Užtemimas ar saulėlydis?
ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS
Š.m., vasario 12 dienos laidoje ,,Irish Times”
rašo, kad Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, nusivylęs
daugiakultūriškumo nesėkme, kritikuoja musulmonų demonstratyvias
maldas krašto miestų gatvėse. ,,Tai nesėkmė! Visose mūsų
demokratijose mes per daug sielojamės naujai atvykusiais ir
nepakankamai rūpinamės dėl juos priimančio krašto
tapatybės”, – teigė jis vienoje televizijos laidoje. Jo
manymu, ,,Musulmonai gali išpažinti savo religiją kaip ir visi
kiti, bet tai turi būti prancūziškas islamas, o ne tik islamas
Prancūzijoje.” Pernai metais Prancūzijos prezidentas sulaužė
politinę tylą, susiedamas imigraciją su nusikaltimais.
Prez. Sarkozy drąsus pareiškimas yra labai artimas Didžiosios
Britanijos premjero David Cameron daugiakultūriškumo
pasmerkimui, viešai išsakytam vasario 5 d. įvykusioje
Saugumo konferencijoje Munchen, Vokietijoje. Ten jis sakė, kad daug
britų musulmonų yra apimti smurtu pagrįstos ideologijos, kadangi jie
nieko patrauklaus, padedančio formuoti jų tapatybę gyvenamajame
krašte nemato. Jis skatino ryžtingesnį, ,,raumeningą
liberalizmą”, kur būtų aktyviai skatinami lygios teisės,
teisėsauga, žodžio laisvė ir demokratija. Jo pranešimą
konferencijoje taip pat girdėjo Vokietijos kanclerė Angela Merkel,
neseniai pati pripažinusi jos krašte pastebimas
daugiakultūriškumo nesėkmes.
Tokie valstybių vadovų pareiškimai buvo tarsi akmens metimas į
širšių lizdą, susilaukęs didelio musulmonų pasipiktinimo
ir protesto. Kaip tik maždaug tuo pat metu vyko taip vadinamos
,,laisvės demonstracijos” Egipto sostinėje, pasibaigusios Egipto
prezidento atsistatydinimu. Iš tikrųjų su atsistatydinimu
prasideda ar netrukus prasidės nauja musulmonų gadynė, skatinanti
besiplečiančią musulmonų įtaką Vakarų Europoje ir kitur.
Noriu sugrįžti į Ameriką ir pakomentuoti čia pamažu, bet jau kuris
laikas vis didėjantį daugiakultūriškumą. Vienas žodynas
daugiakultūriškumo sąvoką aptaria kaip praktiką, kuri pabrėžia
lygias visų kultūrinių visuomenės grupių teises tenkinti savo poreikius
ir gauti paramos juos tenkinant. Taip pat tikimasi, kad įvairios,
kultūriniu požiūriu savitos grupės gali skirtis, tačiau jos turėtų
likti sudėtine ir neatskiriama bendros kultūros dalimi. Kaip jau
minėjau, ne visada šį norą įvairiose valstybėse pavyksta
sklandžiai įgyvendinti.
Buvo laikai, kai Amerika su tam tikru pasididžiavimu laikė save
imigrantų šalimi, tautybių tirpimo katilu. Buvo tikimasi ir
skatinama, kad visi nauji atvykėliai savanoriškai šoktų į
tą patį katilą ir su laiku taptų tikrais amerikiečiais. Tokią Ameriką
aš radau atvykęs 1950 metais. Buvo spaudimas išmokti
kalbą, įsitraukti į krašto gyvenimą, pasisavinti jo papročius ir
užmiršti savo praeitį, nesvarbu, kiek patraukli ar vertinga ji
buvo. Mes, naujai atvykę, ieškojome užuovėjos
lietuviškame gete. Tik su pilietinių teisių sąjūdžiu,
išplitusiu 1960ame dešimtmetyje, buvo rimčiau
pasipriešinta spaudimui suamerikonėti, visiems tapti vienodais
– nutautėti. Juodosios rasės vadovaujamas pilietinių teisių
sąjūdis kraštui skelbė, kad ,,Juoda yra gražu!” (,,Black
is beautiful!”). Kai kurie gal atsimename tas dienas, kai buvo
madingos sagutės su ,,Black Power”, ,,Chicano Power” ir
kitais šūkiais. Dar ir dabar savo raštinėje turiu sagutę,
kur pasauliui skelbiama apie ,,Lietuvių jėgą” (,,Lithuanian
Power”).
Pamažu ,,tirpdančio katilo” įvaizdį pakeitė salotų dubuo. Buvo
pradėta kalbėti apie tautinę, rasinę ir kultūrinę įvairovę, o ne
kažkokį tirpalą. Tame salotų puode buvo vietos ir pomidorams, ir
ridikėliams, ir salotoms, ir svogūnams, ir agurkams. Visos šios
daržovės, neprarasdamos savo ypatybių, papildė ir paįvairino patį
patiekalą. Sekė tautybių ir rasinių mažumų atgimimas, tiesiog
didžiavimasis savo kilme. Tai truko apie trisdešimt metų, iki
pašlijo Amerikos valstybės sienų saugumas ir į kraštą
padidėjusiu greičiu ėmė veržtis imigrantai, dauguma jų –
nelegaliai iš Meksikos. Susirūpinta tokiu antplūdžiu ir imta
reikalauti didesnės sienų priežiūros. Teroristiniai veiksmai, nukreipti
prieš Ameriką, tą susirūpinimą padidino dar labiau, tuo pačiu
sukeldami įtarumą visais imigrantais.
Padidėjo balsų, sakančių, kad Amerika per atlaidžiai žiūri į visokius
nelegalus, kurie krašte nusikalsta ir didina išlaidas,
reikalingas jų sveikatos priežiūrai, švietimui ir labdarai.
Negana to, įžiūrima, dažnai su pagrindu, kad naujieji imigrantai
neskuba pritapti prie naujos kultūros ir spiečiasi apie savo kilmės
ankstyvesnių imigrantų telkinius. Kai kur net reikalaujama, kad esama
tvarka būtų pakeista tam, kad galėtų patenkinti nelegalių žmonių
poreikius jiems palankiomis sąlygomis, įskaitant patarnavimus jų
gimtąja kalba.
Gana populiarus spaudos komentatorius Cal Thomas, pasinaudodamas
Sarkozy ir Cameron kritiškais komentarais, kategoriškai
pasisakė prieš daugiakultūriškumą. Jo manymu, Didžioji
Britanija, Prancūzija ir Vokietija praranda savo valstybinę tapatybę ir
tampa musulmonų apgyventomis kolonijomis. Jis sako, kad Amerikai dar
nevėlu tą antpūdį sustabdyti arba nors jį sulėtinti. Reikia vadovų,
kurie šviesiai tiesiai norintiems atvykti į Ameriką pasakytų,
kad jie turi atvykti legaliai ir noriai taptų jos piliečiais, be jokių
įsipareigojimų savo kilmės kraštui ir be jokių dvejonių tapti
ištikimais Amerikai.
Nors niekam per daug nerūpi lietuviai imigrantai, visi imigrantai
patenka po įtarumo skraiste. Įtartinais lieka ir tie, kurie yra legalūs
ir savanoriškai skuba pritapti prie naujojo krašto
gyvenimo bei jo kultūros. Visi šie veiksniai spartina tautinę
asimiliaciją – procesą, kada tarp kitų tautybių gyvenančios
tautinės grupės nustoja savo ,,tautinio veido” – nutautėja,
prilygsta toms tautinėms grupėms, su kuriomis susimaišo ir jose
pradingsta.