Tėvynainiai nesiveržia į Tėvynę

PETRAS KATINAS

Dar būdamas prezidentu dabartinis Rusijos premjeras Vladimir Putin pompastiškai paskelbė, kad vienas pagrindinių Rusijos Federacijos uždavinių bus savo tėvynainių, t. y. rusų diasporos, palaikymas ir rėmimas „artimajame užsienyje”, t. y. buvusiose sovietinėse respublikose. Taip pat pagalba tiems, kurie nusprendė grįžti į istorinę tėvynę. Tuo tikslu buvo įsteigta Rusijos Federacijos federalinė emigracijos tarnyba. Pasak Putin ir dabartinio Kremliaus valdovo Dmitrij Medvedev, tai yra svarbiausias strateginis uždavinys.

Baigiantis 2008 metams, Federacinės migracijos tarnybos viršininkas K. Romodanovski surengė ir išreklamavo susitikimą su iš anksto pakviestais tėvynainiais, gyvenančiais kitose valstybėse. Pirmiausia jis pažymėjo, kad Rusija jau daugelį amžių tiesiog traukte traukė įvairių tautų žmones, kurie, pasirodo, tiesiog veržėsi į ją. Todėl dar XIX a. kai kurie mokslininkai buvo įsitikinę, kad XX a. pabaigoje Rusijoje gyvens mažiausiai 300 milijonų žmonių. „Tenka apgailestauti, kad tos prognozės neišsipildė. Dešimtys milijonų krito įvairiuose brolžudystės konfliktuose, žuvo lageriuose ir kalėjimuose, sudėjo galvas Didžiajame tėvynės kare ir vietiniuose karuose”, – pareiškė Romodanovski. Tiesa, pranešėjas nepasakė, kas surengė tas milijonų tėvynainių pjautynes, marinimą badu ir vergišku darbu kolchozuose, didžiosiose socializmo ir komunizmo statybose, bet, anot Romodanovski, ne mažiau tragiški įvykiai vyko po didžiosios vieningos valstybės, t. y. SSRS, subyrėjimo. Ir dėl to daugelis rusų ir kitų „broliškų” tautų žmonių ne savo valia atsidūrė užsienyje. Todėl, sakė pranešėjas, visiškai neatsitiktinai tuo metu, kai Rusija atgauna politinę, karinę ir ekonominę galybę, prezidentas ir vyriausybė nutarė priimti ypač svarbius sprendimus ir ėmėsi veiksmų, ragindami tėvynainius ne tik grįžti į Rusiją, bet ir visokiais būdais padėti rusų diasporai užsienyje. Kaip pasireiškia ta rusų pagalba diasporai Baltijos valstybėse, puikiai matyti iš tos diasporos provokacinių veiksmų. Ypač Estijoje ir Latvijoje.

Oficialiai pabrėžiama, kad imtasi konkrečių veiksmų, organizuojant rusų laisvanorišką persikėlimą į Rusiją. Iš tiesų maždaug prieš dvejus metus buvo paskelbta valstybinė programa, skatinanti tėvynainius grįžti į Rusiją. Tokiems „savanoriams” buvo pažadėta materialinė pagalba ir jų įdarbinimas bei apgyvendinimas, socialinės nuolaidos, aprūpinimas pensijomis, profesinis mokymas ir t. t. Iš pradžių tuo tikslu iš valstybės biudžeto buvo skirta finansinė parama 600 tūkstančių grįžtančių tėvynainių. Tiesa, neskelbiant, kiek tų lėšų ir kas tuos pinigus tvarkys. Įdomu, kad buvo paskelbta 12 Rusijos regionų, į kuriuos persikėlėliai gali atvykti ir apsigyventi. Tai išties įdomūs regionai. Pirmiausia, tai Krasnojarsko, Primorės, Chabarovsko kraštai, Tambovo, Tverės ir Tiumenės sritys. Tai yra skurdžiausi ir atšiauriausi Rusijos regionai, tie patys, į kuriuos buvo tremiama tūkstančiai okupuotų Baltijos šalių žmonių. Tuo pačiu ir „liaudies priešų” iš vadinamo socialistinio lagerio. Iš tiesų įdomus nutarimas. Gink Dieve, neįsileisti kviečiamų tėvynainių į neblogai išsivysčiusius regionus. Jau nekalbant apie Maskvą ar Sankt Peterburgą. Ten jiems kelias uždarytas. Na, panašiai kaip žydams caro laikais.

Tačiau sprendžiant iš Romodanovski pranešimo, atsiranda labai mažai tėvynainių, kurie norėtų grįžti į „motiną” Rusiją – viso labo susidarė tik apie 65 tūkstančius. Deja, praėjus dvejiems metams po istorinės programos paskelbimo ta „lengvata” pasinaudojo vos apie 7 tūkstančiai žmonių. Tačiau ir tie atvykėliai jau užvertė skundais Federalinę migracijos tarnybą. Jie ir jų šeimos patalpintos į apgriuvusius, primenančius sovietinių laikų lūšnynus, barakus, be jokių komunalinių patogumų. O ir vietos gyventojai į atvykėlius žiūri gana nepalankiai, vadina juos veltėžiais, bomžais ir kitokiais vardais. Matyt, todėl pastaruoju metu iš valdžios pareigūnų pasigirdo raginimai „artimojo užsienio” tėvynainiams, pirmiausia jauniems, sudaryti sutartis stojant į Rusijos armiją ir žadant sočiai maitinti juos koše su aliejumi, dar ir rublių primokant.

Baltijos valstybėse neva skriaudžiami tėvynainiai rusai iš Estijos ir Latvijos tik šaiposi iš tokių raginimų ar kvietimų. Dauguma jų, tapę Europos Sąjungos valstybių piliečiais, gali laisvai, be jokių vizų ar kvietimų važinėti po Europą, dirbti tose valstybėse. Todėl Federalinės migracijos tarnybos vadovui neliko nieko kito, kaip tik kreiptis į vyriausybę prašant ne žodžiais, o darbais paremti tėvynainius. Visa bėda ta, kad tie tėvynainiai visiškai nenori ir nesiveržia į skurstančius ir galo su galu nesuduriančius, jiems paskirtus regionus.