SVEIKATOS KLAUSIMAIS

Knarkimas ir obstrukcinė miego apnėja

DALIUS KEDAINIS, MD
Lake St. Louis, MO
www.kedainisMD.com

 Knarkimas yra labai paplitęs ir varginantis sveikatos sutrikimas. Paminėjus žodį ,,sutrikimas”, turbūt pagalvosite: ,,Knarkimas? Kas čia blogo?” Juk daug žmonių nuolat neišsimiega, vieni vartosi nuo šono ant šono, kitus vargina nerimas ir nemiga, dar kiti – lengvai užmiega, bet nuolat knarkia…

Deja, knarkimas miegant nėra toks jau nekaltas, kaip daugelis mūsų linkę manyti. Mokslo tyrimai nustatė, kad pats paprasčiausias knarkimas ir viršsvoris keletą kartų padidina riziką sirgti padidėjusio kraujospūdžio liga, širdies ligomis, padidėja miokardo infarkto ir staigios mirties pavojus ir t. t. Atidžiau analizuojant šį sutrikimą, darosi akivaizdu, kad knarkiant ir sergant obstrukcine miego apnėja (toliau straipsnyje – OMA; angliškas terminas OSA=Obstructive Sleep Apnea), vargina nuolatinis nuovargis, mieguistumas dienos metu, trumpalaikės atminties sutrikimas, darbingumo sumažėjimas, padidėjęs nervingumas ir stresas, labili nuotaika ir depresija. Be to, OMA vargina ne tik pacientą, bet ir jo namiškius. Dėl nuolatinio knarkimo neišsimiegama, šeimoje padidėja įtampa, nervingumas, pablogėja šeimos narių santykiai.

Knarkimo fiziologija

Knarkimo fiziologija gana paprasta ir lengvai paaiškinama. Miegant mažiau stimuliuojama kūno raumenų sistema, dėl to dauguma raumenų atsipalaiduoja ir suglemba. Šis procesas daro įtaką ir ryklės, tonzilių, liežuvio užpakalinės dalies bei minkštojo gomurio raumenų tonusui. Atsipalaidavus minkštajam gomuriui, minkštieji audiniai slenka žemyn, laikinai uždarydami viršutinius kvėpavimo takus ir sukeldami obstrukcinę (uždaromąją) miego apnėją (negalėjimą kvėpuoti). Uždarius kvėpavimo takus, nevyksta dujų apykaita, t. y. kraujas neprisotinamas deguonimi ir kaupiasi anglies dvideginis. Po 10–20 sekundžių smegenys pajunta šiuos kraujo pokyčius ir siunčia pavojaus signalus likusiam kūnui. Dėl to kūnas staiga reaguoja: padidėja raumenų tonusas, giliai įkvepiama ir kelioms sekundėms prabundama. (Šis gilus įkvėpimas ir yra ne kas kita, kaip knarkimas.) Prisotinus kraują deguonimi, kūnas vėl atsipalaiduoja ir užmiegama.

Problemos esmė yra ta, kad šis ciklas kartojasi 20–30 kartų per valandą, tad giliai neįmingama, ir miegas yra nepilnavertis. Dėl šios priežasties nepakankamai apdorojama dienos metu sukaupta informacija, tad ilgainiui prastėja trumpalaikė atmintis. Dėl nuolatinio nuovargio sumažėja darbingumas, dėmesys, padidėja irzlumas, impulsyvumas, nuotaikų kaita.

Kada kreiptis į gydytoją?

Tad kas tie mūsų ,,knarkliai”? Pastebėta, kad OMA dažniau skundžiasi nutukę, vyresnio amžiaus ir vyriškos lyties, chroniniu sinusitu ar šienlige sergantys pacientai. Tarp moterų vyrauja nutukusios, menopauzę patyrusios moterys. Alkoholis, migdomieji preparatai ir trankviliantai sumažina raumenų tonusą, tuo padidindami OMA riziką. Rūkantys pacientai triskart dažniau skundžiasi OMA.

Svarbu pastebėti, kad ne kiekvienas knarkiantis pacientas turi OMA, bet kiekvienas pacientas, sergantis OMA, knarkia. Todėl nedvejokite kreiptis į gydytoją, jei:

Garsiai knarkiate ir šis knarkimas trukdo kitų miegui;
Jus kamuoja dusulys, pažadinantis iš miego;
Kvėpavimo pauzės miego metu;
Patiriate nuolatinį nuovargį, mieguistumą, sumažėjusį darbingumą ir atmintį.

Kaip aptinkama ir kaip gydyti?


OMA paprastai diagnozuojama miego studijos metu. Šis testas atliekamas specialioje miego klinikoje. Miego metu specialiais davikliais nuolat sekamos šios kūno funkcijos: širdies ritmas, kvėpavimo ritmas, kraujo deguonies prisotinimas (matuojama specialiu ,,antpirščiu”), krūtinės ląstos judesiai, kojų judesiai, smegenų veikla (užrašant elektroencephalogramą). Šiuo testu medikai gali atskirti OMA nuo kitų miego sutrikimų (narkolepsijos, periodinių galūnių judesių, ,,neramių kojų sindromo” ir t.t. Šie sutrikimai pasireiškia panašiais simptomais, tik reikalauja skirtingo gydymo).

OMA gydymui pirmiausia reikia keisti gyvenimo būdą: atsikratyti antsvorio, nevalgyti prieš miegą, vengti vartoti alkoholį, migdomuosius ir trankviliantus vėlai vakare. Taip pat patariama speciali kvėpavimo terapija, vadinama CPAP (Continuous Positive Air Pressure). Jos metu specialiai pritaikyta veido deguonies kaukė įkvėpimo metu paduoda padidinto slėgio deguonį. Dėl to kvėpavimo takai išsiplečia, rečiau pasitaiko minkštųjų audinių sukeliama obstrukcija. Svarbu pažymėti, kad naudojant šią specialią deguonies terapiją tenka prie jos priprasti, atsipalaiduoti ir leisti aparatūrai ,,daryti savo darbą”. Ne kiekvienas pacientas sugeba tai padaryti dėl nerimo, klaustrofobijos, spaudimo jausmo ir t.t.

Jei CPAP nepasiteisina, galima pabandyti naudoti žandikaulį atitraukiančius ar liežuvio padėtį koreguojančius įtvarus, tik jų veiksmingumas išties nėra įspūdingas. Jei konservatyvios priemonės nepadeda, tenka apsvarstyti skirtingų chirurginių korekcijų galimybę: liežuvėlio (uvula) pašalinimą, minkštojo gomurio plastiką, minkštojo gomurio implantaciją, net tracheostomiją (kritinės OMA atveju, kaklo priekyje įstatomas vamzdelis, sujungiantis išorę su trachėja).

Neleiskime knarkimui valdyti mūsų gyvenimo! Diagnozuokime ir gydykime šį sutrikimą kuo anksčiau ir veiksmingiau. 

Gero miego!