APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO

Jono Kuprio nuotr.

JUOZAS GAILA
gaila1@verizon.net

Mano šeimoje, nors profesinės sąjungos (unijos) nėra, bet mes su žmona be susitarimų esame pasiskirstę darbais. Pavyzdžiui, mano darbas yra prižiūrėti abi mašinas ir traktorių, žiemą kasti sniegą, vasarą pjauti kieme žolę, laipioti po stogą valant lapus iš lietvamzdžių, apmokėti sąskaitas. O žmona superka maisto produktus, verda, kepa, skalbia, lygina, palaiko švarą namuose. Darniai gyvename, nėra ką sakyti. Vasarą, kai ji pasodina gėlytes, aš numatęs, kur jos man trukdys, jai nematant nuraviu jas. Jai pakėlus triukšmą, teisinuosi, kad neskiriąs gėlyčių nuo piktžolių. Ir taip mūsų gyvenimas arba mūsų „auksiniai metai” slinko.

Slinko, kol ji susilaužė koją ir parvežiau po operacijos namo. Užsibaigė mano auksiniai metai. Pasirodo, vienas dalykas po stogą laipioti ir lietvamzdžius valyti, o kitas – prie kriauklės ir viryklos trypinėti. Deja, trypinėjimas prie puodų tai tik pradžia, iš tiesų, tai – ne pradžia. Pradžia: produktų supirkimas. Atrodytų, toks paprastas dalykas. Jei man ko reikia, nueinu į netoliese esančią „Home Depot” parduotuvę ir nusiperku. Net ir jei nieko nereikia, mėgstu ten užsukti ir pasižiūrėti kokių naujų įrankių ar namo taisymui medžiagų yra. O su maisto produktais yra kitaip. Pamenu, kai jaunystėje motina nusiuntė nupirkti salotų galvą. Kai nupirkęs parnešiau, tėvas su motina kraipė galvas: „Tai vaikiščią užauginom. Tikras kopūsto galva – neskiria kopūsto nuo salotų.”

Lietuvoje penkerius metus vienas gyvendamas neturėjau problemų, dažniausiai valgydavau Seimo valgykloje ar restorane. Užsukdavau ir į parduotuvę, bet mano pirkiniai visada buvo tie patys: gabalas rūkytos sprandinės ar dešros, kokia nors daržovių mišrainė su silkėmis, „Palangos” duona ir saldžios bandelės. Kartą, besirenkant bandeles, tokiai „nešpėtnai”, bet surūgusiu veidu pardavėjai besiūlant daugiau, prasitariau, kad užteks, nes esu vienas. Pasikeitė moters veidas ir ji su neslepiamu rūpesčiu ir noru padėti tarė: „Jūs tikrai vienas?...”

Taip dūmojau, klausydamas suluošintos žmonos instrukcijų, kaip pirkti maistą. Pasirodo, viskas prasideda su trečiadienio laidos laikraščiu ir ten esančiais skelbimais ir kuponais. Skelbimai – tai produktų paveiksliukai su pažymėtomis kainų nuolaidomis, o kuponai, kuriuos reikia išsikirpti, pateikti juos prie kasos mokant už produktus, kad gautum reikiamą nuolaidą. Maždaug trijų– keturių mylių atstumu nuo mūsų namų yra keturios maisto parduotuvės ir dažniausia tos nuolaidos yra skirtingiems maisto produktams, tad norėdamas pigiau nusipirkti turi bent dvi jų aplankyti, o kartais ir jas visas.

Žmonos apšviestas, kaip viskuo naudotis, ką ir kur pirkti, pasiruošiau pirmai kelionei – pirkti maisto. Kiša ji man savo mašinos raktus, prie kurių prikabintos įvairios parduotuvių kortelės. Girdi, prieš mokėdamas kasininkei turi ir kortelę paduoti, kad ji „nuskanuotų” nuolaidą. Negana tų – dar kelios kredito dydžio kortelės, rodančios priklausymą vienos ar kitos parduotuvės klubui, duodančiam nuolaidą. Sukasi man galva: skelbimai, kuponai, įvairios kortelės, sąrašas reikalingų produktų, nurodymai, į kurią parduotuvę, kokioje vietoje tie produktai.

Sninga. Nusivalau mašinos langus ir po kelių minučių esu parduotuvėje. Greitai susirandu duoną, nuosekliai sekdamas žmonos instrukcijas, kad ją rasiu ne kepyklos skyriuje, bet vadinamam „deli”. Nežinau, kodėl jai prireikė tos duonos, o ne kitos, nes man tos amerikoniškos – visos vienodos, visos be skonio. Pagal laikraščio paveiksliukus, apibrėžtus žmonos, pradedu ieškoti kitų produktų. Vaikštau skersai išilgai parduotuvės ir pasiusk, nerandu, kas laikrašty rodoma. Apima pyktis: kaip parduotuvė gali reklamuoti nuolaidas, jei tų prekių nėra, o jei yra, tai be nuolaidos. Rimtai supykstu ir tik su duona vežimėly ir išskleistu laikraščiu iriuosi prie menedžerio raštinės, pasiryžęs pakelti triukšmą. Bet staiga akis užkliūva už didelio užrašo „Giant”. Žvilgt į laikraštį, o gi reklamos iš „Mars” parduotuvės. Reiškia, veik valandą stumdžiausi ne toje parduotuvėje.

Palieku nepirktą duoną, lauke gramdau pradėjusius apšalti mašinos langus ir tiesiog norisi verkti. Pagaliau atsiduriu „Mars” parduotuvėje, nelengva man rasti viską pagal tuos paveiksliukus ir einu po kelis kartus pro tas pačias lentynas. Važiuojant mašina mano turimas GPS instrumentas kuo gražiausiai nulaviruoja mane norimu adresu net ir didmiesty, ir dar net lietuvių kalba. Ar negalėtų GPS būti parduotuvėse? Pavyzdžiui, įrašei „Jewish Rye bread on sale” ir manevruoji vežimėlį pagal instrukcijas.

Pirmasis mano apsipirkimas nebuvo sėkmingas. Apsipirkau. Už sūrį permokėjau 2 dolerius, nes nupirkau tą, kuris be nuolaidos. Nupirkau stiklainį ne tos firmos raugintų agurkų, nupirkau ne tuos javainius, užmiršau nupirkti pašto ženklus. Kad ateity nenuvažiuočiau ne į tą parduotuvę, į GPS įprogramavau visas keturias maisto parduotuves. Va, žmona siunčia į „Safeway”, ir sau važiuoju pagal įprogramuotus nurodymus lietuvių kalba. Bet pykina, kad GPS nemoka linksniuoti. Lietuviškai girdžiu moterišką balsą: „Už trys mylių sukite į kairę.” Pykina, nes aš dipukiškoje mokykloje Vokietijoje už menkesnes klaidas gaudavau trejetą su geležinkeliu.

Šį kartą turiu nupirkti karštos keptos vištienos, žymiai nupiginta kaina. Be vargo susirandu tas karštas vištas ir man prisimena juokelis iš Lietuvos. Nueina du gaidžiai į „IKI” parduotuvę. Vienas gaidys, pamatęs prieš kaitinančias lempas ant iešmo besukamas vištas, taria kitam: „Mes kieme kapojamės dėl kelių nusususių vištų, o čia koks tuzinas tų pasileidėlių, nuogai išsirengusių kaitinasi besisupdamos.” Užuot pirkęs vieną vištą, nusiperku dvi, kad užtektų kelioms dienoms. Pašto ženkliukus vėl užmiršau nupirkti, o nupirktos vištos – ne tos. Kaina su nuolaida už keptą (fried) vištą buvo 4.49 dol., o mano nupirktos „roasted” po 7.49 dol. Tai va, už sūrį permokėjau 2 dol. už vištas – šešis, iš viso 8 dol. praradau per keletą dienų. Žmonos buvau aprėktas, kad prie kasos neapsižiūriu, kiek moku, ir kad pašto ženklų nenupirkau. Akcijos krenta, žmona daugiau nebedirbs, o aš dolerius švaistau. Tikra velniava.

Pradedu priprasti prie naujo gyvenimo. Net maisto parduotuvėse jau geriau jaučiuosi, bet nesklandumų vis pasitaiko. Va, buvau nusiųstas nupirkti saldžių bulvių. Pašto ženklų vis dar nenuperku, nes juos parduoda prie kasos, o ten ir įvairius kuponus reikia kaišioti, ir klubo, ir kredito korteles, ir laikraštį su nuolaidomis, tad pasimetu ir ženkliukus užmirštu. Bulves parvežiau, bet šios, anot žmonos ne saldžios bulvės, bet „yams”. Aiškina ji man, kuo jos skiriasi, bet ar moters aiškinimus suprasi. Lietuvoje vaikigalis būdamas ir sodinau, ir rinkau jas, tėvui su arklu beverčiant lysves per bulviakasį. Pamenu, kaip nugarą nuskausdavo. Net 1995 m. viena Seimo darbuotoja buvo nuvežusi į savo sodą rinkti Colorado vabalų nuo augančių bulvių, tad nesu visiškas profanas bulvių reikalais. O mano žmona, Baltimore mieste augusi, niekad ūky nebuvusi, galvojusi, kad bulvės ant krūmų auga, moko mane apie bulves. Taigi, nuvažiuoju vėl į parduotuvę įsitikinti, kaip tos bulvės skiriasi. O, Dievuli mano, kiek tų visokių bulvių! Ir Idaho, ir baltos, ir raudonos mažos, ir raudonos didelės, ir baltos naujos, ir „russet”, ir „baking”, ir „mashing”, ir „boiling”, ir „Yukon gold” ir... Kažkokia nesąmonė.

Kaip bebūtų, šį kartą aš „Superfresh” parduotuvėje ir sekasi puikiai. Viską randu ir esu davęs sau žodį, kad pašto ženkliukų prie kasos neužmiršiu. Štai pribėga prie manęs apyjaunė moteriškė ir griebia mano vežimėlį „Sorry hon, you have my shopping cart.” Žvilgteriu į vežimėlį, tikrai – ne mano pirkiniai. Sušveplinu: „I am sorry...”, o ji tik pamojuoja ranka nuvažiuodama.