genuPetras Geniušas


Viską atperka bendravimo su muzika džiaugsmas

Tarp Lietuvos atlikėjų Petras Geniušas išsiskiria įvairiapusiškumu ir nuolatinėmis, dažnai rizikingomis naujų išraiškos formų, nekasdieniškų muzikinių ir dvasinių potyrių paieškomis. Meistriškai įvaldęs platų klasikinių, romantinių ir šiuolaikinių kūrinių repertuarą, jis rengia rečitalius ir koncertuoja kaip solistas su Lietuvos simfoniniais orkestrais, įvairiais kameriniais ansambliais ir solistais. Tačiau įgimtas žingeidumas skatina Nacionalinės premijos laureatą neapsiriboti vien klasikinio pianisto patirtimi ir veikla, nenuilstamai plečiant savo muzikinį akiratį – nuo anglų virginalistų ir įvairių pasaulio tautų folkloro iki avangardinės muzikos, džiazo ir elektronikos. Vasario 10–12 dienomis fortepijono virtuozas lankysis Čikagoje ir su malonumu sutiko dalyvauti Lietuvos vaikų globos būrelio ,,Saulutė” labdaros koncerte. Ta proga ir pakalbinome gerb. Petrą Geniušą.

– Ne pirmą kartą atvykstate į Čikagą. Kokie šios kelionės tikslai?

– Mėgstu keliauti, sutikti naujus žmones, jiems pagroti. Man patinka didmiesčiai, jų tempas, energija. Čikaga vienas iš tokių didmiesčių su fantastiška architektūra, neišsemiamais kultūros lobiais, taigi pakanka priežasčių norėti į jį atvykti.

– Kaip muzika atėjo į Jūsų gyvenimą, net nereikia klausti, žinia – šeimos įtaka. Čikagiečiai pažįsta Jūsų brolį Julių, kuris ne kartą dirigavo Lietuvių Operos spektakliams Čikagoje. Jis pasekė tėvo Rimo Geniušo – dirigento – pėdomis. Kas nulėmė Jūsų pasirinkimą tapti pianistu? Kodėl nepasukote mamos Irenos ŽemaitytėsGeniušienės – dailininkės – pėdomis?

– Vaikystėje labai norėjau tapti dailininku, bet vėliau muzika nugalėjo. Mano tėvas turi dvi muzikines profesijas – dirigento ir pianisto, taigi mes su Juliumi jas ir pasidalinome. Kas tai nulėmė sunku pasakyti, tik labai gerai atsimenu, buvau dvylikos metų ir staiga apėmė nenumaldomas troškimas groti, nebe todėl, kad tėvai ir mokytojai liepia, bet poreikis iš vidaus. Jis manęs neapleido ir iki šiol.

– Ar Jūs – atlikėjas, savaip atlikdamas kūrinį, „nenusižengiate” kompozitoriui?

– Žmogus nebūtų žmogumi, jei niekad nenusižengtų. Bet kompozitorius irgi nėra ponas Dievas. Tiek baroko, tiek klasicizmo ir romantizmo epochose atlikėjui buvo palikta daug daugiau laisvės. Taip pat ir džiaze. Tik XX a. kompozitoriai, įkvėpti Igorio Stravinskio pavyzdžio, panoro atlikėjus paversti vergais. Šiandien pažangūs kompozitoriai vėl yra linkę pasitikėti atlikėju, suteikia daugiau jam laisvės. Nuo to kūrinys tik laimi. Aš stengiuosi būti ištikimas kompozitoriaus tekstui, tačiau visiškai išvengti subjektyvumo būtų ir neįmanoma, ir beprasmiška.

– Ar turite pasiruošimo koncertui ritualų? Ką darote, jei koncerto dieną „iš lovos išlipate ne ta koja”?

– Pagrindinis ritualas – gerai pasiruošti, gerai išmokti kūrinį. Tame yra pagarba ir klausytojui, ir kompozitoriui. Toliau – kaip Dievas duos, nuo nesėkmingų dienų niekas neapsaugotas. Tačiau jei esi profesionalas, tuomet net ir nesėkmingam koncerte bus pakankamai vertingų dalykų.

– Šiomis dienomis išsilaikyti viršūnėje menininkui nelengva. Konkurencinė kova – didelė. Kaip menininkui išlikti, apsisaugoti, nesusipurvinti?

– Apie konkurenciją geriau per daug negalvoti. Net jei būsi pirmas pasaulyje, kada nors būsi nukonkuruotas, sukritikuotas, o galų gale palaidotas. Pianistų padėtis šiuo požiūriu ypač sudėtinga. Tai viena iš sunkiausių profesijų, reikalaujanti pašvęsti visą gyvenimą. Bet net jei esi puikus pianistas, negali žinoti, ar būsi reikalingas rytoj. Tačiau viską atperka pats bendravimo su muzika džiaugsmas, kiekvieną dieną patiri laimės būseną ir pamiršti apie konkurenciją ir kitus nepatogumus.

– Koncertinėje programoje, kurią atliksite Čikagoje, tarp užsieniečių pavardžių įrašyta ir lietuvių kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus pavardė. Kas tai – duoklė lietuvybei ar mėgstamas kompozitorius? Ar dažnai koncertuose garsinate lietuvių kompozitorių kūrybą?

– Duoklę lietuvybei atiduodu su malonumu. Kutavičiaus sonata yra vienas stipriausių lietuviškų kūrinių fortepijonui. Kai kas iš vis nemėgsta šiuolaikinės muzikos. To negaliu pasakyti apie save. Manyje yra tas „kanalas”, kuris mielai priima ir perduoda modernią muziką. Kita vertus, Kutavičiaus sonatą esu ne kartą skambinęs visai nemuzikinei auditorijai, ir ji buvo puikiai priimta. Ką tik išmokau kito lietuvių „gyvo klasiko” – Felikso Bajoro „Veiksmažodžių siuitą”. Jo premjerą grosiu kovo mėnesį Vilniuje.

– Jūsų koncertų skelbimai primarginti datomis. Šiandien P. Geniušas aktyviai koncertuoja su orkestrais, groja kamerinės muzikos ansambliuose ir solo, yra festivalio „Kristupo klavyrai” meno vadovas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas, tarptautinių konkursų vertinimų komisijų narys, dalyvauja netradiciniuose projektuose (Oskaro Koršunovo spektaklyje „Meistras ir Margarita”, Kauno muzikinio teatro miuzikle „Kabaretas”). Kodėl „veliatės” į visas tas veiklas? Ar Jums neužtenka fortepijono?

– Visos tos veiklos glaudžiai susijusios su fortepijonu. Tačiau žanro ribų praplėtimas praturtina ir patį klasikinio atlikimo stilių. Stengiuosi klasikiniam pianistui būtino užsisklendimo etapus keisti bendravimo su kitais menais etapais. Tiek teatras, tiek improvizacinė muzika įneša naują žvilgsnį į muzikos raidos suvokimą.

– Esate žinomas menininkas. Žinia, kur menininkas – ten bohema. Skaitytojams smalsu – ar Jūs buvote kada sugundytas bohemiško gyvenimo?

– Menininkai ir bohema – ne tas pats. Kartais saldu paragauti vakarėlių, diskusijų, flirto ir t. t., tačiau „ilgų distancijų” bohemiško gyvenimo nepakelčiau, čia irgi reikia savito „profesionalizmo”, kuris nesuderinamas su pianisto formos palaikymu.

– Neseniai (2010 m. spalio 8–12 d.) buvote Rosalyn Tureck tarptautinio Bach pianistų konkurso (Rosalyn Tureck International Bach Piano Competition), vykusio New York, JAV vertinimo komisijos nariu. Kas Jus pakvietė jame dalyvauti ir koks tai konkursas?

– Į tarptautinį Bach konkursą pakvietė kolegė New York gyvenanti pianistė Golda Tatz. Jai pačiai teko mokytis pas legendinę  Bacho atlikėją  Rosalyn Tureck. Šiame konkurse rungėsi įvairių amžiaus grupių pianistai. Ypač įsiminė 16metė korėjietė – ji parodė puikų baroko stiliaus suvokimą, bet kartu ir karštą temperamentą, kūrybiškumą ir šiuolaikiškumą. Ji ir laimėjo Grand Prix (pavardės dabar niekaip negaliu prisiminti).

– Ar nesunku būti vertintoju? Vertintojas taip pat turi savo žvilgsnį į atlikimą (o gal kartais ir į patį atlikėją)? Kaip nuspręsti, kam atiduoti „laurus”?

– Kai buvau jaunas galvojau, kaip įmanoma išsėdėti tiek valandų konkurso komisijai. Bet vėliau supratau, kad tai irgi įdomus darbas. Būna ginčų, nuomonės kartais išsiskiria, tačiau tik dėl kai kurių smulkmenų. Profesionalūs vertintojai nesumaišys juodo su baltu, ar padirbto deimanto su tikru.

– Ką galite pasakyti apie mūsų jaunuosius lietuvius pianistus, kurie išsibarstė po visą pasaulį ir, atrodo, jame nepasiklydo? Kas džiugina? Juk esama ir jaunų žmonių, ir įdomių idėjų, kurios galbūt nėra artimos Jums, bet gražios?

– Jaunų talentų, be abejo, yra. Jei esi 18metis, viskas padeda – esi lankstus, ištvermingas, trykštantis energija ir užsidegimu. Visi sako „koks perspektyvus”, 28ių laimėti konkursą jau sunkiau, nervai nebe tie, 38erių dauguma jau iškrenta iš maratono. Jei tau 60 metų ir esi dar puikios formos, vis dar siautėji – va čia jau daug didesnė retenybė!

– Pereitais metais Jūsų sūnus Lukas dalyvavo net dviejuose visame pasaulyje žinomuose konkursuose – laimėjo XV Gina Bachauer tarptautiniame pianistų konkurse, laimėjo Salt Lake City (JAV) ir Varšuvoje vykusiame XVI tarptautiniame Frederic Chopin pianistų konkurse laimėjo sidabro medalį bei buvo pripažintas geriausiu polonezo atlikėju šio konkurso finale. Ar Lietuva domisi Luko pasiekimais?

– Tiesa sakant, spauda gana plačiai apšvietė mano sūnaus Luko laimėjimus, ypač Chopin konkurse. Mane net nustebino, kokia gausybė Lietuvos žmonių žiūrėjo jo pasirodymus per internetą. Dėmesio stoka tikrai negalėjo skųstis, jis gavo ir Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės padėkos raštą.

– Kodėl, Jūsų nuomone, jaunimas išsivažinėja po svečias šalis?

– Sutinku, kad pianistui Lietuvoje kiek ankštoka, talento tikrai daugiau nei šalis gali jų išlaikyti. Todėl ir lekia kitur laimės ieškoti. Bet gerai, dar gali lėkti. Man atrodo, svarbiausia pasirūpinti veteranais.

– Naudodamasi proga noriu paklausti, ar jau žinoma, kada ir kur JAV bus rengiami Luko Geniušo koncertai? Mat, kiek man žinoma, XV Gina Bachauer konkurso rengėjai buvo tai pažadėję?

– Lukas šiuo metu koncertuoja Japonijoje. Tiesą sakant, jau pasimečiau jo planų gausybėje ir dabar tiksliai nežinau, kada jis koncertuos Amerikoje, kai tik žinosiu, pranešiu.

– Grįžkime į „vėjų miestą”. Ką be B. Kutavičiaus kūrinio išgirs Čikagos klausytojas?

– Be Kutavičiaus dar skambinsiu Robert Schumann „kultinė” Fantazija C major, op. 17. Tai didžiulis 3jų dalių kūrinys, vienas iš reikšmingiausių šio genialaus romantiko opusų. Pernai metų pabaigoje išėjo mano kompaktinė plokštelė su Schumann kūriniais. Taip pat paskambinsiu Manuel de Falla siuita iš baleto „Meilė burtininkė” (El Amor brujo), kurios paskutinė, ketvirta pjesė – žymusis „Ugnies šokis”. Franz Liszt 200 gimimo metinėms pagerbti pagrosiu jo 10ją „Vengrų rapsodiją”. Beje Schumann Fantazija irgi skirta jo draugui Franz Liszt.

– Dėkoju už pokalbį ir kviečiu mūsų skaitytojus į labdaros koncertą, kuris vyks vasario 12 d. 6 val. v. Lietuvių dailės muziejuje, Pasaulio lietuvių centre, Lemont.

Kalbino Laima Apanavičienė