Prezidento George Walker Bush palikimas
II dalis

ALEKSAS VITKUS

Artėjo 2008 m. prezidentiniai rinkimai. Jei anksčiau John McCain galėjo tikėtis pergalės vien todėl, kad piliečių akyse jis mokėtų tinkamiau užbaigti karą Irake, tai žlungant ekonomikai, balsuotojams pasirodė priimtinesnis Barack Obama, per savo rinkiminę kampaniją žadėjęs greitai iš Irako pasitraukti, ir iš esmės pakeisti („change”) „senąjį” Vašingtoną. Obama ir laimėjo, gavęs 53 proc. visų balsų, nors už McCain balsavo net 58 mln. amerikiečių. Politiškai suluošintam Bush teliko laukti Obama inauguracijos.

Taip, kaip ir prez. Woodrow Wilson, taip ir Bush atrodo tikėjo, jog didžiadvasis jo kilnumas, stengiantis Irake baigti tironiją ir įvesti laisvę bei demokratiją, turėtų pateisinti kai kuriuos jo utopinius, nors ir idealistinius, sprendimus, atvedusius prie labai neaiškios dabartinės padėties. Wilson įtraukė Ameriką į Pirmąjį pasaulinį karą, norėdamas „išsaugoti pasaulį tikrai demokratijai”. Deja, dėl to karo pasaulis gavo Vladimir Lenin, Josif Stalin, kurių sukurta barbariška imperija gyvavo net 70 metų. Taika, kurią „pelnė” idealistas Wilson, ilgainiui pagimdė ir Adolf Hitler, atvedusį prie dar baisesnio karo.

Kaip ir jo tėvas, nenorėdamas pasirodyti esąs nusistatęs prieš imigrantus, mielaširdingas Bush neskubėjo apsaugoti JAV-Meksikos sienos, per pirštus žiūrėdamas į milijonus į Ameriką plaukiančių meksikiečių. Bush pats pripažino, kad per pirmus penkerius jo vadovavimo metus prie Meksikos sienos buvo sulaikyti 6 milijonai būsimų nelegalių imigrantų, iš kurių kas dvyliktas, t. y. pusė milijono, turėjo kriminalinę praeitį. Kodėl nesustiprinti sienos apsaugos, nors tam reikėtų panaudoti ir kariuomenę? Ar tai gailestingumas, ar paprastas politinis bailumas, norint bandyti paskelbti amnestiją 12–20 milijonų nelegalių įsibrovėlių ir dovanoti bausmę darbdaviams, kurie tuos nelegaliuosius samdė?

Bush niekada nerado progos, kad Amerika papeiktų Izraelį už kai kuriuos jo veiksmus. Ką tik neseniai pasibaigusiame Izraelio antpuolyje į Gazos ruožą žuvo ar buvo sužeista apie 5,000 palestiniečių, dauguma – civilių gyventojų. Ar toks paprastai konservatyvus ir „užjaučiantis” Bush rado reikalą kaip nors užjausti tas aukas, kurios žuvo 100:1 santykiu? Ar tai nepriminė mums nacių, kurie mėgdavo sakyti, jog „už vieną vokietį šaudysime šimtą vietinių”?

Paties Bush nuomone, jis paliko Ameriką saugesnę nuo teroro, negu jis ją atrado 2001 metais. Nors Bush ir žinojo, kad ne vienas amerikietis jį laikė tik paprastu Texas kaubojumi, jis pats save įsivaizdavo esant nuolankiu ir švelniu, tik gero trokštančiu politiku. Savo pirmoje inauguracinėje kalboje Bush buvo prižadėjęs elgtis taip, kaip tas Šv. Rašto (Lk 10, 33) „pakeleivis samarietis, kuris iš Jeruzalės į Jerich keliaujantį ir apiplėštą žmogų, jo pasigailėjo ir aptvarstė jo žaizdas”.

Visiškai kitoks buvo nesišypsąs, niekada jokios kaltės neprisipažinęs viceprezidentas Dick Cheney. Jis jau tuoj po Sovietų sąjungos sugriuvimo 1991 m. rašė, jog Amerika turi būti vienintelė pasaulio galybė, ir kad ji turėtų neleisti nė vienai kitai valstybei ar grupei valstybių jai priešintis. Įvykus 9/11 teroro išpuoliui, Cheney paskelbė, kad Amerikos prezidentui nereikia su kuo nors tartis, įskaitant ir Kongresą, ir Aukščiausiąjį Teismą, norint pradėti prevencinį karą gelbstint Ameriką.

Sausio 12 d. paskutinėje spaudos konferencijoje Bush prisipažino padaręs klaidų, tokių kaip jo noras pakeisti socialinį aprūpinimą ir nesugebėjimą tinkamai pertvarkyti imigracijos įstatymų. „Aišku, mano žodžiai ‘mission accomplished’ 2003 m. gegužės 1 d., vos tik po kelių savaičių po žygio į Iraką pradžios, sakyti ant lėktuvnešio ‘Abraham Lincoln’ denio, buvo nelemta klaida”, – pripažino Bush, taip pat paminėdamas, jog jis be reikalo buvo sakęs, kad norėtų matyti Osama bin Laden „negyvą ar gyvą”. Nelabai Bush norėjo sutikti su kaltinimu dėl gana apatiškos federalinės valdžios reakcijos gelbstint 2006 m. viesulo Katrina aukas.

Oficialiai Bush atsisveikino su tauta sausio 14 d., likus tik kelioms dienoms iki Obama inauguracijos. Kalboje, kuri truko tik 13 minučių, Bush taip kalbėjo: „Nors šiandien aš kai ką daryčiau kitaip, noriu pasakyti, kad visuomet elgiausi taip, kaip atrodė geriausiai Amerikai. Sekiau savo sąžine ir dariau, kas buvo reikalinga.” Bush su pasididžiavimu priminė amerikiečiams, jog „negalima abejoti, kad mano kovos prieš terorizmą rezultatas buvo tas, jog Amerikos žemėje nuo atmintinos 9/11 dienos per daugiau kaip septynerius su puse metų nebuvo jokio teroristinio antpuolio”. Jis priminė ir tai, kad jam pavyko iš nedraugiško, diktatoriaus valdomo Irako padaryti demokratišką valstybę, draugišką Amerikai. Paminėjo, kad jo kadencijos metu buvo gerokai sumažinti mokesčiai ir kad didele dalimi amerikiečiai gyveno gana gerus laikus.

Bush paliko Ameriką labai susirūpinusią dėl jos ekonominės ateities ir kartu susiskaldžiusią, sprendžiant karų Irake ir Afganistane problemas, taip pat ir nesutarimus moralės ar kultūros klausimuose: aborto, homoseksualizmo, tos pačios lyties santuokų ir kamieninių ląstelių tyrinėjimo ir jo pritaikymo.

Man prezidentas Bush lyg ir primena seno 1969 m. statyto, Oskarą gavusio filmo „Good Bye, Mr. Chips” garsaus airių aktoriaus Peter O’Toole pavaizduotą pagrindinį veikėją – vienos Anglijos mokyklos skrupulingai teisingą, padorų ir labai drovų, kartais beveik juokingai neveiksmingą direktorių.