Valentino diena prieš gyvenimo saulėlydį
ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS
Kasmet vasario 14 d. prisimename ir švenčiame šv.
Valentino dieną. Toks šventimas Lietuvoje dar lyg ir naujiena,
bet pamažu jau garsėjanti savo populiarumu. Tą dieną priimta prisiminti
savo mylimąją ar mylimąjį ir meilę naujai išpažinti su rožių
puokšte, šokolado dėžute, kvepalais, šampano
buteliu ar dar kuo kitu. Toliau vieniems nuo kitų gyvenantiems yra
madinga apsikeisti sveikinimo kortelėmis, el. pašto
laiškučiais, ,,skype” technologijos pagalba vienas kitą
pamatyti kompiuterio ekrane ir t.t.
Į rankas iš kažkur pakliuvo iš lenkų kalbos
išversti Helena Oshiro apmąstymai. Ten rašoma apie
bičiulį. Aš tą žodį pakeičiau į draugą, kad apmąstymai būtų
artimesni šv. Valentino dienai.
Esi Draugas, nes esi ryšys, kuris jungia, bet nesupančioja.
Draugas, nes esi dvelksmas, kuris ramina, bet neužmigdo. Draugas, nes
esi brolis, kuris įspėja, bet nepažemina. Draugas, nes esi žvilgsnis,
kuris stebi, bet nesmerkia. Draugas, nes esi ranka, kuri veda, bet
netempia per jėgą. Draugas, nes esi oazė, kuri atgaivina, bet
nenutraukia žygio. Draugas, nes esi širdis, kuri myli, bet
neatima laisvės. Draugas, nes esi švelnumas, kuris gaubia, bet
nepavergia. Esi Draugas, nes esi Dievo atvaizdas, — kaip tik
todėl.
Baigęs universitetą žinojau, kad labai greitai būsiu pašauktas į
JAV kariuomenę atlikti savo pilietinę pareigą. Niekas A1 statusą
turinčio nenorėjo samdyti darbui. Tad trumpą laiką Čikagoje teko
vairuoti firmos ,,Yellow” taksiuką. Nors ir per trumpą laiką teko
patirti įvairių situacijų bei netikėtumų. Noriu pasidalinti istorijėle,
kurios pats neišgyvenau, bet tai galėjo lengvai atsitikti ir
man. Ta istorija yra apie taksiuko vairuotoją. Ją verčiant į lietuvių
kalbą, kai kurias vietas sulietuvinau, kad būtų prasmingesnės ir
suprantamesnės.
Priėjęs prie durų pasibeldžiau. ,,Viena minutę”, atsiliepė
drebantis, jau pagyvenusios moteriškės balsas. Už durų girdėjau
garsą lyg kas nors būtų tempiama. Po ilgesnės pauzės atsidarė durys.
Prieš mane stovėjo devyniasdešimtį metų perkopusi senutė.
Šalia jos buvo mažas nailoninis lagaminas. Butas atrodė lyg jame
jau kuris laikas negyventa. Visi baldai buvo apdengti paklodėmis. Ant
sienų nebuvo laikrodžio ir jokių paveikslų. Ant virtuvės priestalio
nebuvo jokių indų. Kampe matėsi kartoninė dėžė su nuotraukomis ir
stiklinėmis. ,,Ar galėtumėte paimti mano lagaminą ir nunešti iki
taksi?” paprašė būsima mano keleivė. Paėmiau jos lagaminą
ir nunešiau iki automobilio. Tada grįžau jai padėti. Ji mane
paėmė už rankos ir abu lėtai ėjome link gatvės. Visą laiką ji man
dėkojo už rodomą paslaugumą. ,,Tai nieko”, jai atsakiau.
,,Aš tik stengiuosi su savo keleiviais elgtis taip, kaip
norėčiau matyti, kad su mano motina elgiasi”, atsakiau. ,,Jūs
esate toks malonus jaunuolis.” Įlipusi į taksį ji man davė adresą
ir paprašė, ar galėtume pravažiuoti pro keletą Chicago miesto
rajonų. ,,Tai bus gerokai iš kelio”, jai
paaiškinau. ,,O tai nieko. Aš niekur neskubu. Esu
pakeliui į ‘hospice’” (,,hospice” yra specialūs
slaugos namai, kur gyvenantieji turi turėti gydytojų paliudijimą, kad
jų gyvenimo trukmė nebus ilgesnė kaip šeši mėnesiai).
Pasižiūrėjęs į veidroduką mačiau, kad jos akys jau sudrėkusios nuo
ašarų. ,,Aš nebeturiu šeimos tarp gyvųjų. Daktaras
sako, kad mano dienos suskaičiuotos.” Nejučiomis išjungiau
taksiuko aparatą, kuris skaičiuoja nuvažiuotas mylias ir rodo
didėjančią sąskaitą. ,,Kokiu keliu norėtumėte, kad važiuotume?”
paklausiu jos.
Kitas dvi valandas važinėjome po Chicago miestą. Ji man parodė pastatą,
kur savo laiku dirbo kaip valytoja. Pravažiavome pro Bridgeport rajoną,
kur ji ištekėjo ir gyveno su savo vyru. Bažnyčia, kurioje
susituokė, jau nugriauta. Pravažiavome pro pastatą, kurį ji pavadino
Lietuvių auditorija. Ten jos jaunystėje vykdavo šokiai,
koncertai, minėjimai. Paskui Western gatve važiavome į pietus ir ties
56 gatve pasukome į šalutinę gatvelę. Ji man paaiškino,
kad matomas pastatas yra Jaunimo centras, pilnas malonių atsiminimų.
Western gatve važiavome toliau į pietus, iki 69 gatvės, netoli
Marquette Park. Toje apylinkėje daugelį metų gyveno jos šeima.
Pravažiavome apie Lithuanian Plaza esančius pastatus –
lietuvišką bažnyčią, Šv. Kryžiaus ligoninę, Šv.
Kazimiero vienuolyną, Maria gimnaziją, kurią jos abi dukros baigė.
Sustojome ir prie kitų pastatų, bet ji man daugiau neaiškino,
tik ramiai sėdėjo ir žiūrėjo.
Su aušros spindulėliais staiga ji man tarė: ,,Jaučiuosi
pavargusi. Dabar galime važiuoti.” Važiavome tylėdami iki jos
duoto adreso. Tai buvo tipiškas slaugos namų pastatas, su dengtu
privažiavimu prie pat durų. Tuoj pat prisistatė du tarnautojai. Atrodo,
kad jie jos jau laukė. Aš išėmiau jos mažą lagaminą
iš bagažinės ir nunešiau prie pastato durų. Ji jau buvo
pasodinta į vežimėlį su ratukais. ,,Kiek aš Jums
skolinga?” atidarydama savo rankinuką, teiravosi mano keleivė.
,,Nieko”, atsakiau. ,,Bet Jums reikia užsidirbti
pragyvenimui”, paprieštaravo ji man. ,,Bus kitų
keleivių”, atsakiau. Net negalvodamas pasilenkiau ir ją
apkabinau. Ji stipriai manęs laikėsi. ,,Jūs senai moteriškei
suteikėte džiaugsmo akimirką”, pašnabždėjo ji. ,,Ačiū už
tai.”
Paspaudęs jos ranką nuėjau prie savo taksi. Už savęs girdėjau
užsidarančias duris. Tai buvo gyvenimą uždarančių durų garsas. Tą dieną
daugiau keleivių nevežiau, bet važinėjau paskendęs mintyse. Kas būtų
buvę, jeigu ji būtų gavusi kokį supykusį ar nekantrų taksistą? Kaip
būtų buvę, jeigu aš, atvykęs prie jos namo, būčiau tik porą
kartų pyptelėjęs ir jos nesulaukęs toliau nuvažiavęs? Nemanau, kad esu
ką svarbesnio gyvenime atlikęs, kaip šios dienos darbelį.
Laimė padaro mus patraukliais. Išbandymai – stipriais.
Liūdesys – žmogiškais. Nesėkmės – nuolankiais.
Pasisekimas – linksmais. O Dievas duoda patį gyvenimą. Linksmos,
meilės kupinos Valentino dienos visiems skaitytojams, nesvarbu kur jų
gyvenimo taksiukas bevažiuotų!