Kaip atskirti pelus nuo grūdų?
ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS
Kartas nuo karto su žmona pakalbame apie galimybę kraustytis į kitą
namą. Jai toks noras ypač pakyla po draugų aplankymo. Jie visi be
išimties gyvena didesniuose namuose negu turėjo, kai savo vaikus
augino. Mintį kraustytis visada iškelia žmona. Viena iš
kraustymosi priežasčių yra didesnių patalpų poreikis per metų metus
sukrautiems ,,lobiams”. Gyvieji lobiai – trys sūnūs –
su žmonomis jau augina savo vaikus ir gyvena savuose namuose. Žmonos
apskaičiavimu, mano sutelkta manta užima daugiau vietos negu jos. Ji
ypač šnairuoja į lentynas, prikrautas mano sutelko popierinio
turto. Tuo tarpu kitai savaitei žmona gavo kvietimą apsilankyti
viešoje paskaitoje, kur bus kalbama apie pasiruošimą
kraustytis (ką imti, ką atiduoti, ką išmesti, dėl ko susipykti).
Spaudžiamas sutikau ir aš ten nuvykti, nors gerai žinau, ką
sakys ir patars.
Norėdamas pasirodyti esąs mandresnis ir visam tam užbėgti už akių,
pradėjau savo popierinio turto peržiūrą. Pirmą kartą taip atidžiau
dariau prieš 18 metų. To pasekmėje į Lietuvą iškeliavo
visi turėtų lietuviškų žurnalų komplektai bei lietuviškos
knygos. Juk tai buvo tarsi dvasiniai vitaminai atsikuriančiai Lietuvai.
Iš tikrųjų, nežinau, kas ką gavo ir kam panaudojo. Po to
sutelktus archyvus, dirbant JAV LB valdyboje, teko persiųsti
Lituanistikos studijų ir tyrimo centrui (LSTC) Čikagoje. Kur kitur teko
nukreipti mano sutelktus su Šiaurės Amerikos Ateitininkų taryba
susijusius archyvus. Savo išspausdintų straipsnių ir
rašinių tekstus – jų susidarė dvylika tomų –
pasiunčiau LSTC ir Amerikos lietuvių kultūros archyvui (ALKA), esančiam
Putnam, CT.
Atrodytų, kad dauguma darbo atlikta. Ta mintis išgaravo pradėjus
žiūrėti į naujas krūvas aplankuose gražiai sudėtų popierių –
dokumentų, laiškų, finansinių pranešimų, apyskaitų. Vos
pradėjus peržiūrą ir pripildžius keturis popierinius maisto parduotuvių
maišus, per kelią prabėgo tarsi juoda katė. Tai ,,Draugo”
internetinėje svetainėje pasirodęs Algio Luko pranešimas,
skaitytas JAV LB Tarybos suvažiavime Boston mieste 2008 m. rugsėjo
mėnesį. Ten jis rašo apie JAV kultūrinio paveldo
išsaugojimo problemas ir galimybes. Rašo apie lietuvių
katalikų bažnyčias ir archyvus. Ypač mano sąžinę pakedeno Luko
raginimas lietuvių religinėms ir pasauliečių organizacijoms perkelti
savo archyvus ir ,,kultūriškai bei istoriškai
reikšmingą turtą į Pasaulio lietuvių archyvą, esantį LSTC
priežiūroje, ir ALKĄ”. Jis dar pabrėžė, kad Amerikos lietuvių
kultūrinio paveldo išsaugojimas yra vienas iš svarbiausių
mūsų šiuolaikinių uždavinių.
Ką dabar daryti? Idealiai, reikėtų šalia savęs pasisodinti
archyvų specialistą, kuris patartų, kuris mano turimas popierinis
paveldas yra pelai ir kuris – grūdai. Aišku, aš
norėčiau kuo daugiau pasilaikyti, bet taip pat noriu pasirodyti
prieš žmoną. Noriu jai parodyti, kad pats moku savo paveldą
peržiūrėti ir gaspadoriškai nuspręsti, ką su juo daryti.
Tuščių popierinių maišų turiu visą krūvą, o jų pritrūkus,
žinau, kur daugiau gauti.
Berūšiuojant pro akis prabėgo bent tuzinas metų. Tikrai
prisirinko įvairaus popierizmo. Beveik kiekvienas popieriaus gabalėlis
turi savo istoriją, savo vietą lietuviško gyvenimo mozaikoje.
Aplankuose sutelkta įvairių apklausų rezultatai, anketos, suvestinės.
Sunkiausia buvo atsiskirti su labai privačiais, tiesiog slaptais,
kartais net inkriminuojančiais elektroniniu paštu gautais
laiškais. Viską sudėjus krūvon pasidarytų įdomi knyga, kuri būtų
išgraibstyta per dieną ar dvi. Tai atlikus prarasčiau turimus
draugus, bičiulius ir įgyčiau naują priešininkų gvardiją. Kam to
reikia? Taigi, viskas į popierinius maišus, kuriuos
šiukšliavežiai rytoj išveš. Iš
tikrųjų, kiek daug verdančio gyvenimo, skausmų, trinties, įtarinėjimų,
nepasitikėjimo kunkuliuoja mūsų visuomeniniame gyvenime. Tai tarsi
ugnikalnio energija, tik retais atvejais prasiveržianti į viešą
žiniasklaidos erdvę.
Tebeturiu keletą dėžių archyvų iš senesnių laikų, kai buvau
aktyvesnis visuomeninėje veikloje. Jaučiu, kad tie archyvai turi
istorinės reikšmės, nors niekas apie juos nesiteiravo, gal net
nežino apie jų buvimą. Juos noriu atiduoti LSTC. Reikia tik rasti
stiprių dėžių, viską supakuoti ir nuvežti. Panašiai galvoju
padaryti ir su dar turimomis lietuviškomis knygomis. Jos jau
perskaitytos, nemažai jų mano aprašytos spaudoje. Laikas jomis
pasidalinti su LSTC. Turiu ir bostoniškę ,,Lietuvių
enciklopediją”, ,,Encyclopedia Lituanica”, ,,Lietuvos
bažnyčių” istorijos tomus ir 22 tomų ,,Lietuvių kalbos
žodyną”. Tuos leidinius bandysiu įpiršti vienam sūnui. Jis
turi nemažą namą ir gali pradėti savo paveldą ten telkti. Tuo pačiu
prisibijau, kad jis gali ramiai atsakyti, kad visa ta medžiaga yra
sutelkta internete ir nėra reikalo senų relikvijų tampyti ir nugarą
varginti.
Per vakaro žinias ką tik pranešė apie sėkmingą įvykusį vajų
Michigan valstijos sostinėje. Tik vieną dieną bet kas galėjo į
nustatytą vietą atvežti nebenorimą ir nereikalingą elektroninę
aparatūrą. Žmonės vežė senus televizorius, kompiuterius, telefonus.
Vienu laiku susidarė net dviejų mylių ilgio automobilių juosta. Per
dieną savo ,,elektroninį paveldą” suvežė daugiau nei penki
šimtai žmonių. Kas būtų, jei LTSC Čikagoje, o ALKA rytų
pakraštyje surengtų panašią ,,Kultūrinio paveldo
sutelkimo” mugę? Gerai išgarsinus, suvažiuotų
šimtai ir paliktų tūkstančius eksponatų. Iškiltų
sandėliavimo ir perrūšiavimo klausimas, bet tai jau kita opera.