Žvilgsnis į Lietuvą pro medžių šakas

Čiurlionio galerijoje Jaunimo centre penktadienį, vasario 6 d. 7:30 val. v. atidaroma gerai čikagiečiams pažįstamo fotografo Jono Tamulaičio šeštoji asmeninė paroda ,,Pro šakas...”

J. Tamulaitis rimčiau fotografija susidomėjo 1978 metais, pradėjęs fotografuoti skautų stovyklų akimirkas. Nuo 1980ųjų atsidėjo vien fotografijai. Jo nuotraukos – dokumentinės, fotoreportažinės. Jam įdomu sustabdyti akimirką, asmenį įamžinti tokį, koks jis yra tą sekundę, be jokių padailinimų ar fotomeninių bandymų. Pagrindinis jo tikslas – įamžinti konkretų įvykį, sustabdyti akimirką istorijai.

Prieš parodos atidarymą pakalbinome Joną Tamulaitį.

– Tai jau šeštoji Jūsų asmeninė fotografijos paroda, o ar esate dalyvavęs bendrose parodose?

– Gal tik kartą LR Generalinio konsulato Čikagoje prašymu ruošėme parodą ,,Čikagos lietuviai” Mexico miesto bibliotekoje. Ši paroda buvo iškabinta dviem savaitėm, tačiau išbuvo ten visą mėnesį.

– Iš kur vieną dieną gimė noras fotografuoti?

– Nežinau (juokiasi). Dar mokantis gimnazijoje tėvai nupirko fotoaparatą, nebuvo kur dėtis, tad pradėjau ,,peckiotis”.

– Ką labiausiai mėgstate fotografuoti?

– Ką fotografuoti – nėra skirtumo, nors man asmeniškai labiausiai patinka fotografuoti gamtą. Tačiau iš visų nuotraukų, ką esu padaręs, 90 proc. jų – žmonių nuotraukos.

– Kodėl?

– Reikėjo gyventi.

– Tai jūs iš fotografijos užsidirbdavote duoną?

– Tiksliai atsakyti į šį klausimą sunku. Iš vienos pusės – mėgau fotografuoti, tačiau pastaruoju metu tai buvo ir mano pragyvenimo šaltinis.

– Esate studijavęs fotografiją?

– Ne, nesu baigęs jokių fotografijos mokslų.

– Kaip suprantu, mokėtės savarankiškai?

– Be abejo, kai pradedi fotografuoti, pradedi domėtis ir kitų fotografų darbais. Pamatai vieno kito fotografijas, pradedi lyginti, žiūrėti. Skaitai įvairiausius žurnalus, knygas, vartai fotoalbumus. Tai – taip pat mokslas.

– Kas iš fotografų Jums turėjo didžiausią įtaką?

– Tokių, kurie man būtų padarę ypatingą įtaką, – neturiu. Netoli manęs gyvena fotomenininkas Algimantas Kezys. Tačiau jo fotografija yra visiškai kitokia. Su juo pabendraujame. Lietuvoje taip pat turiu nemažai pažįstamų fotografų, su kuriais taip pat bendrauju.

– Kaip vertinate Lietuvos fotomenininkus?

– Manau, kad Lietuvos fotomenininkai gerai žinomi, ypač Europoje. Mes ne taip dažnai jų pavardes girdime gyvendami čia, tačiau galiu tikrai pasakyti, kad Lietuvoje yra gerai dirbančių fotomenininkų. Ir ne tik dirbančių, bet ir ieškančių, bandančių kažką naujo, pvz., sujungti fotografiją su tapyba, grafika. Tą daro Rimantas Dichavičius. Ir, manau, labai neblogai daro. Jo darbai Europoje tikrai gerai žinomi.

– Kaip Jūs pamatote, ką fotografuoti, o gal fotografuojate viską iš eilės?

– Man viešint Lietuvoje buvo toks atsitikimas. Einu su giminaite per mišką. Pamiškėje – laukas, o ten – medis auga. Aš tą medį nufotografavau. Kai padariau nuotrauką ir jai parodžiau, pažiūrėjo ir sako: ,,Tai kur tu tą medį tokį gražų radai?” Ji pro tą medį kasdien praeidavo ir nepastebėdavo jo grožio. Tad tikrai nežinau, kaip išeina. Fotografuoji ir tiek.

– Tai akis yra išmiklinta?

– Akis savaime ,,atranda” ką įamžinti. Tiesa, kartais padarius nuotrauką esi nepatenkintas vaizdu – tada vėl eini ieškoti.

– Kokios nuotraukos – spalvotos ar juodai-baltos – Jums asmeniškai patinka ?

– Ir vienos, ir kitos turi savo pliusų ir minusų. Su spalvota nuotrauka niekada nepadarysi to, ką gali padaryti su juodaibalta ir atvirkščiai. Yra atvejų, kai spalvota nuotrauka žymiai geriau atrodo, o kartais mieliau žiūrisi juodaibalta.

– Ar galite įvardinti, kada kokia nuotrauka geriau atrodo?

– Spalvota nuotrauka geresnė tada, kai spalvos ,,padeda” nuotraukai. Pvz., gražus saulėlydis. Tokiai nuotraukai spalvos padės parodyti saulėlydžio grožį, juodai-baltoje nuotraukoje tuo atveju matysis tik šviesos perėjimai. Bet fotografuojant dangoraižį – juodai-balta nuotrauka išeitų geresnė.
Esu daręs medžių nuotraukas, kur taip pat juodai balta nuotrauka, mano nuomone, geresnė.

– Nors sakėte, kad labiausiai mėgstate fotografuoti gamtą, tačiau daugiausia iš nuotraukų žvelgia žmonės. Ar lengva juos fotografuoti?

– Žmones yra labai sunku fotografuoti. Kažkada juokaudamas pasakiau, kad reikėtų padaryti fotoparodą ,,Užsimerkę žmonės”. Mat turiu daugybę nuotraukų, kuriuose įamžinti užsimerkę žmonės. Ir nieko negali padaryti – fotografuojant žmogus mirkteli ir viskas.

– Tikriausia, žmones apakina šviesa?

– Ne, šviesa būna jau po to, kai nuspaudi mygtuką. Žmogus tiesiog sumirksi, o tu pataikai tą mirksnį nufotografuoti.

– Gal tikrai įdomi paroda būtų?

– Po tokios parodos gali ir draugus prarasti (juokiasi).

– Kokios Jūsų parodos vyko Lietuvoje?

– Pirmoji mano paroda Lietuvoje apie Amerikos lietuvius buvo suorganizuota 1993 m. Kitą parodą LR generalinis konsulatas Čikagoje buvo paprašęs suruošti per ,,Vilniaus dienas 2001” Vilniaus Rotušėje. Tai turėjo būti A. Kezio ir mano paroda, bet Algimantas dėl įvykių Amerikoje (rugsėjo 11-oji) negalėjo tuo laiku atskristi į Lietuvą, tad likau vienas. Paroda buvo pasisekusi. Po mano parodos parodą ten pat suruošė ir A. Kezys, vargais negalais atskridęs į Lietuvą.

– Kur lengviau suruošti parodą?

– Lietuvoje suruošti parodą yra šiek tiek lengviau – nuveži darbus, ir jie sukabina. Čia reikia viską pačiam daryti. Bet tai yra suprantama – mūsų čia mažiau ir niekas neateis ir už tave nepadarys. Tačiau galiu pasakyti, kad mes parodas padarome ne blogesnes nei Lietuvoje.

– Pakalbėkime apie penktadienį atsidarančią Jūsų parodą. Ji daugiausia apie medžius. Kas Jums yra medis?

– Medis mane traukia visą laiką. Ar tai būtų medžio skulptūra, ar tiesiog augantis medis – jis dvelkia šiluma. Nuo keramikos, stiklo sklinda šaltis.

Iš tiesų aš net negalvojau ruošti šios parodos, tačiau Skirmantė Miglinienė, pamačiusi keletą nuotraukų, pasakė, kad turiu būtinai padaryti parodą. Nuo to viskas ir prasidėjo. Vis delto ši paroda nėra vien apie medžius. Čia žiūrovai pamatys ir Lietuvos vaizdų.

Noras parodyti Lietuvos miestelių, jos pastatų nuotraukas gimė po paskutinės parodos, kur žiūrovai išsakė norą pamatyti parodą apie Lietuvą. Tad ir gavosi tokia jungtis – ,,Pro šakas...” – te žiūrovas pasižiūri į Lietuvą pro medžių šakas.

– O ką Jūs fotografuojate Lietuvoje?

– Kaip atėjęs žiūrovas pamatys parodoje – patinka fotografuoti Lietuvos gamtą. Ir ne tik. Lietuvoje daug dirbinių iš medžio – skulptūrėlių, kryžių. Tokių mielų, kurie taip pat traukia mano akį. Tad parodos nuotraukose – medžių šakos, įvairiausios medžio skulptūrėlės, drožiniai, miško vaizdai. O pro medžių šakas galime pažvelgti ir į Lietuvos miestelių bei juose esančių pastatų nuotraukas. Niekada nefotografuoju architektūrinio paminklo kaip paminklo. Mane turi kažkas patraukti, aš turiu rasti kažkokią detalę, kuri mane sužavėtų.

– Kaip Jūs dirbate – pagal tvarkaraštį, ar nuo nuotaikos priklauso?

– Daug kas priklauso nuo oro arba nuo vietovės. Nuvažiuoji, kur niekada nesi buvęs, pamatai gražų vaizdą – norisi jį įamžinti. Būna, kai po gamtos išdaigų važiuoji specialiai fotografuoti. Arba štai, atsibundi, žvilgt pro langą – medžiai gražiai apsnigti. Kaip nefotografuosi?

– Kaip šeima žiūri į Jūsų pomėgį?

– Tikriausiai žmona patenkinta, kad palieku ją ramybėje (juokiasi). Iš tiesų, sunku pasakyti, kaip mano artimieji vertina mano darbus. Aš dėkingas žmonai už supratimą. Ji niekada nieko nesako, kai vakarais ar savaitgaliais nebūnu namuose.
 
– Be fotografavimo Jūs jau ne pirmi metai darbuojatės Lituanistikos tyrimo ir studijų centre (LTSC). Ką Jūs ten veikiate?

– Mane prikalbino tvarkyti S. Budrio fotoarchyvą. Kai į Lietuvą išsikėlė Vytautas Maželis, LTSC gavo dalį jo archyvų. Iš tikro tai buvo sumestos į dėžę nuotraukos. Šiuo metu beveik visą tą medžiagą esu sutvarkęs, išrūšiavęs. Tad jau galima pamatyti archyve esančias V. Maželio nuotraukas.

Turime ir kitų fotografų archyvinę medžiagą. Kai atėjau dirbti, radau prieš penketą metų atsiųstus vokus, kurie gulėjo neatplėšti. Juose esančią medžiagą taip pat reikėjo sutvarkyti. Vietos, kaip ir visiems, trūksta, bet po truputį tvarkomės. Dar yra keletas netvarkytų archyvų, bet, manau, kad ir jiems ateis laikas.

– O kaip Jūs gaunate archyvinę medžiagą?

– Daug medžiagos gauname iš JAV gyvenusių fotografų šeimų. Daugiausia jie atsiunčia negatyvus, kadangi nenori jų laikyti savo namuose. Gaila tik, kad ši medžiaga, ypač didelio formato negatyvai, buvo netinkamai laikomi ir daugelis jų yra negrįžtamai sugadinti. Juos paėmus į rankas, jie tiesiog sutrupa.

– O kokių amžinybėn išėjusių fotografų archyvus saugote?

– Visų išvardyti negalėčiau. Yra Vaclovo Noreikos, ypač daug turime jo negatyvų (nuotraukų mažiau). Taip pat Mažeikos, kaip minėjau, V. Maželio ir kitų fotografų.

 – Ar archyve yra pirmųjų emigrantų nuotraukų?

 – Nuotraukų yra. Įdomu, kad turime didelio formato nuotraukų, tačiau tų laikų negatyvų neturime. Buvau atradęs vieną Dariaus ir Girėno nuotraukos negatyvą – tos populiarios nuotraukos, kur jiedu nusifotografavę prie lėktuvo. Deja, pusė negatyvų yra sugadinta – daug jų buvo sušlapę arba sunaikinti šilumos bei saulės spindulių.

– Tad archyve turite neįkainuojamą turtą?

– Taip. Turime tikrai gerų nuotraukų. Naudojant archyvinę medžiagą buvo suruošta ne viena paroda. Turime nemažai istorinių nuotraukų. Jose – įvairiausių suvažiavimų, pokylių akimirkos. Aišku, jos pageltusios, tačiau dar galima įžvelgti jose įamžintas akimirkas.

Tikrai archyve turime nuotraukų, kurių Lietuvoje nėra. Tad džiaugiamės tuo, ką mes čia turime. Be nuotraukų turime ir daug filmų. Pvz., turime filmą apie Jaunimo centro statybą.

Mūsų laukia dar daug darbo, nes kai kurie filmai net nežiūrėti, nežinia, kas juose įamžinta, mat kažkada užklijuoti užrašai yra nukritę. Tad darbo tikrai netrūksta.

– Ačiū už pokalbį. Sėkmingų Jums darbų LTSC archyvuose ir geros parodos.

Kalbino Laima Apanavičienė