Audronė Elvikienė (k.) ir Jūratė Dovilienė. Bruno Dovilas nuotr.
Paskirtos JAV LB ŠVIETIMO PREMIJOS
RENATA NOVOGRECKAITĖ
JAV LB Švietimo taryba 2010 metų
pabaigoje kvietė lietuvių visuomenę siūlyti kandidatus Švietimo
premijai 2010 gauti. Kandidatais galėjo būti siūlomi JAV lituanistinių
mokyklų mokytojai, pasižymėję lietuviško švietimo srityje
leidžiant ir redaguojant vadovėlius bei knygas, tobulinant programas,
gaires taip pat ilgus metus dirbę ar tebedirbantys mokytojo vedėjo
darbą. Atsižvelgus į iki 2010 m. gruodžio 31 d. pateiktus siūlymus,
Švietimo taryba 2011 m. sausio 8 d. posėdyje vienbalsiai nutarė
įteikti ne vieną, kaip įprasta, bet dvi „Švietimo
premijas”. Jos už ilgus metus darbo JAV lituanistinėse mokyklose
šiais metais skirtos dabartinei Čikagos lituanistinės mokyklos
direktorei Jūratei Dovilienei bei buvusiai Maironio lituanistinės
mokyklos (Lemont) direktorei Audronei Elvikienei.
Supažindiname skaitytojus su JAV LB
Švietimo tarybos Švietimo premijos 2010 laimėtojomis
Jūratė Dovilienė Čikagos lituanistinės mokyklos (ČLM) direktore tapo
1992 metais ir šias pareigas eina iki šiol. Apie
pedagoginio kelio pasirinkimą Jūratė kalbėjo: „Beveik
prieš 20 metų, mažėjant mokinių skaičiui lituanistinėse
mokyklose buvo nutarta sujungti į vieną mokyklą tris Čikagoje veikusias
mokyklas – Čikagos aukštesniąją, K. Donelaičio bei Dariaus
ir Girėno. Naujai susikūrusios mokyklos, kuri buvo pavadinta Čikagos
lituanistine mokykla, tėvų komitetas šiai mokyklai vadovauti
pakvietė mane.
Esu apsigynusi logopedės magistro laipsnį, baigusi administravimo
kursus. Manau, kad meilę darbui lituanistinėje mokykloje įskiepijo mama
– Eugenija Bielskienė, buvusi ,,Aušros Vartų”
parapijos lituanistinės mokyklos vedėja. Kai ši mokykla
užsidarė, mama mokytojavo Čikagos aukštesniojoje lituanistinėje
mokykloje (ČALM).
Dar studijuojant universitete, kartkartėmis būdavau kviečiama į
mokyklą, kurioje dirbo mama, arba į čia pat, Jaunimo centre, įsikūrusią
Dariaus ir Girėno mokyklą pavaduoti pradinių klasių mokytojus. Vėliau
dariaus ir Girėno mokykloje pradėjau dirbti mokytoja”.
Paklausta apie labiausiai įsiminusias akimirkas vadovaujant mokyklai,
Jūratė dalijosi prisiminimais: „Tokių akimirkų buvo tikrai ne
viena. Tai ir Baltijos kelias, Čikagos lituanistinėje mokykloje
ruošiamos Dainų dienos, naujai įkurtos mokyklos pirmoji diena,
kai tuometinė JAV LB Švietimo tarybos pirmininkė Regina Kučienė,
atidarydama naujos mokyklos duris, perkirpo juostą. Ir be abejonės
– mokytojų šiluma”.
Pasak Jūratės, Lituanistinės mokyklos Amerikoje gyvuos dar bent 15
metų, nes auga vis nauja lietuvių karta: „ČLM šiemet
užsirašė 45 trimečiai į kiškių ratelį. Jie dešimtą
klasę baigs tik po 13 metų. Taip yra ne tik mūsų mokykloje. Kasmet
daugiau mokinių registruojasi ir į kitas mokyklas. Lituanistinių
mokyklų poreikis didėja – kuriasi vis naujos mokyklos. Kiek
žinau, visose JAV šiuo metu veikia net 37 lituanistinės
mokyklos”.
Buvo įdomu sužinoti, už kokius nuopelnus Jūratei Dovilienei skirta
„Švietimo premija”, tad užklausiau, kokiomis
veiklomis be vadovavimo mokyklai ji dar užsiima, kokiomis labiausiai
didžiuojasi?
„Kasdien einu į amerikietišką mokyklą, kur dirbu logopede.
Šiuo metu esu paskirta vyriausiąja darbovietės logopede.
Lietuviškoje veikloje daugelį metų kartu su Audrone Elvikiene,
buvusia Maironio lituanistinės mokyklos, Lemont, direktore, pavasariais
ruošdavome JAV LB Vidurio Vakarų apygardos Mokytojų konferenciją.
Kas vasarą, daugiau nei dešimt metų, abi ruošėme Mokytojų
kursus Dainavoje, Michigan. Į stovyklą suvažiuodavo lituanistinių
mokyklų mokytojos iš visos Amerikos. Vykdavo trys atskiros
programos: kursai mokytojams, užsiėmimai vaikams ir kursai lietuvių
kalbą besimokantiems suaugusiems.
Labiausiai didžiuojuosi tuo, jog vadovauju ČLM mokyklai ir kad joje
vyrauja šiluma bei draugiškumas. Kiekvieną
šeštadienį gėriuosi čia ateinančiais 400 mokinių ir 60
mokytojų, džiaugiuosi, jog visi taip darniai ir gražiai sugyvena. O kai
visi mokytojai į darbą ateina gerai nusiteikę, kai dirba su noru, su
‘ugnele’ – tai ir mokiniams mokslai lengviau
einasi”.
„Švietimo premijos” Jūratė tikrai nesitikėjo.
,,Nuoširdžiai dėkoju JAV LB Švietimo tarybai už tokį
gražų mano darbo įvertinimą. Manau, kad tokios premijos reikalingos ne
tik patiems apdovanotiesiems. Jos primena visuomenei lituanistinio
švietimo svarbą”, – sakė Jūratė. – Ši
premija – tai padėka ir visiems Čikagos lituanistinės mokyklos
mokytojams už jų ‘nematomą’ darbą, ugdant jaunąją
lietuviukų kartą.”
Savo ruožtu „Draugo” skaitytojams ji linkėjo: „Norint
išauginti lietuviuką, reikia, kad jį suptų lietuvybės banga
– banga, susidedanti iš namų, mokyklos, užsiėmimų, spaudos
ir kultūrinio gyvenimo. Tad linkiu ‘Draugui’ toliau gyvuoti
ir išlaikyti savo bangos dalį, o skaitytojams ir toliau domėtis
augančios kartos lietuvišku gyvenimu.”
Audronė Elvikienė Maironio lituanistinės mokyklos (Lemont) vairą 2001
metais perėmė iš buvusios šios mokyklos direktorės Eglės
Novak ir direktorės pareigas ėjo iki 2010 metų rugsėjo.
Audronei, kaip ir Jūratei, pedagoginio kelio pasirinkimui didelės
įtakos turėjo šeima. ,,Pirmiausia mes turime būti dėkingi savo
tėveliams – jiems buvo svarbu išlaikyti lietuvybę, jie
norėjo, kad vaikai užaugtų lietuviais. Mano tėveliai Aldona ir dr.
Vladas Šimaičiai buvo aktyvūs JAV Lietuvių Bendruomenės nariai.
Mama buvo mokytoja. Taigi, klausimas apie lietuvybės išlaikymą
net nekilo.
Įtakos turėjo ir seneliai, nuo mažumės pasakoję apie lietuvybės
išsaugojimo svarbą’‘, – apie tai, kodėl jai
rūpi lietuvybės išsaugojimas, kalbėjo A. Elvikienė. Nors Audronė
gimusi JAV, tačiau tėvų ir senelių įdiegtas supratimas, kaip svarbu
išsaugoti lietuvybę ir savo šaknis, pažinti
lietuvišką kultūrą, išmokti kalbą, ir noras visa tai
perduoti ateinančioms kartoms, nepaliko jokio kito pasirinkimo kaip tik
tapti pedagoge. Audronės manymu, jei lietuviai, gyvenantys svečioje
šalyje, nepraras noro skiepyti lietuvybę savo vaikams, tai
lituanistinės mokyklos dar ilgai gyvuos.
,,Vaikas niekada pats savo noru nelankys lituanistinės mokyklos (gal
– vienas kitas?). Taigi ant tėvelių pečių gula didžiulė
našta ir atsakomybė ne tik išmokyti vaiką kalbos, bet ir
išauklėti jį lietuviu. Todėl, manau, kad tėveliai, nevedantys
vaikų į lituanistinę mokyklą, daro klaidą.
Kartais stebina kai kurių neseniai atvažiavusių tėvelių nenoras leisti
vaikus į lituanistinę mokyklą. Bet gal turi praeiti laikas, kad tokie
tėveliai suprastų, jog neauklėjami vaikai niekada nebus nei tikri
lietuviai, nei Lietuvos patriotai. Nors turiu pasakyti, kad ir tarp
neseniai atvažiavusių daug tėvelių supranta, kad, norint
išsaugoti lietuvybę, būtina auklėti vaikus lietuviška
dvasia. Ir tas labai džiugina”, – apie lituanistinių
mokyklų reikalingumą kalba A. Elvikienė.
„Džiaugiuosi išaugusia Maironio mokykla (Lemont), su mano
vyro Antano ir mūsų sūnų – Pauliaus ir Ariaus – pagalba
atsiradusiu mokyklos internetiniu puslapiu, su bendradarbių pagalba
organizuotomis konferencijomis, stovyklomis bei tobulinimosi kursais,
daug metų vykusiais Dainavoje, MI, lituanistinių mokyklų mokytojams.
Nors šiuo metu jau nebedirbu lituanistinėje mokykloje, tačiau ir
toliau, kol turėsiu energijos, savo patirtį stengsiuos perduoti
jauniesiems mokytojams, prisidėsiu prie lietuvybės
išsaugojimo”, – apie nuveiktus darbus ir ateities
planus kalbėjo Audronė.
Paklausta, ką jai reiškia JAV LB Švietimo tarybos
įvertinimas – visuomenės siūlymu skirta „Švietimo
premija” – Audronė kalbėjo: „Buvau tikrai nustebinta,
kai sužinojau apie gautą premiją. Niekada nebuvau pagalvojusi, jog mano
darbas bus taip įvertintas. Tiesiog dirbau iš visos
širdies, nesitikėdama jokių apdovanojimų, kaip, manau, ir Jūratė
Dovilienė. Ji buvo mano ‘dešinioji’ ranka, kai
reikėjo planuoti, organizuoti įvairias konferencijas ir įgyvendinti
kitus projektus. Mes abi dirbame amerikietiškose mokyklose,
esame gerai susipažinusios su Amerikos švietimo sistema ir
žinojome, ko trūksta lituanistinėse mokyklose. Kartu bandėme JAV
lituanistinėse mokyklose dirbančioms mokytojoms parodyti Amerikos
pedagogikos kelią ir išlaikyti lietuvybę.”
„Draugo” skaitytojus Audronė ragino remti lituanistines
mokyklas, nes be jų nebus Amerikoje lietuvių : ,,Man labai aišku
– lietuvybės išlaikymas yra svarbiausia. Kad ją
išlaikytume svetimame krašte, reikalingas pasiaukojantis
darbas. Tai nėra darbas dėl pinigų. Tai yra darbas, reikalaujantis
pasiaukojimo, pasišventimo. Jei jis bus dirbamas iš
širdies, bus ir teigiami rezultatai. Manau, kad naujai
besikuriančių mokyklų mokytojai turėtų pasimokyti iš mūsų
mokytojų ryžtingumo ir tikėjimo savo darbo vaisiais.
Džiaukimės šita nuostabia akimirka, didžiuokimės atliktais
darbais, tačiau atsiminkime ir praeitį. Ji buvo sunki, bet žmonės
niekada nesvyravo, jie dirbo savo idealų vedami.
Na, ir toliau žiūrėkime į ateitį ir nebijokime dirbti ir keistis,
domėkimės naujovėmis. Mūsų pasaulis keičiasi, ir mes taip pat turime
keistis. Visada atsiminkime svarbiausią mūsų tikslą – auklėti
jaunąją kartą lietuviais. Pasaulis yra didelis, lietuvių mažai.
Kiekvienas yra svarbus norint išlaikyti lietuvybę.”
Renata Novogreckaitė – VDU
magistrantė, ,,Draugo” stažuotoja, šauniausio
studentiško leidinio „Njuspeipis” redaktorė.