Tėvynainiai nesiveržia į Tėvynę
PETRAS KATINAS
Dar būdamas prezidentu dabartinis Rusijos premjeras Vladimir Putin
pompastiškai paskelbė, kad vienas pagrindinių Rusijos
Federacijos uždavinių bus savo tėvynainių, t. y. rusų diasporos,
palaikymas ir rėmimas „artimajame užsienyje”, t. y.
buvusiose sovietinėse respublikose. Taip pat pagalba tiems, kurie
nusprendė grįžti į istorinę tėvynę. Tuo tikslu buvo įsteigta Rusijos
Federacijos federalinė emigracijos tarnyba. Pasak Putin ir dabartinio
Kremliaus valdovo Dmitrij Medvedev, tai yra svarbiausias strateginis
uždavinys.
Baigiantis 2008 metams, Federacinės migracijos tarnybos
viršininkas K. Romodanovski surengė ir išreklamavo
susitikimą su iš anksto pakviestais tėvynainiais, gyvenančiais
kitose valstybėse. Pirmiausia jis pažymėjo, kad Rusija jau daugelį
amžių tiesiog traukte traukė įvairių tautų žmones, kurie, pasirodo,
tiesiog veržėsi į ją. Todėl dar XIX a. kai kurie mokslininkai buvo
įsitikinę, kad XX a. pabaigoje Rusijoje gyvens mažiausiai 300 milijonų
žmonių. „Tenka apgailestauti, kad tos prognozės
neišsipildė. Dešimtys milijonų krito įvairiuose
brolžudystės konfliktuose, žuvo lageriuose ir kalėjimuose, sudėjo
galvas Didžiajame tėvynės kare ir vietiniuose karuose”, –
pareiškė Romodanovski. Tiesa, pranešėjas nepasakė, kas
surengė tas milijonų tėvynainių pjautynes, marinimą badu ir
vergišku darbu kolchozuose, didžiosiose socializmo ir komunizmo
statybose, bet, anot Romodanovski, ne mažiau tragiški įvykiai
vyko po didžiosios vieningos valstybės, t. y. SSRS, subyrėjimo. Ir dėl
to daugelis rusų ir kitų „broliškų” tautų žmonių ne
savo valia atsidūrė užsienyje. Todėl, sakė pranešėjas,
visiškai neatsitiktinai tuo metu, kai Rusija atgauna politinę,
karinę ir ekonominę galybę, prezidentas ir vyriausybė nutarė priimti
ypač svarbius sprendimus ir ėmėsi veiksmų, ragindami tėvynainius ne tik
grįžti į Rusiją, bet ir visokiais būdais padėti rusų diasporai
užsienyje. Kaip pasireiškia ta rusų pagalba diasporai Baltijos
valstybėse, puikiai matyti iš tos diasporos provokacinių
veiksmų. Ypač Estijoje ir Latvijoje.
Oficialiai pabrėžiama, kad imtasi konkrečių veiksmų, organizuojant rusų
laisvanorišką persikėlimą į Rusiją. Iš tiesų maždaug
prieš dvejus metus buvo paskelbta valstybinė programa,
skatinanti tėvynainius grįžti į Rusiją. Tokiems
„savanoriams” buvo pažadėta materialinė pagalba ir jų
įdarbinimas bei apgyvendinimas, socialinės nuolaidos, aprūpinimas
pensijomis, profesinis mokymas ir t. t. Iš pradžių tuo tikslu
iš valstybės biudžeto buvo skirta finansinė parama 600
tūkstančių grįžtančių tėvynainių. Tiesa, neskelbiant, kiek tų
lėšų ir kas tuos pinigus tvarkys. Įdomu, kad buvo paskelbta 12
Rusijos regionų, į kuriuos persikėlėliai gali atvykti ir apsigyventi.
Tai išties įdomūs regionai. Pirmiausia, tai Krasnojarsko,
Primorės, Chabarovsko kraštai, Tambovo, Tverės ir Tiumenės
sritys. Tai yra skurdžiausi ir atšiauriausi Rusijos regionai,
tie patys, į kuriuos buvo tremiama tūkstančiai okupuotų Baltijos
šalių žmonių. Tuo pačiu ir „liaudies priešų”
iš vadinamo socialistinio lagerio. Iš tiesų įdomus
nutarimas. Gink Dieve, neįsileisti kviečiamų tėvynainių į neblogai
išsivysčiusius regionus. Jau nekalbant apie Maskvą ar Sankt
Peterburgą. Ten jiems kelias uždarytas. Na, panašiai kaip žydams
caro laikais.
Tačiau sprendžiant iš Romodanovski pranešimo, atsiranda
labai mažai tėvynainių, kurie norėtų grįžti į „motiną”
Rusiją – viso labo susidarė tik apie 65 tūkstančius. Deja,
praėjus dvejiems metams po istorinės programos paskelbimo ta
„lengvata” pasinaudojo vos apie 7 tūkstančiai žmonių.
Tačiau ir tie atvykėliai jau užvertė skundais Federalinę migracijos
tarnybą. Jie ir jų šeimos patalpintos į apgriuvusius,
primenančius sovietinių laikų lūšnynus, barakus, be jokių
komunalinių patogumų. O ir vietos gyventojai į atvykėlius žiūri gana
nepalankiai, vadina juos veltėžiais, bomžais ir kitokiais vardais.
Matyt, todėl pastaruoju metu iš valdžios pareigūnų pasigirdo
raginimai „artimojo užsienio” tėvynainiams, pirmiausia
jauniems, sudaryti sutartis stojant į Rusijos armiją ir žadant sočiai
maitinti juos koše su aliejumi, dar ir rublių primokant.
Baltijos valstybėse neva skriaudžiami tėvynainiai rusai iš
Estijos ir Latvijos tik šaiposi iš tokių raginimų ar
kvietimų. Dauguma jų, tapę Europos Sąjungos valstybių piliečiais, gali
laisvai, be jokių vizų ar kvietimų važinėti po Europą, dirbti tose
valstybėse. Todėl Federalinės migracijos tarnybos vadovui neliko nieko
kito, kaip tik kreiptis į vyriausybę prašant ne žodžiais, o
darbais paremti tėvynainius. Visa bėda ta, kad tie tėvynainiai
visiškai nenori ir nesiveržia į skurstančius ir galo su galu
nesuduriančius, jiems paskirtus regionus.