Petras Geniušas
Viską atperka bendravimo su muzika džiaugsmas
Tarp Lietuvos atlikėjų Petras Geniušas išsiskiria
įvairiapusiškumu ir nuolatinėmis, dažnai rizikingomis naujų
išraiškos formų, nekasdieniškų muzikinių ir
dvasinių potyrių paieškomis. Meistriškai įvaldęs platų
klasikinių, romantinių ir šiuolaikinių kūrinių repertuarą, jis
rengia rečitalius ir koncertuoja kaip solistas su Lietuvos simfoniniais
orkestrais, įvairiais kameriniais ansambliais ir solistais. Tačiau
įgimtas žingeidumas skatina Nacionalinės premijos laureatą neapsiriboti
vien klasikinio pianisto patirtimi ir veikla, nenuilstamai plečiant
savo muzikinį akiratį – nuo anglų virginalistų ir įvairių
pasaulio tautų folkloro iki avangardinės muzikos, džiazo ir
elektronikos. Vasario 10–12 dienomis fortepijono virtuozas
lankysis Čikagoje ir su malonumu sutiko dalyvauti Lietuvos vaikų globos
būrelio ,,Saulutė” labdaros koncerte. Ta proga ir pakalbinome
gerb. Petrą Geniušą.
– Ne pirmą kartą atvykstate į Čikagą. Kokie šios kelionės tikslai?
– Mėgstu keliauti, sutikti naujus žmones, jiems pagroti. Man
patinka didmiesčiai, jų tempas, energija. Čikaga vienas iš tokių
didmiesčių su fantastiška architektūra, neišsemiamais
kultūros lobiais, taigi pakanka priežasčių norėti į jį atvykti.
– Kaip muzika atėjo į Jūsų
gyvenimą, net nereikia klausti, žinia – šeimos įtaka.
Čikagiečiai pažįsta Jūsų brolį Julių, kuris ne kartą dirigavo Lietuvių
Operos spektakliams Čikagoje. Jis pasekė tėvo Rimo Geniušo
– dirigento – pėdomis. Kas nulėmė Jūsų pasirinkimą tapti
pianistu? Kodėl nepasukote mamos Irenos ŽemaitytėsGeniušienės
– dailininkės – pėdomis?
– Vaikystėje labai norėjau tapti dailininku, bet vėliau muzika
nugalėjo. Mano tėvas turi dvi muzikines profesijas – dirigento ir
pianisto, taigi mes su Juliumi jas ir pasidalinome. Kas tai nulėmė
sunku pasakyti, tik labai gerai atsimenu, buvau dvylikos metų ir staiga
apėmė nenumaldomas troškimas groti, nebe todėl, kad tėvai ir
mokytojai liepia, bet poreikis iš vidaus. Jis manęs neapleido ir
iki šiol.
– Ar Jūs – atlikėjas, savaip atlikdamas kūrinį, „nenusižengiate” kompozitoriui?
– Žmogus nebūtų žmogumi, jei niekad nenusižengtų. Bet
kompozitorius irgi nėra ponas Dievas. Tiek baroko, tiek klasicizmo ir
romantizmo epochose atlikėjui buvo palikta daug daugiau laisvės. Taip
pat ir džiaze. Tik XX a. kompozitoriai, įkvėpti Igorio Stravinskio
pavyzdžio, panoro atlikėjus paversti vergais. Šiandien pažangūs
kompozitoriai vėl yra linkę pasitikėti atlikėju, suteikia daugiau jam
laisvės. Nuo to kūrinys tik laimi. Aš stengiuosi būti
ištikimas kompozitoriaus tekstui, tačiau visiškai
išvengti subjektyvumo būtų ir neįmanoma, ir beprasmiška.
– Ar turite pasiruošimo
koncertui ritualų? Ką darote, jei koncerto dieną „iš lovos
išlipate ne ta koja”?
– Pagrindinis ritualas – gerai pasiruošti, gerai
išmokti kūrinį. Tame yra pagarba ir klausytojui, ir
kompozitoriui. Toliau – kaip Dievas duos, nuo nesėkmingų dienų
niekas neapsaugotas. Tačiau jei esi profesionalas, tuomet net ir
nesėkmingam koncerte bus pakankamai vertingų dalykų.
– Šiomis dienomis
išsilaikyti viršūnėje menininkui nelengva. Konkurencinė
kova – didelė. Kaip menininkui išlikti, apsisaugoti,
nesusipurvinti?
– Apie konkurenciją geriau per daug negalvoti. Net jei būsi
pirmas pasaulyje, kada nors būsi nukonkuruotas, sukritikuotas, o galų
gale palaidotas. Pianistų padėtis šiuo požiūriu ypač sudėtinga.
Tai viena iš sunkiausių profesijų, reikalaujanti pašvęsti
visą gyvenimą. Bet net jei esi puikus pianistas, negali žinoti, ar būsi
reikalingas rytoj. Tačiau viską atperka pats bendravimo su muzika
džiaugsmas, kiekvieną dieną patiri laimės būseną ir pamiršti
apie konkurenciją ir kitus nepatogumus.
– Koncertinėje programoje, kurią
atliksite Čikagoje, tarp užsieniečių pavardžių įrašyta ir
lietuvių kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus pavardė. Kas tai –
duoklė lietuvybei ar mėgstamas kompozitorius? Ar dažnai koncertuose
garsinate lietuvių kompozitorių kūrybą?
– Duoklę lietuvybei atiduodu su malonumu. Kutavičiaus sonata yra
vienas stipriausių lietuviškų kūrinių fortepijonui. Kai kas
iš vis nemėgsta šiuolaikinės muzikos. To negaliu pasakyti
apie save. Manyje yra tas „kanalas”, kuris mielai priima ir
perduoda modernią muziką. Kita vertus, Kutavičiaus sonatą esu ne kartą
skambinęs visai nemuzikinei auditorijai, ir ji buvo puikiai priimta. Ką
tik išmokau kito lietuvių „gyvo klasiko” –
Felikso Bajoro „Veiksmažodžių siuitą”. Jo premjerą grosiu
kovo mėnesį Vilniuje.
– Jūsų koncertų skelbimai
primarginti datomis. Šiandien P. Geniušas aktyviai
koncertuoja su orkestrais, groja kamerinės muzikos ansambliuose ir
solo, yra festivalio „Kristupo klavyrai” meno vadovas,
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas, tarptautinių konkursų
vertinimų komisijų narys, dalyvauja netradiciniuose projektuose (Oskaro
Koršunovo spektaklyje „Meistras ir Margarita”, Kauno
muzikinio teatro miuzikle „Kabaretas”). Kodėl
„veliatės” į visas tas veiklas? Ar Jums neužtenka
fortepijono?
– Visos tos veiklos glaudžiai susijusios su fortepijonu. Tačiau
žanro ribų praplėtimas praturtina ir patį klasikinio atlikimo stilių.
Stengiuosi klasikiniam pianistui būtino užsisklendimo etapus keisti
bendravimo su kitais menais etapais. Tiek teatras, tiek improvizacinė
muzika įneša naują žvilgsnį į muzikos raidos suvokimą.
– Esate žinomas menininkas.
Žinia, kur menininkas – ten bohema. Skaitytojams smalsu
– ar Jūs buvote kada sugundytas bohemiško gyvenimo?
– Menininkai ir bohema – ne tas pats. Kartais saldu
paragauti vakarėlių, diskusijų, flirto ir t. t., tačiau „ilgų
distancijų” bohemiško gyvenimo nepakelčiau, čia irgi
reikia savito „profesionalizmo”, kuris nesuderinamas su
pianisto formos palaikymu.
– Neseniai (2010 m. spalio
8–12 d.) buvote Rosalyn Tureck tarptautinio Bach pianistų
konkurso (Rosalyn Tureck International Bach Piano Competition), vykusio
New York, JAV vertinimo komisijos nariu. Kas Jus pakvietė jame
dalyvauti ir koks tai konkursas?
– Į tarptautinį Bach konkursą pakvietė kolegė New York gyvenanti
pianistė Golda Tatz. Jai pačiai teko mokytis pas legendinę Bacho
atlikėją Rosalyn Tureck. Šiame konkurse rungėsi įvairių amžiaus
grupių pianistai. Ypač įsiminė 16metė korėjietė – ji parodė puikų
baroko stiliaus suvokimą, bet kartu ir karštą temperamentą,
kūrybiškumą ir šiuolaikiškumą. Ji ir laimėjo Grand
Prix (pavardės dabar niekaip negaliu prisiminti).
– Ar nesunku būti vertintoju?
Vertintojas taip pat turi savo žvilgsnį į atlikimą (o gal kartais ir į
patį atlikėją)? Kaip nuspręsti, kam atiduoti „laurus”?
– Kai buvau jaunas galvojau, kaip įmanoma išsėdėti tiek
valandų konkurso komisijai. Bet vėliau supratau, kad tai irgi įdomus
darbas. Būna ginčų, nuomonės kartais išsiskiria, tačiau tik dėl
kai kurių smulkmenų. Profesionalūs vertintojai nesumaišys juodo
su baltu, ar padirbto deimanto su tikru.
– Ką galite pasakyti apie mūsų
jaunuosius lietuvius pianistus, kurie išsibarstė po visą pasaulį
ir, atrodo, jame nepasiklydo? Kas džiugina? Juk esama ir jaunų žmonių,
ir įdomių idėjų, kurios galbūt nėra artimos Jums, bet gražios?
– Jaunų talentų, be abejo, yra. Jei esi 18metis, viskas padeda
– esi lankstus, ištvermingas, trykštantis energija
ir užsidegimu. Visi sako „koks perspektyvus”, 28ių laimėti
konkursą jau sunkiau, nervai nebe tie, 38erių dauguma jau
iškrenta iš maratono. Jei tau 60 metų ir esi dar puikios
formos, vis dar siautėji – va čia jau daug didesnė retenybė!
– Pereitais metais Jūsų sūnus
Lukas dalyvavo net dviejuose visame pasaulyje žinomuose konkursuose
– laimėjo XV Gina Bachauer tarptautiniame pianistų konkurse,
laimėjo Salt Lake City (JAV) ir Varšuvoje vykusiame XVI
tarptautiniame Frederic Chopin pianistų konkurse laimėjo sidabro medalį
bei buvo pripažintas geriausiu polonezo atlikėju šio konkurso
finale. Ar Lietuva domisi Luko pasiekimais?
– Tiesa sakant, spauda gana plačiai apšvietė mano sūnaus
Luko laimėjimus, ypač Chopin konkurse. Mane net nustebino, kokia
gausybė Lietuvos žmonių žiūrėjo jo pasirodymus per internetą. Dėmesio
stoka tikrai negalėjo skųstis, jis gavo ir Lietuvos Respublikos
prezidentės Dalios Grybauskaitės padėkos raštą.
– Kodėl, Jūsų nuomone, jaunimas išsivažinėja po svečias šalis?
– Sutinku, kad pianistui Lietuvoje kiek ankštoka, talento
tikrai daugiau nei šalis gali jų išlaikyti. Todėl ir
lekia kitur laimės ieškoti. Bet gerai, dar gali lėkti. Man
atrodo, svarbiausia pasirūpinti veteranais.
– Naudodamasi proga noriu
paklausti, ar jau žinoma, kada ir kur JAV bus rengiami Luko
Geniušo koncertai? Mat, kiek man žinoma, XV Gina Bachauer
konkurso rengėjai buvo tai pažadėję?
– Lukas šiuo metu koncertuoja Japonijoje. Tiesą sakant,
jau pasimečiau jo planų gausybėje ir dabar tiksliai nežinau, kada jis
koncertuos Amerikoje, kai tik žinosiu, pranešiu.
– Grįžkime į „vėjų miestą”. Ką be B. Kutavičiaus kūrinio išgirs Čikagos klausytojas?
– Be Kutavičiaus dar skambinsiu Robert Schumann
„kultinė” Fantazija C major, op. 17. Tai didžiulis 3jų
dalių kūrinys, vienas iš reikšmingiausių šio
genialaus romantiko opusų. Pernai metų pabaigoje išėjo mano
kompaktinė plokštelė su Schumann kūriniais. Taip pat
paskambinsiu Manuel de Falla siuita iš baleto „Meilė
burtininkė” (El Amor brujo), kurios paskutinė, ketvirta pjesė
– žymusis „Ugnies šokis”. Franz Liszt 200
gimimo metinėms pagerbti pagrosiu jo 10ją „Vengrų
rapsodiją”. Beje Schumann Fantazija irgi skirta jo draugui Franz
Liszt.
– Dėkoju už pokalbį ir kviečiu
mūsų skaitytojus į labdaros koncertą, kuris vyks vasario 12 d. 6 val.
v. Lietuvių dailės muziejuje, Pasaulio lietuvių centre, Lemont.
Kalbino Laima Apanavičienė