Užtemimas ar saulėlydis?

ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS

Š.m., vasario 12 dienos laidoje ,,Irish Times” rašo, kad Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, nusivylęs daugiakultūriškumo nesėkme, kritikuoja musulmonų demonstratyvias maldas krašto miestų gatvėse. ,,Tai nesėkmė! Visose mūsų demokratijose mes per daug sielojamės naujai atvykusiais ir nepakankamai rūpinamės dėl juos priimančio krašto tapatybės”, – teigė jis vienoje televizijos laidoje. Jo manymu, ,,Musulmonai gali išpažinti savo religiją kaip ir visi kiti, bet tai turi būti prancūziškas islamas, o ne tik islamas Prancūzijoje.” Pernai metais Prancūzijos prezidentas sulaužė politinę tylą, susiedamas imigraciją su nusikaltimais.

Prez. Sarkozy drąsus pareiškimas yra labai artimas Didžiosios Britanijos premjero David Cameron daugiakultūriškumo pasmerkimui, viešai išsakytam vasario 5 d. įvykusioje Saugumo konferencijoje Munchen, Vokietijoje. Ten jis sakė, kad daug britų musulmonų yra apimti smurtu pagrįstos ideologijos, kadangi jie nieko patrauklaus, padedančio formuoti jų tapatybę gyvenamajame krašte nemato. Jis skatino ryžtingesnį, ,,raumeningą liberalizmą”, kur būtų aktyviai skatinami lygios teisės, teisėsauga, žodžio laisvė ir demokratija. Jo pranešimą konferencijoje taip pat girdėjo Vokietijos kanclerė Angela Merkel, neseniai pati pripažinusi jos krašte pastebimas daugiakultūriškumo nesėkmes.

Tokie valstybių vadovų pareiškimai buvo tarsi akmens metimas į širšių lizdą, susilaukęs didelio musulmonų pasipiktinimo ir protesto. Kaip tik maždaug tuo pat metu vyko taip vadinamos ,,laisvės demonstracijos” Egipto sostinėje, pasibaigusios Egipto prezidento atsistatydinimu. Iš tikrųjų su atsistatydinimu prasideda ar netrukus prasidės nauja musulmonų gadynė, skatinanti besiplečiančią musulmonų įtaką Vakarų Europoje ir kitur.

Noriu sugrįžti į Ameriką ir pakomentuoti čia pamažu, bet jau kuris laikas vis didėjantį daugiakultūriškumą. Vienas žodynas daugiakultūriškumo sąvoką aptaria kaip praktiką, kuri pabrėžia lygias visų kultūrinių visuomenės grupių teises tenkinti savo poreikius ir gauti paramos juos tenkinant. Taip pat tikimasi, kad įvairios, kultūriniu požiūriu savitos grupės gali skirtis, tačiau jos turėtų likti sudėtine ir neatskiriama bendros kultūros dalimi. Kaip jau minėjau, ne visada šį norą įvairiose valstybėse pavyksta sklandžiai įgyvendinti.

Buvo laikai, kai Amerika su tam tikru pasididžiavimu laikė save imigrantų šalimi, tautybių tirpimo katilu. Buvo tikimasi ir skatinama, kad visi nauji atvykėliai savanoriškai šoktų į tą patį katilą ir su laiku taptų tikrais amerikiečiais. Tokią Ameriką aš radau atvykęs 1950 metais. Buvo spaudimas išmokti kalbą, įsitraukti į krašto gyvenimą, pasisavinti jo papročius ir užmiršti savo praeitį, nesvarbu, kiek patraukli ar vertinga ji buvo. Mes, naujai atvykę, ieškojome užuovėjos lietuviškame gete. Tik su pilietinių teisių sąjūdžiu, išplitusiu 1960ame dešimtmetyje, buvo rimčiau pasipriešinta spaudimui suamerikonėti, visiems tapti vienodais – nutautėti. Juodosios rasės vadovaujamas pilietinių teisių sąjūdis kraštui skelbė, kad ,,Juoda yra gražu!” (,,Black is beautiful!”). Kai kurie gal atsimename tas dienas, kai buvo madingos sagutės su ,,Black Power”, ,,Chicano Power” ir kitais šūkiais. Dar ir dabar savo raštinėje turiu sagutę, kur pasauliui skelbiama apie ,,Lietuvių jėgą” (,,Lithuanian Power”).
Pamažu ,,tirpdančio katilo” įvaizdį pakeitė salotų dubuo. Buvo pradėta kalbėti apie tautinę, rasinę ir kultūrinę įvairovę, o ne kažkokį tirpalą. Tame salotų puode buvo vietos ir pomidorams, ir ridikėliams, ir salotoms, ir svogūnams, ir agurkams. Visos šios daržovės, neprarasdamos savo ypatybių, papildė ir paįvairino patį patiekalą. Sekė tautybių ir rasinių mažumų atgimimas, tiesiog didžiavimasis savo kilme. Tai truko apie trisdešimt metų, iki pašlijo Amerikos valstybės sienų saugumas ir į kraštą padidėjusiu greičiu ėmė veržtis imigrantai, dauguma jų – nelegaliai iš Meksikos. Susirūpinta tokiu antplūdžiu ir imta reikalauti didesnės sienų priežiūros. Teroristiniai veiksmai, nukreipti prieš Ameriką, tą susirūpinimą padidino dar labiau, tuo pačiu sukeldami įtarumą visais imigrantais.

Padidėjo balsų, sakančių, kad Amerika per atlaidžiai žiūri į visokius nelegalus, kurie krašte nusikalsta ir didina išlaidas, reikalingas jų sveikatos priežiūrai, švietimui ir labdarai. Negana to, įžiūrima, dažnai su pagrindu, kad naujieji imigrantai neskuba pritapti prie naujos kultūros ir spiečiasi apie savo kilmės ankstyvesnių imigrantų telkinius. Kai kur net reikalaujama, kad esama tvarka būtų pakeista tam, kad galėtų patenkinti nelegalių žmonių poreikius jiems palankiomis sąlygomis, įskaitant patarnavimus jų gimtąja kalba.

Gana populiarus spaudos komentatorius Cal Thomas, pasinaudodamas Sarkozy ir Cameron kritiškais komentarais, kategoriškai pasisakė prieš daugiakultūriškumą. Jo manymu, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Vokietija praranda savo valstybinę tapatybę ir tampa musulmonų apgyventomis kolonijomis. Jis sako, kad Amerikai dar nevėlu tą antpūdį sustabdyti arba nors jį sulėtinti. Reikia vadovų, kurie šviesiai tiesiai norintiems atvykti į Ameriką pasakytų, kad jie turi atvykti legaliai ir noriai taptų jos piliečiais, be jokių įsipareigojimų savo kilmės kraštui ir be jokių dvejonių tapti ištikimais Amerikai.

Nors niekam per daug nerūpi lietuviai imigrantai, visi imigrantai patenka po įtarumo skraiste. Įtartinais lieka ir tie, kurie yra legalūs ir savanoriškai skuba pritapti prie naujojo krašto gyvenimo bei jo kultūros. Visi šie veiksniai spartina tautinę asimiliaciją – procesą, kada tarp kitų tautybių gyvenančios tautinės grupės nustoja savo ,,tautinio veido” – nutautėja, prilygsta toms tautinėms grupėms, su kuriomis susimaišo ir jose pradingsta.