Ar Lietuvoje gyventi gera?

ALDONA MEILUTYTĖ

Atvykęs į Ameriką, Lietuvos ministras pirmininkas Andrius Kubilius, kaip tikrų tikriausias amerikietis, plačiai ,,amerikoniškai” šypsodamasis, optimistiškai kalbėjo apie Lietuvos sporto ir ekonomikos laimėjimus, sakė, kad Lietuvoje viskas labai gerai, jokios krizės nėra – ji sutramdyta ir t.t. Manau, be reikalo kai kurie tautiečiai dėl to aštriai kritikuoja A. Kubilių, esą, jo šnekos neatitinka tikrovės, esą, jis kalbėjo ne apie realią Lietuvą, o apie kažkokią pasakų šalį ,,Luthuaniją”.

Manau, būtų daugiau negu keista, jeigu Amerikoje Lietuvos politikas būtų ėmęs verkšlenti, dejuoti ir skųstis, kad Lietuvoje blogai. Ką jis tuo būtų pasiekęs? Net namuose jeigu ištveri nedejavęs, geriau nedejuoti, o veikti, nes dejavimai dar niekada niekam nepadėjo. Amerikiečiai ne tik svečiuose, bet ir namuose dažnai šypsosi ir mėgsta kartoti, kad viskas ,,all right”, ,,OK”, nors problemų ir čia žmonėms netrūksta.

Žinoma, galėjo A. Kubiliaus diplomatija būti kiek subtilesnė, galėjo jis įterpti vieną kitą sakinį, net pasinaudojęs sovietinių laikų leksikos ,,auksiniu” fondu: Lietuvoje sunkumų kartais vis dar pasitaiko, tačiau, partijų koalicijos išmintingai vadovaujama, Lietuva kaskart žengia vis į naujas aukštumas, pasiekia naujų laimėjimų, Lietuvoje puikiai išpurenta dirva užsienio investicijoms...

Tiek jau to, palikime diplomatiją ir užsienio investicijas nuošalyje. Pažiūrėkime, kokias vertybes mes patys investuojame į savo šalį ir kaip kuriame šviesesnį rytojų. Tuoj sukaks dvidešimt metų, kai savarankiškai tvarkomės savo valstybėje. Ką per tą laikotarpį pasiekėme, ką padarėme, kad Lietuvoje gyventi būtų gera?

Į klausimą, ar Lietuvoje gyventi gera, tiesiai šviesiai, be jokios diplomatijos visai neseniai atsakė legendinis Lietuvos krepšininkas Arvydas Sabonis. Jis pareiškė: ,,Didžiausia dovana, kurią gavau iš gyvenimo, yra ta, kad mano vaikai gyvena ne Lietuvoje.” Įvairiai reagavo lietuviai į tokius A. Sabonio žodžius. Daugelis apstulbę neteko žado. Kiti pasijuto, tarsi A. Sabonis šlapia mazgote jiems tėškė į veidą. Buvo tokių, kurie teisino ir gynė žymųjį krepšininką: ,,Žmogus išdrįso pasakyti tiesą”...

Deja, iš tikrųjų tokia skaudi yra šiandieninė Lietuvos tiesa, kad per dvidešimt metų nesugebėjome sukurti kiek normalesnių gyvenimo sąlygų nei sau patiems, nei ateinančiai kartai. Jaunimas iš Lietuvos bėga. ,,Jau jeigu A. Sabonis, turtingas žmogus, milijonierius, nenori, kad jo vaikai Lietuvoje gyventų, tai kodėl mano vaikai turi čia skursti?” – pagalvoja ne vienas ir neskatina pilnametystės sulaukusių atžalų pasilikti gyventi gimtojoje šalyje. Išsibarstė lietuviai po pasaulį, ieškodami laimės užsieniuose, tik ne Tėvynėje, tik ne ten, kur Nemunas vingiuoja, kur žali miškai ir žalios pievos, kur Baltijos jūra gintarus skalauja...

Kad dalis Lietuvos gyventojų, ypač jaunimo, jeigu tik turi tokią galimybę, kuriam laikui išvažiuoja iš Lietuvos ir apsigyvena ar mokosi užsienyje, aš nematau nieko blogo. Priešingai, manau, kad gerai, jog lietuviai praplečia akiratį, pamato, kaip kitur žmonės gyvena, išmoksta užsienio kalbų. Visaip gali susiklostyti žmogaus gyvenimas – kitas gali ir daug savo amžiaus metų praleisti svetimame krašte. Ne tai svarbu, svarbiausia, kad žmogus žino, kad jis turi Tėvynę, kad Tėvynei yra vietos jo širdyje ir darbuose. Tėvynės meilė – viena svarbiausių žmogaus gyvenimo vertybių, didele dalimi įprasminanti žmogaus gyvenimą. Kas mes be Tėvynės, kas mes be šaknų? Juk Tėvynė – tai mūsų tėvų ir protėvių žemė, jos kalba, papročiai, pasakos, dainos ir padavimai, tai – tautos istorija. Ne veltui Tėvynės išdavimas visais laikais yra laikomas sunkiausiu nusikaltimu. Tėvynė, kaip ir motina, – viena. Dėl Tėvynės laisvės daugelis geriausių Lietuvos sūnų ir dukterų pokario metais paaukojo savo gyvybę.

Todėl šiurpu skaityti kažkada Lietuvoje garsėjusio jauno rašytojo, o dabar Los Angeles gyvenančio fotografo Sauliaus Tomo Kondroto žodžius, kad ,,Tėvynė – dirbtina sąvoka.” Tėvynė šiam ,,intelektualui” yra ten, kur jam ,,lieka gerų įspūdžių”: kadangi Kazachstano geležinkelio stotyje žmonės malonūs, kviečiasi pas save į namus, vaišina pietumis, dėl to, matyt, S. T. Kondrotui Kazachstanas galėtų būti tėvynė, nors jis ne kazachas, o lietuvis ir, reikia manyti, visuose oficialiuose dokumentuose, užpildydamas reikalaujamą grafą apie tautybę, iki šiol rašo ,,lietuvis”.

Nenorėčiau net komentuoti tokių S. T. Kondroto svaičiojimų, jeigu jis būtų vienintelis, panašiai galvojantis ir samprotaujantis. Bėda, kad nusiklausę tokių ,,autoritetingų” nuomonių, kai kurie Lietuvos žmonės ima kartoti panašias nesąmones. Net profesorius Tomas Venclova, šiemet Lietuvoje paskelbtas Tolerancijos žmogumi, tiesa, ne taip tiesmukiškai, bet iš esmės skelbia panašias mintis: jis nemato nieko blogo, jeigu žmogus lieka be šaknų, jeigu, palikęs Tėvynę, pasirenka gyvenamąją vietą, atsižvelgdamas tik į vieną veiksnį     – pinigus: kur geriau moka, ten jis ir gyvena. Artinantis gyvenimo saulėlydžiui, kai kurių žmonių interesų ratas, deja, labai susiaurėja – jie tegalvoja tik apie anūkus ir skanius pietus.

Visada galvojau, kad okupacija Lietuvai padarė neapsakomą žalą: tai ne tik šimtai tūkstančių lietuvių, nukankintų Stalino kalėjimuose, žuvusių iš bado ir šalčio Sibiro tremtyje; tie, kurie išlikome, ne vienas tapome paversti mankurtais – išlaikiusiomis žmogišką pavidalą būtybėmis sužalotomis sielomis. Daugelis praradome tai, kas žmogui brangiausia vertybė, – Tėvynės meilę. Būtent Tėvynės meilės stoka yra svarbiausia priežastis, dėl ko per dvidešimt metų Lietuvoje negalime sukurti normalaus gyvenimo.