienraščio priedo ,,Outlook’’ savaitinių žinių analizės redaktorius; Andrew Nagorski – ,,Newsweek’’ žurnalo biuro Varšuvoje vadovas, taip pat buvo atvykęs į Lietuvą; David Satter – ,,The Wall Street Journal’’ dienraščio bendradarbis sovietų klausimais ir Claudia Rosett – ,,The Asian Wall Street Journal’’ redaktorė Hong Konge.

Taip pat dalyvavo nors ir ne žurnalistas, 1979–1993 m. buvęs Amerikos Kongreso atstovas Donald L. Ritter, kuris suorganizavo Kongreso atstovų delegaciją, po sausio 13-tos atvykusių į Vilnių. Pokalbį vedė Paul A. Goble, tada buvęs Amerikos valstybės sekretoriaus James A. Baker specialusis patarėjas sovietų tautybių ir Baltijos kraštų reikalais. Renginio metu ekrane buvo parodytas ir kalbėjo tuometinis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis ir dabartinis Lietuvos užsienio reikalų ministras, o tada Aukščiausiosios Tarybos atstovas spaudai Audronius Ažubalis. Taip pat buvo parodytas pasikalbėjimas su Amerikos radijo korespondente Maskvoje Ann Cooper, kuri sausio 13-tąją buvo Vilniuje. Programą stebėjo apie pusantro šimto žiūrovų, daugiausia Washington lietuvių. Programos filmavimui vadovavo Lietuvos televizijos žurnalistė Rita Miliūtė.

Lietuvos Respublikos ambasadorius Žygimantas Pavilionis, atidarydamas šį renginį, pabrėžė didelę žiniasklaidos reikšmę Lietuvos laisvės kovoje: žurnalistų pranešimai apie sausio 13-tos įvykius sulaukė laisvojo pasaulio visuomenės palaikymo ir demokratinių Vakarų valstybių paramos, be kurios Lietuva vargiai būtų pajėgusi apginti savo paskelbtą nepriklausomybės atkūrimą.

Programos dalyviai prisiminė, kaip žinios apie sovietų smogikų puolimą su tankais prieš neginkluotus Televizijos studijos ir bokšto gynėjus ir daugybės lietuvių pasiryžimą ir pasiruošimą ginti Aukščiausiąją Tarybą buvo perduodamos ir skleidžiamos laisvojo pasaulio kraštuose. Labai tikėtina, jog daugelio kraštų žurnalistų dalyvavimas ir skubus žinių perdavimas į Vakarus sulaikė sovietus nuo Aukščiausiosios Tarybos puolimo ir taip nulėmė Lietuvos laimėjimą. Landsbergis papasakojo, jog Rusijos prezidentas Boris Jelcin jam sakė, kad jis kalbėjo su Sovietų Sąjungos gynybos ministru, armijos generolu Dimitrij Jazov ir KGB vadovu Vladimir Kriučkov, ir jie jam patvirtino, kad puolimas Vilniuje buvo vykdomas Sovietų Sąjungos prezidentui Michail Gorbačiov pritarus. O Gorbačiov, dėl didelių ekonominių sunkumų sparčiai prarandant populiarumą Sovietų Sąjungoje, buvo būtinai reikalinga išlaikyti Vakarų pritarimą ir galimybę gauti iš jų ekonominės paramos. Masinės žudynės užimant Aukščiausiąją Tarybą būtų sulaukusios Vakarų pasipiktinimo ir pasmerkimo, ypač kad pačiuose Parlamento rūmuose buvo Vakarų žurnalistų ir neišvengiamai dalis jų būtų žuvę. Sovietų smogikai ir valdžia tokio pasipriešinimo nesitikėjo. Jie manė, kad, iššovus keletą šūvių, gynėjai bematant išsilakstys. Kai sovietų vadovybė pamatė, jog gynėjai nesitraukia, kad jau buvo aukų ir, puolant Aukščiausiąją Tarybą, jų būtų šimtai ir gal tūkstančiai, ji jau nebesiryžo pulti.

Programai baigiantis, Miliūtė užkalbino tomis dienomis buvusią JAV LB atstovę Washington Astą Banionytę ir buvusią ,,Newsweek’’ žurnalistę Iną Navazelskytę. Banionytė papasakojo, kad sovietams buvo pranešta apie didelį skaičių užsienio žurnalistų Vilniuje ir kad jų esama Aukščiausiojoje Taryboje. Tai taip pat galėjo prisidėti, kad puolimas būtų nutrauktas.

Pokalbio dalyviai priminė, kad tarp Aukščiausiosios Tarybos gynėjų buvo nemažai Lietuvos laisvės draugų iš užsienio kraštų – iš Vakarų, Lenkijos, Rusijos ir Ukrainos. Iš Rusijos atvykusiems gynėjams ir žurnalistams pasisekė pranešti apie sovietų puolimą prieš Lietuvos žmones ir jų išrinktą valdžią ir paneigti sovietų valdžios skleidžiamus melus, kad Lietuvoje vyksta vidinis tarpusavio susipriešinimas, kad ten siaučia Sąjūdžio nacionalistai bei fašistai ir kad liaudis jiems priešinasi. Sužinojus tikrąją padėtį, Maskvoje ir Sankt Peterburg (tada Leningrade) prasiveržė šimtatūkstantinės demonstracijos už Lietuvos laisvę ir prieš Gorbačiov pastangas ją užgniaužti.

Kur dabar dingo Rusijos demokratai, kurie tada reikalavo laisvės Rusijai ir taip tvirtai rėmė Lietuvos laisvės kovą? – klausė diskusijos dalyviai. Deja, šiuo metu ten matome plačiai pasklidusį rusišką nacionalizmą ir imperijos nostalgiją.

Pokalbio vadėjas Goble pabrėžė Amerikos lietuvių pastangas tomis lemtingomis dienomis. Jis sakė matąs auditorijoje daug jam pažįstamų veidų tų, kurios ir kurie tada kiek tik įmanydami dirbo rinkdami ir skleisdami pranešimus iš Lietuvos Amerikos žiniasklaidai ir valdžios įstaigoms. Tai buvo labai svarbus ir reikalingas darbas, paveiki talka Lietuvos laisvės kovoje. Ypač Goble pabrėžė privačių radijo siuntėjų (ham radio operators) iš Lietuvos siunčiamų žinių reikšmę. Per sovietų smogikų puolimą jie tuoj pat pranešdavo, kas vyksta, kartais kas vyksta dar jiems kalbant į mikrofoną. Amerikos lietuviai gavę žinias jas tuoj perduodavo Amerikos įstaigoms. Goble, dirbęs Valstybės departamente, jas gaudavo anksčiau negu bet kas kitas, ir taip iš karto galėdavo paneigti sovietų valdžios ir žiniasklaidos skleidžiamus melus.

Visi pokalbio dalyviai sutarė, kad sausio 13tos laimėjimo reikšmė iki šiol per mažai įvertinta. Jeigu Berlyno sienos pralaužimas nulėmė sovietų išorinės imperijos žlugimą Vidurio Europoje ir Balkanuose, tai sausio 13toji buvo pačios Sovietų Sąjungos griūties pradžia. Lietuvos atsilaikymas prieš ginkluotos jėgos puolimą parodė, jog išsivadavimas iš blogio imperijos, kuris buvo laikomas neįmanomu, yra pasidaręs realia galimybe. Tai pajuto visos sovietų pavergtos tautos ir visos pareikalavo laisvės, tarp jų ir rusų tauta. Sovietų Sąjunga žlugo ir jos pavergti kraštai atgavo laisvę ir nepriklausomybę.

Diskusija buvo nufilmuota ir jau buvo parodyta per Lietuvos televiziją.

Po diskusijos klausytojai prie vyno ir užkandžių dalijosi anų lemtingų dienų prisiminimais. Į renginį buvo atvykusi Aukščiausiosios Tarybos gynėja, Amerikos lietuvė Jūra Vizbarienė, kuri tada buvo nuvykusi į Vilnių ir ten talkino Aukščiausiajai Tarybai. Toms dienoms atminti ji atsinešė dujokaukę, kurios sausio 13tos naktį buvo išdalintos Aukščiausiosios Tarybos gynėjams. Dujokaukė šiurpiai priminė tą grėsmingą naktį, kada gynėjai laukė sovietų tankų puolimo, bet sulaukė šviesaus pergalės ryto.

Algimantas Gureckas – ekonomistas ir teisininkas, ilgus metus aktyviai dalyvavo JAV LB ir PLB veikloje. Dabar pensininkas.

.
wash

wash