Kad Vasario 16-osios
gimnazija vėl taptų lietuviška
ROMAS ŠILERIS
Vasario 16-osios gimnaziją prieš 60 metų įkūrė Vokietijoje likę
lietuviai, kad jų vaikai turėtų kur tęsti mokslus – dėl
emigracijos į Ameriką, Australiją, Kanadą ir kitas šalis daugybė
tuo metu veikusių gimnazijų buvo uždaryta. Iš pradžių gimnazija
veikė buvusiose vokiečių kariuomenės kareivinėse Diepholz, vėliau
persikėlė į Hüttenfeld, netoli Frankfurt, į Rothschild medžioklės
dvarelį, kuris buvo nupirktas už iš viso pasaulio lietuvių
surinktas aukas. Iš aukų ji buvo ir išlaikoma, po kurio
laiko prie išlaikymo prisidėjo ir Vokietijos valdžia.
Materialinė mokyklos padėtis buvo prasta, lietuviai mokytojai dirbo
beveik už simbolines algas. Kai jau būdavo imama rimtai svarstyti apie
jos uždarymą, atsirasdavo žmonių, kurie mokyklą vėl atgaivindavo. Tai
kunigai Bronius Liubinas ir Alfonsas Bernatonis, amerikiečių
kariuomenės karininkai Juoza Saba ir Jonas Valiūnas daugelis kitų
pasiaukojusiųjų.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Vokietijos vidaus reikalų
ministerija, kuri iš dalies rėmė gimnaziją, kaip pabėgėlių
mokymo įstaigą, tuoj nutraukė finansavimą. Tas pats nutiko ir su
panašiomis latvių bei vengrų gimnazijomis. Anot vokiečių, jas
turi išlaikyti ką tik laisvę atgavę kraštai. Latvių ir
vengrų gimnazijos užsidarė.
Lietuvių gimnazijai buvo pasiūlytas kitas variantas. Buvo sakoma:
„Jei tapsite vokiška gimnazija, mes finansuosime iš
dalies. Lietuviams, kaip papildomus dalykus, galėsite dėstyti kalbą ir
kitus lietuviškus dalykus. Bendrabučius patys galite
išsilaikyti.” Priimant šiuos pakeitimus, niekas
nesiaiškino, kad gimnazija jau nėra lietuviška, o
vokiečių išlaikoma, kaip privati Hessen valstijos mokykla,
turinti lietuvių gimnazijos pavadinimą.
Iš pradžių viskas atrodė gražiai – už kiekvieną mokinį
iš Wiesbaden buvo gaunama tam tikra suma (beje, kuri buvo
gerokai mažesnė už sumą, gaunamą valstybinėse mokyklose), mokytojų ir
direktoriaus algos buvo sulygintos su gimnazi jų mokytojų ir direktorių
algomis (jei mokytjjai sutiko, jos galėjo būti ir 20 proc. mažesnės).
Turtingesni lietuviai iš Lietuvos siuntė savo vaikus į
gimnaziją, kiti atvykusieji buvo išlaikomi Vokietijoje
gyvenančių giminaičių. Bendrabutis nebuvo tuščias. Buvo manoma,
kad Vokietijoje vaikai gaus geresnį išsilavinimą nei tuometinėje
Lietuvoje.
Laikas bėgo. Lietuvoje, ypač jėzuitų dėka, turtingesniems atsirado kitų
mokymosi galimybių, kuriomis jie iki šiol naudojasi. Vasario
16osios bendrabutis tuštėjo, jau norėta jame apgyvendinti
vokiečių vaikus. Taip reikalingų reformų tuometinis direktorius nevykdė
– jį kamavo liga, be to, viskas, kas netilpo įprastuose rėmuose,
jam atrodė reikalinga.
• • •
Kokia gimnazijos padėtis šiandien? Į rankas pakliuvo prabangiai
Vasario 16-osios gimnazijos išleistas lankstinukas, kuriame
rašoma apie naujų moksleivių priėmimą: „Privalumas –
geros vokiečių kalbos žinios. Į 10-tą ir vyresnes klases priimami tik
tie mokiniai, kurie labai gerai moka vokiečių kalbą ir labai gerai
mokosi.” Perskaitę šias sąlygas Frankfurt mieste
gyvenantys tėvai tuoj sako, kad ši mokykla ne jų vaikui…
Ir juos galima suprasti. Ypač tuos tėvus, kurie į Vokietiją atvyks po
šių metų gegužės 1 dienos, kai bus panaikinti apribojimai ir
atsivers plati Vokietijos darbo rinka. Lietuvoje iš 7 mokyklų,
kuriose buvo mokoma sustiprintos vokiečių kalbos, liko tik viena, nes
krašte pradėjo karaliauti anglų kalba.
Pasikalbėjęs su Vasario 16-osios gimnazistais ir jų tėvais supratau,
kad lietuviai vaikai ten jaučiasi labai nejaukiai. Beveik niekas
neatsižvelgia į tų vargšelių padėtį. Jie turėjo palikti savo
draugus Lietuvoje ir su tėvais, Vokietijoje radusiais darbo, atvykti į
svetimą šalį. Gimnazijoje beveik visi mokytojai yra vokiečiai, o
jeigu mokiniams prireikia pagalbos, tie mokytojai lietuviškai
nieko paaiškinti nesugeba. Vokiečiams nereikia mokytis lietuvių
kalbos, todėl ir krūvis jiems mažesnis. Dėl to nukenčia lietuvių
mokinių pažymiai. Kai kurie protaujantys tėvai pasiima vaikus iš
mokyklos ir veža į Lietuvą, kad bent ten jų vaikai gautų atitinkamus
pažymėjimus. Lietuviškas vidurinės mokyklos atestatas Vasario
16-osios gimazijoje nesuteikiamas jau nuo 1957 metų.
Dėl padidėjusių algų ir iš dalies dėl nedidelio bendrabučio
užimtumo mokestis už bendrabutį lietuviams yra gana didelis. Ypatinga
privilegija naudojasi mokiniai vokiečiai, kurie į pamokas atvyksta
iš aplinkinių kaimų – jų tėvams už mokslą reikia mokėti
daug mažiau, nei kitose privačiose vokiečių gimnazijose. Dabar padėtis
tokia, kad patalpų savininkė – Lietuvių Bendruomenė – už
metus ima tik pusę europietiško euro (anksčiau, kai gimnazija
buvo lietuviška, buvo imama 1 vokiška markė).
Su įvairių sričių specialistais diskutavome, ką reikėtų daryti, kad
Vasario 16osios gimnazija vėl taptų lietuviška ir būtų naudinga
lietuvių vaikams, kurie su tėvais atvyks į Vokietiją po gegužės
1-osios. Štai keletas minčių.
Vasario 16-osios gimnazijai reikėtų suteikti tautinės mažumos mokyklos
statusą. Vokietijoje yra danų ir serbų mokyklos, kurias vokiečiai
pilnai išlaiko. Tokį statusą Lietuvoje turi lenkai ir rusai, ir
aš negaliu įsivaizduoti, kad jų vadovybė sutiktų priimti mokinį,
kuris nenorėtų mokytis lenkų ar rusų kalbos, istorijos, geografijos ir
t. t.
Frankfurt yra pilnai išlaikomos valstybinės gimnazijos, į kurias
mokytis atvykę vaikai toliau gali tęsti mokslus rusų kalba. Daugelyje
mokyklų yra klasės su įvairių kalbų mokytojais – italų, ispanų,
anglų, turkų. Visai nekalbu apie dvikalbius ar daugiakalbius darželius.
Panašus, lietuvių motinų įsteigtas ir miesto išlaikomas
netrukus taip pat jau pradės veikti. Jeigu susidarys pakankamas vaikų
skaičius, o tuo neabejoju, atsiras ir lietuvių kalbos klasės bendro
lavinimo mokyklose ar Frankfurt gimnazijose.
Į Vasario 16-osios gimnaziją reikėtų priimti dirbti tik tuos mokytojus,
kurie moka lietuvių kalbą. Iki gegužės 1 dienos buvo sunku tokiems
mokytojams gauti darbo leidimus, nes Vokietijoje yra daug nenorinčių ar
nesugebančių dirbti vokiečių mokytojų, kuriems buvo teikiama pirmenybė.
Išimtys būdavo itin retos. Tik nuo šių metų Vasario
16-osios gimnazijoje pradėjo dirbti lituanistė. Kiek žinau, paskutinis
lituanistas buvo voldemarininkų laikraščio redaktorius,
slapyvardžiu Vykintas, kuris prieš beveik 50 metų man metus
dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Daugiau norinčių tikrai atsiras,
nes vokiška alga yra tikrai viliojanti.
Reikėtų atsisakyti, mano akimis žiūrint, nesąmoningo noro padaryti
gimnaziją „elitine” mokykla. Tikriausiai dėl to ir atsirado
tie „privalumai” minėtame lankstinuke. Kiekvienas tėvas ir
motina žino, kad brandos laikotarpiu vaikams tikrai ne mokslas yra
svarbiausias – krenta pažymių vidurkiai, kyla įvairiausių
problemų. Sovietmečiu tokie vaikai buvo verčiami eiti į
„profkes”, o atkūrus Nepriklausomybę, vyrukų medicinoje ir
daugelyje kitų sričių reikėjo su žiburiu paieškoti…
Nenoriu tikėti, kad tokią „tradiciją” dabar norėtų tęsti
Vasario 16-osios gimnazija. Mano manymu, vėl reikėtų į ją priimti visus
norinčius lietuvius. Tie, kurie nesugebės pabaigti abitūros, tegul ją
baigia po 10 metų – subrendę, su daug geresniais pažymiais
atestate.
Vokiečiams pilnai finansuojant gimnaziją išsispręstų daugelis
ekonominių problemų. Nežinau jokių priežasčių, kodėl taip negalėtų
būti. Lietuviai Vokietijoje pagaliau tampa visateisiais Europos
Sąjungos piliečiais. Moka tuos pačius mokesčius, kaip ir kiekvienas čia
gyvenantis, jų vaikai turi teisę siekti mokslo. Išsispręstų ir
bendrabučio problema, nes tada Lietuvių Bendruomenė nuomos imtų ne pusę
euro, bet tokią sumą, kokia yra mokama rinkoje. Tie pinigai būtų
skiriami bendrabučiui išlaikyti ar stipendijoms ten gyvenantiems
mokėti. Būtų galima suburti buvusių mokinių rėmėjų grupę, kreiptis
paramos į pelningai Lietuvoje dirbančias vokiečių įmones ir pan.
Ir… sugriauti mitą, kad Lietuva turi šią mokyklą remti
finansiškai. Morališkai – tai kas kita, tai jos
pareiga. Gal ir vertėtų pagalvoti, kad pagaliau būtų nubrauktos visos
anksčiau suteiktos sąlyginės hipotekos, nes vieną dieną pareikalavus
jas grąžinti, lietuviai pasijustų lyg atsidūrę Moljero klasikinėje
komedijoje „Tartiufas”…
Tai tik keletas minčių. Labai laukčiau konstruktyvios diskusijos. Būtų
tiesiog nuostabu, jei vėl atsirastų užsispyrimu į kunigus Liubiną ir
Bernatonį panašių žmonių. Visa tai įmanoma, reikia tik reikia.
Dėdės Tomo laikysena – ne šioms dienoms.
Romas Šileris – gimė
Tauragėje, 1959 metais kaip ,,vokietukas” išvyko į Vakarų
Vokietiją, kur baigė vokiečių vidurinę mokyklą, metus lankė Vasario
16-osios gimnaziją. 46 metus dirba vokiečių bendrovėse. Nuo gimnazijos
laikų bendradarbiauja lietuviškoje spaudoje. Daugiau nei 30 metų
buvo Frankfurt Lietuvių Bendruomenės pirmininkas, prieš tai
metus Bonn-Kioln. Nuo 1968 metų Lietuvos ir vokiečių socialdemokratų
partijos narys.