Prezidento George Walker Bush palikimas
II dalis
ALEKSAS VITKUS
Artėjo 2008 m. prezidentiniai rinkimai. Jei anksčiau John McCain galėjo
tikėtis pergalės vien todėl, kad piliečių akyse jis mokėtų tinkamiau
užbaigti karą Irake, tai žlungant ekonomikai, balsuotojams pasirodė
priimtinesnis Barack Obama, per savo rinkiminę kampaniją žadėjęs
greitai iš Irako pasitraukti, ir iš esmės pakeisti
(„change”) „senąjį” Vašingtoną. Obama ir
laimėjo, gavęs 53 proc. visų balsų, nors už McCain balsavo net 58 mln.
amerikiečių. Politiškai suluošintam Bush teliko laukti
Obama inauguracijos.
Taip, kaip ir prez. Woodrow Wilson, taip ir Bush atrodo tikėjo, jog
didžiadvasis jo kilnumas, stengiantis Irake baigti tironiją ir įvesti
laisvę bei demokratiją, turėtų pateisinti kai kuriuos jo utopinius,
nors ir idealistinius, sprendimus, atvedusius prie labai
neaiškios dabartinės padėties. Wilson įtraukė Ameriką į Pirmąjį
pasaulinį karą, norėdamas „išsaugoti pasaulį tikrai
demokratijai”. Deja, dėl to karo pasaulis gavo Vladimir Lenin,
Josif Stalin, kurių sukurta barbariška imperija gyvavo net 70
metų. Taika, kurią „pelnė” idealistas Wilson, ilgainiui
pagimdė ir Adolf Hitler, atvedusį prie dar baisesnio karo.
Kaip ir jo tėvas, nenorėdamas pasirodyti esąs nusistatęs prieš
imigrantus, mielaširdingas Bush neskubėjo apsaugoti JAV-Meksikos
sienos, per pirštus žiūrėdamas į milijonus į Ameriką plaukiančių
meksikiečių. Bush pats pripažino, kad per pirmus penkerius jo
vadovavimo metus prie Meksikos sienos buvo sulaikyti 6 milijonai būsimų
nelegalių imigrantų, iš kurių kas dvyliktas, t. y. pusė
milijono, turėjo kriminalinę praeitį. Kodėl nesustiprinti sienos
apsaugos, nors tam reikėtų panaudoti ir kariuomenę? Ar tai
gailestingumas, ar paprastas politinis bailumas, norint bandyti
paskelbti amnestiją 12–20 milijonų nelegalių įsibrovėlių ir
dovanoti bausmę darbdaviams, kurie tuos nelegaliuosius samdė?
Bush niekada nerado progos, kad Amerika papeiktų Izraelį už kai kuriuos
jo veiksmus. Ką tik neseniai pasibaigusiame Izraelio antpuolyje į Gazos
ruožą žuvo ar buvo sužeista apie 5,000 palestiniečių, dauguma –
civilių gyventojų. Ar toks paprastai konservatyvus ir
„užjaučiantis” Bush rado reikalą kaip nors užjausti tas
aukas, kurios žuvo 100:1 santykiu? Ar tai nepriminė mums nacių, kurie
mėgdavo sakyti, jog „už vieną vokietį šaudysime
šimtą vietinių”?
Paties Bush nuomone, jis paliko Ameriką saugesnę nuo teroro, negu jis
ją atrado 2001 metais. Nors Bush ir žinojo, kad ne vienas amerikietis
jį laikė tik paprastu Texas kaubojumi, jis pats save įsivaizdavo esant
nuolankiu ir švelniu, tik gero trokštančiu politiku. Savo
pirmoje inauguracinėje kalboje Bush buvo prižadėjęs elgtis taip, kaip
tas Šv. Rašto (Lk 10, 33) „pakeleivis samarietis,
kuris iš Jeruzalės į Jerich keliaujantį ir apiplėštą
žmogų, jo pasigailėjo ir aptvarstė jo žaizdas”.
Visiškai kitoks buvo nesišypsąs, niekada jokios kaltės
neprisipažinęs viceprezidentas Dick Cheney. Jis jau tuoj po Sovietų
sąjungos sugriuvimo 1991 m. rašė, jog Amerika turi būti
vienintelė pasaulio galybė, ir kad ji turėtų neleisti nė vienai kitai
valstybei ar grupei valstybių jai priešintis. Įvykus 9/11 teroro
išpuoliui, Cheney paskelbė, kad Amerikos prezidentui nereikia su
kuo nors tartis, įskaitant ir Kongresą, ir Aukščiausiąjį Teismą,
norint pradėti prevencinį karą gelbstint Ameriką.
Sausio 12 d. paskutinėje spaudos konferencijoje Bush prisipažino
padaręs klaidų, tokių kaip jo noras pakeisti socialinį aprūpinimą ir
nesugebėjimą tinkamai pertvarkyti imigracijos įstatymų.
„Aišku, mano žodžiai ‘mission accomplished’
2003 m. gegužės 1 d., vos tik po kelių savaičių po žygio į Iraką
pradžios, sakyti ant lėktuvnešio ‘Abraham Lincoln’
denio, buvo nelemta klaida”, – pripažino Bush, taip pat
paminėdamas, jog jis be reikalo buvo sakęs, kad norėtų matyti Osama bin
Laden „negyvą ar gyvą”. Nelabai Bush norėjo sutikti su
kaltinimu dėl gana apatiškos federalinės valdžios reakcijos
gelbstint 2006 m. viesulo Katrina aukas.
Oficialiai Bush atsisveikino su tauta sausio 14 d., likus tik kelioms
dienoms iki Obama inauguracijos. Kalboje, kuri truko tik 13 minučių,
Bush taip kalbėjo: „Nors šiandien aš kai ką
daryčiau kitaip, noriu pasakyti, kad visuomet elgiausi taip, kaip
atrodė geriausiai Amerikai. Sekiau savo sąžine ir dariau, kas buvo
reikalinga.” Bush su pasididžiavimu priminė amerikiečiams, jog
„negalima abejoti, kad mano kovos prieš terorizmą
rezultatas buvo tas, jog Amerikos žemėje nuo atmintinos 9/11 dienos per
daugiau kaip septynerius su puse metų nebuvo jokio teroristinio
antpuolio”. Jis priminė ir tai, kad jam pavyko iš
nedraugiško, diktatoriaus valdomo Irako padaryti
demokratišką valstybę, draugišką Amerikai. Paminėjo, kad
jo kadencijos metu buvo gerokai sumažinti mokesčiai ir kad didele
dalimi amerikiečiai gyveno gana gerus laikus.
Bush paliko Ameriką labai susirūpinusią dėl jos ekonominės ateities ir
kartu susiskaldžiusią, sprendžiant karų Irake ir Afganistane problemas,
taip pat ir nesutarimus moralės ar kultūros klausimuose: aborto,
homoseksualizmo, tos pačios lyties santuokų ir kamieninių ląstelių
tyrinėjimo ir jo pritaikymo.
Man prezidentas Bush lyg ir primena seno 1969 m. statyto, Oskarą
gavusio filmo „Good Bye, Mr. Chips” garsaus airių aktoriaus
Peter O’Toole pavaizduotą pagrindinį veikėją – vienos
Anglijos mokyklos skrupulingai teisingą, padorų ir labai drovų, kartais
beveik juokingai neveiksmingą direktorių.