Kaip atskirti pelus nuo grūdų?  

ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS

Kartas nuo karto su žmona pakalbame apie galimybę kraustytis į kitą namą. Jai toks noras ypač pakyla po draugų aplankymo. Jie visi be išimties gyvena didesniuose namuose negu turėjo, kai savo vaikus augino. Mintį kraustytis visada iškelia žmona. Viena iš kraustymosi priežasčių yra didesnių patalpų poreikis per metų metus sukrautiems ,,lobiams”. Gyvieji lobiai – trys sūnūs – su žmonomis jau augina savo vaikus ir gyvena savuose namuose. Žmonos apskaičiavimu, mano sutelkta manta užima daugiau vietos negu jos. Ji ypač šnairuoja į lentynas, prikrautas mano sutelko popierinio turto. Tuo tarpu kitai savaitei žmona gavo kvietimą apsilankyti viešoje paskaitoje, kur bus kalbama apie pasiruošimą kraustytis (ką imti, ką atiduoti, ką išmesti, dėl ko susipykti). Spaudžiamas sutikau ir aš ten nuvykti, nors gerai žinau, ką sakys ir patars.

Norėdamas pasirodyti esąs mandresnis ir visam tam užbėgti už akių, pradėjau savo popierinio turto peržiūrą. Pirmą kartą taip atidžiau dariau prieš 18 metų. To pasekmėje į Lietuvą iškeliavo visi turėtų lietuviškų žurnalų komplektai bei lietuviškos knygos. Juk tai buvo tarsi dvasiniai vitaminai atsikuriančiai Lietuvai. Iš tikrųjų, nežinau, kas ką gavo ir kam panaudojo. Po to sutelktus archyvus, dirbant JAV LB valdyboje, teko persiųsti Lituanistikos studijų ir tyrimo centrui (LSTC) Čikagoje. Kur kitur teko nukreipti mano sutelktus su Šiaurės Amerikos Ateitininkų taryba susijusius archyvus. Savo išspausdintų straipsnių ir rašinių tekstus – jų susidarė dvylika tomų – pasiunčiau LSTC ir Amerikos lietuvių kultūros archyvui (ALKA), esančiam Putnam, CT.

Atrodytų, kad dauguma darbo atlikta. Ta mintis išgaravo pradėjus žiūrėti į naujas krūvas aplankuose gražiai sudėtų popierių – dokumentų, laiškų, finansinių pranešimų, apyskaitų. Vos pradėjus peržiūrą ir pripildžius keturis popierinius maisto parduotuvių maišus, per kelią prabėgo tarsi juoda katė. Tai ,,Draugo” internetinėje svetainėje pasirodęs Algio Luko pranešimas, skaitytas JAV LB Tarybos suvažiavime Boston mieste 2008 m. rugsėjo mėnesį. Ten jis rašo apie JAV kultūrinio paveldo išsaugojimo problemas ir galimybes. Rašo apie lietuvių katalikų bažnyčias ir archyvus. Ypač mano sąžinę pakedeno Luko raginimas lietuvių religinėms ir pasauliečių organizacijoms perkelti savo archyvus ir ,,kultūriškai bei istoriškai reikšmingą turtą į Pasaulio lietuvių archyvą, esantį LSTC priežiūroje, ir ALKĄ”. Jis dar pabrėžė, kad Amerikos lietuvių kultūrinio paveldo išsaugojimas yra vienas iš svarbiausių mūsų šiuolaikinių uždavinių.

Ką dabar daryti? Idealiai, reikėtų šalia savęs pasisodinti archyvų specialistą, kuris patartų, kuris mano turimas popierinis paveldas yra pelai ir kuris – grūdai. Aišku, aš norėčiau kuo daugiau pasilaikyti, bet taip pat noriu pasirodyti prieš žmoną. Noriu jai parodyti, kad pats moku savo paveldą peržiūrėti ir gaspadoriškai nuspręsti, ką su juo daryti. Tuščių popierinių maišų turiu visą krūvą, o jų pritrūkus, žinau, kur daugiau gauti.

Berūšiuojant pro akis prabėgo bent tuzinas metų. Tikrai prisirinko įvairaus popierizmo. Beveik kiekvienas popieriaus gabalėlis turi savo istoriją, savo vietą lietuviško gyvenimo mozaikoje. Aplankuose sutelkta įvairių apklausų rezultatai, anketos, suvestinės. Sunkiausia buvo atsiskirti su labai privačiais, tiesiog slaptais, kartais net inkriminuojančiais elektroniniu paštu gautais laiškais. Viską sudėjus krūvon pasidarytų įdomi knyga, kuri būtų išgraibstyta per dieną ar dvi. Tai atlikus prarasčiau turimus draugus, bičiulius ir įgyčiau naują priešininkų gvardiją. Kam to reikia? Taigi, viskas į popierinius maišus, kuriuos šiukšliavežiai rytoj išveš. Iš tikrųjų, kiek daug verdančio gyvenimo, skausmų, trinties, įtarinėjimų, nepasitikėjimo kunkuliuoja mūsų visuomeniniame gyvenime. Tai tarsi ugnikalnio energija, tik retais atvejais prasiveržianti į viešą žiniasklaidos erdvę.

Tebeturiu keletą dėžių archyvų iš senesnių laikų, kai buvau aktyvesnis visuomeninėje veikloje. Jaučiu, kad tie archyvai turi istorinės reikšmės, nors niekas apie juos nesiteiravo, gal net nežino apie jų buvimą. Juos noriu atiduoti LSTC. Reikia tik rasti stiprių dėžių, viską supakuoti ir nuvežti. Panašiai galvoju padaryti ir su dar turimomis lietuviškomis knygomis. Jos jau perskaitytos, nemažai jų mano aprašytos spaudoje. Laikas jomis pasidalinti su LSTC. Turiu ir bostoniškę ,,Lietuvių enciklopediją”, ,,Encyclopedia Lituanica”, ,,Lietuvos bažnyčių” istorijos tomus ir 22 tomų ,,Lietuvių kalbos žodyną”. Tuos leidinius bandysiu įpiršti vienam sūnui. Jis turi nemažą namą ir gali pradėti savo paveldą ten telkti. Tuo pačiu prisibijau, kad jis gali ramiai atsakyti, kad visa ta medžiaga yra sutelkta internete ir nėra reikalo senų relikvijų tampyti ir nugarą varginti.

Per vakaro žinias ką tik pranešė apie sėkmingą įvykusį vajų Michigan valstijos sostinėje. Tik vieną dieną bet kas galėjo į nustatytą vietą atvežti nebenorimą ir nereikalingą elektroninę aparatūrą. Žmonės vežė senus televizorius, kompiuterius, telefonus. Vienu laiku susidarė net dviejų mylių ilgio automobilių juosta. Per dieną savo ,,elektroninį paveldą” suvežė daugiau nei penki šimtai žmonių. Kas būtų, jei LTSC Čikagoje, o ALKA rytų pakraštyje surengtų panašią ,,Kultūrinio paveldo sutelkimo” mugę? Gerai išgarsinus, suvažiuotų šimtai ir paliktų tūkstančius eksponatų. Iškiltų sandėliavimo ir perrūšiavimo klausimas, bet tai jau kita opera.