Kalbėti lietuviškai – tai dar nereiškia būti lietuviu

Pedagogei, ilgametei Kristijono Donelaičio aukštesniosios lituanistinės mokyklos Čikagoje mokytojai ir inspektorei, JAV LB Švietimo tarybos ir PLB Švietimo komisijos pirmininkei Reginai Kučienei paskirta JAV LB Švietimo tarybos 2008 m. Švietimo premija, kuri vasario 22 d. bus įteikta Vasario 16-osios minėjimo metu Pasaulio lietuvių centre Lemonte. Premijos mecenatas – Lietuvių Fondas. Skaitytojams siūlome pokalbį su Švietimo premijos laureate Regina Kučiene.

– Kaip sutikote žinią apie premijos paskyrimą?

– Žinia mane labai nustebino. Jau aštuoneri metai, kai nebedalyvauju lietuviškoje veikloje, atrodo, kad visi jau ir pamiršę buvo. Ir štai, išgirsti žinią, kad Tau skiriama premija. Žinia mane labai paveikė.

– Buvo smagu?

– Labai smagu. O dar smagiau tapo, kai sužinojau, jog visos mokyklų vedėjos, su kuriomis man teko laimė dirbti, taip gražiai įvertino mano darbą ir taip gausiai pristatė mane šiai premijai gauti (apie tai man pranešė dabartinė JAV LB Švietimo tarybos pirmininkė Daiva Navickienė). Tikrai smagiai pasijaučiau, atjaunėjau (juokiasi).

– Kiek metų atidavėte lituanistiniam švietimui?

– Neskaitant darbo K. Donelaičio mokykloje 12 metų dirbau JAV LB Krašto valdyboje Švietimo tarybos pirmininke ir 6 metus Pasaulio Lietuvių Bendruomenėje Švietimo komisijos pirmininke. Man teko laimė dirbti su trimis JAV LB Krašto valdybos (JAV LB KV) pirmininkais – dr. Antanu Razma, Vytautu Maciūnu ir Regina Narušiene. Neužteko to, mane ,,pasigavo” Vytautas Kamantas, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) pirmininkas. Tad vienu metu ,,sėdėjau ant dviejų kėdžių” – R. Narušienė manęs nepaleido, nes taip greit negalėjo rasti žmogaus, kuris mane pakeistų. Jam atsiradus, likau dirbti PLB ir kartu pradėjau redaguoti ,,Pasaulio lietuvį”. Darbas buvo labai įdomus ir įvairus.

– Kaip Jūs, pati būdama ne pedagogė, pasirinkote mokytojos kelią?

– Tikra tiesa, aš mokiausi verslo, maniau, kad persikėlus iš Nebraska, kur gyvenome, į Čikagą eisiu dirbti į banką. Tačiau atvažiavus į Čikagą viskas apsivertė aukštyn kojom. Pradėjome leisti savo vaikus į lituanistinę mokyklą. Pamažu įsijungiau į visuomeninę veiklą mokykloje – tapau tėvų komiteto nare. Vėliau mokyklos direktorius Julius Širka pakvietė mokytojauti. Kadangi nebuvau mokytoja, reikėjo tobulintis pačiai – labai daug skaityti, kruopščiai ruoštis pamokoms. Buvau ne tik mokytoja. Per 18 mokykloje praleistų metų esu paruošusi ne vieną mokyklos metraštį. Kadangi pati dėsčiau literatūrą, pratinau mokinius aprašyti mokyklos įvykius ir tuos rašinius įdėdavome į kasmet išleidžiamus metraščius. Vaikų rašinėlius pasiūlydavome ir lietuviškai spaudai. 

Taip ir užsibuvau mokykloje, kol dr. A. Razma pakvietė į JAV LB Krašto valdybą. Tad visas mano gyvenimas praėjo dirbant švietimo darbą.

– Su kokiomis problemomis teko susidurti dirbant švietimo srityje?

– Reikia pasakyti, kad į JAV atvyko labai daug puikių pedagogų, kurie dar būdami Lietuvoje dirbo mokytojais. Jie gerai suprato, ką reikia daryti. Buvo pradėtos ruošti programos, leidžiami vadovėliai, remiantis Lietuvos švietimo programa. Tačiau, prabėgus keletui metų tapo aišku, kad reikia kitų vadovėlių, mat, nors ir labai stengėmės, vaikų lietuvių kalbos žinios silpo. Aš pati, dėstydama literatūrą, pastebėjau, kad kol mes ,,keliaudavom” per tuos kelius, takus ir slėnius, vaikai ,,pamesdavo” turinį, nes jų žodynas neturtingas, jiems sunku būdavo sekti mintį. Vaikai skaitydavo, ir gerai skaitydavo, bet turinio nesuprasdavo. Tapo aišku, kad atėjo laikas peržiūrėti mokymosi programas. Dirbdami Amerikoje mes buvome pripratę dirbti taip, kaip mus mokė vyresnieji pedagogai – Juozas Plačas, Juozas Masiulionis, J. Širka. Tačiau kuo toliau bėgo metai, tuo mokinių žinios silpnėjo. Reikėjo imtis kažko naujo, kas mokiniams būtų suprantama. Daugelis mokinių nebepajėgdavo baigti viso mokyklos kurso. Baigdavo pradinę mokyklą ir į aukštesnes klases nebeateidavo. O ir tėvai jiems nebepajėgė padėti. Švietimo taryboje dirbo labai puikūs, suprantantys mokyklinius reikalus žmonės. Atėjo ir naujoji karta – mūsų buvę mokiniai Rima Polikaitytė, Vida Brazaitytė ir kiti, – kuri puikiai suprato ir žinojo, ko nedavėme mokykloje mes, ko mokykloje trūko. Tad jaunoji karta kibo į darbą – paruošė darbo knygeles, iš kurių buvo lengviau mokytis ir kurios patiko mokiniams. Tad mums sekėsi labai neblogai.

– Ar JAV LB Švietimo taryba skatindavo mokytojus vadovautis jos sudarytomis mokymo gairėmis?

– Mes reikalaudavome, kad gairių būtų laikomasi. Tiesa, susilpnėjus mokinių kalbos žinioms, jos buvo perdirbtos, tačiau vis tiek stengėmės, kad mokinys išeitų visą programą. Reikia pasakyti, kad labai lituanistinių mokyklų moksleivių lankomumui kenkė sportas. Mat kaip tik šeštadieniais būdavo varžybos, ir sportuojantis vaikas negalėdavo ateiti į mokyklą. Nenorėdami prarasti tokių mokinių mes sudarėme sąlygas, kad toks vaikas galėtų pasiruošti savarankiškai ir ateitų atsiskaityti už išeitą programą. Norint pasiekti rezultatų reikia būti lankstiems. Ir reikia pasakyti, kad kažkaip lengvai susikalbėdavome. Taip mes išlaikėme daug mokinių, o vėliau pasirodė, kad buvome teisūs.
Stebuklas, kaip per keletą šeštadienio pamokų kažko išmokstama. Dargi ir ne visas valandas vien kalbai atiduodavai – kur dar šokių, muzikos pamokos, įvairiausios šventės su puikiausiomis programomis. Ir vis tiek pajėgdavome išeiti vadovėlį. Nežinau, kaip tie vaikai išmokdavo. Ir turėjome labai gerų mokinių. Daugelis jų, gimę ir užaugę Amerikoje, puikiausiai ir šiandien kalba lietuviškai. Ir tokių buvusių mokinių turime ne vieną.

– Ar galvojote apie mokyklų ateitį, apie mokytojus?

– Taip. Reikėjo naujų mokytojų, o kur juos gauti? Tad mes ir patys tobulindavomės ir mūsų buvusius mokinius kviesdavome ateiti dirbti į lituanistines mokyklas. Ruošdavome mokytojų konferencijas, Dainavoje rengdavome studijų savaites, kviesdavomės žymius paskaitininkus, kurie mums galėdavo padėti. Tas daroma ir dabar.

– Ar mokytojų konferencijos vykdavo tik Čikagoje?

– Pradžioje tik Čikagoje. Į jas atvažiuodavo mokytojai iš kitų vietovių. Mažai sulaukdavome mokytojų iš Rytinio pakraščio. Tad Ramunės Kubiliūtės pasiūlymu suruošėme konferenciją Rytuose. Pirmoji tokia konferencija vyko Boston (MA) lituanistinėje mokykloje, kuriai tada vadovavo dabartinė JAV LB Švietimo tarybos pirmininkė Daiva Navickienė. Nuo tada konferencijos ruošiamos ir Rytiniame pakraštyje. Manau, kad ta idėja pasiteisino, nes mūsų mokyklos išsidėsčiusios plačiai ir visus sušaukti į vieną vietą yra sunku.

– Kaip sudarydavote programą Dainavos stovykloje vykstančioms mokytojų savaitėms?

– Turėjome stovyklos organizacinį komitetą, stengdavomės sukviesti įdomius paskaitininkus, norėjome, kad mokytojai stovykloje ne tik karpytų paveiksliukus, bet ir gautų brandesnių žinių. Atsižvelgdavome ir į mokytojų norus ir į kalendorines datas. Stengėmės ugdyti ir tautiškumą – mokėmės lietuviškų dainų, kviesdavomės pranešėjus, kurie galėdavo supažindinti mokytojus su tautiniais simboliais, tradicijomis. Tą darydavome ne tik paskaitų metu, bet ir organizuodami vakarines programas. Norėjome mokytojams suteikti tokių žinių, kokias jie galėtų pritaikyti lituanistinėse mokyklose. Ne paslaptis, kad, bėgant metams, silpnėjo ne tik mokinių, bet ir mokytojų kalba. Tad ją kaskart reikėjo stiprinti. Tuo labai rūpinosi tėvas Juozas Vaišnys, SJ, skatinęs mokytojus vis grįžti ir grįžti prie lietuvių kalbos.

– Ar sulaukdavote pagalbos iš Lietuvos?

– O, taip. Ypač puikiai mes bendravome su muzikos ir šokių mokytojais iš Lietuvos. Jie mums labai daug padėdavo – atvykdavo į stovyklas, pamokindavo dainų ir šokių. Atvykdavo ir paskaitininkai iš Lietuvos.

– Pakalbėkime apie Jūsų darbą PLB.

– Kai pradėjau dirbti PLB turėjau progos daugiau pakeliauti, susipažinti su kitų kraštų lituanistinių mokyklų darbu. Tada pamačiau, kokios skirtingos lituanistinės mokyklos. Pvz., Punsko mokyklos mokiniai buvo labai stipriai paruošti. Manau, kad prie šito daug prisidėjo ir šeimos modelis. Daugelis glaudžiai laikėsi su seneliais, tad bendravimas vyko platesniu ratu. Be to, tais laikais namuose nebuvo ten daug ir aparatūros – televizorių, kompiuterių, tad buvo glaudesnis tarpusavio bendravimas. Tiesiog stebindavo, kiek vaikai žinojo iš savo senelių pasakojimų (mūsų vaikai to nebuvo patyrę). Labai stiprios mokyklos buvo Gudijoje. Gudijos vaikai labai gerai kalbėjo lietuviškai.
 
– Kokios šio darbo patirtys?

– Kai perėmiau pirmininkavimą PLB Švietimo komisijai, naiviai galvojau: ,,Kaip čia bus lengva. Mes tik pritaikysime 50-ties metų Amerikos lituanistinių mokyklų patirtį ir darbas padarytas”. Pasirodo, kad labai klydau. Pamačiau ir suvokiau, kad tai, ką mes turime Amerikoje, ne visada galime pritaikyti kitų vietovių mokyklose. Kiekvienas kraštas turi savo švietimo sistemą, tad mūsų sukurta ir per 50 metų išdirbta sistema visiškai netiko. Tad visada sakydavau, kad kiekvienas kraštas turi sudaryti savo programą, kuri tiktų to krašto lituanistinėms mokykloms. Reikia pasakyti, kad tos mokyklos ir dabar gerai laikosi. Kai paskaitai ,,Pasaulio lietuvį” matai, kaip jos puikiai dirba.

– Kaip kilo mintis rengti mokinių rašinių konkursus išsibarsčiusiose po visą pasaulį lituanistinėse mokyklose (išskyrus JAV)? Kadangi buvau pakviesta į vertinimo komisiją, galiu patvirtinti, kad tie konkursai buvo gana aukšto lygio.

– Pati idėja kilo prisiminus darbą JAV lituanistinėse mokyklose. Jose daug metų buvo ruošiami rašymo konkursai. Tad su PLB Švietimo komisijos valdyba nutarėme pabandyti. Parinkdavome temas atskiroms mokinių grupėms (suskirstėme į 3 grupes pagal amžių). Norėdami paskatinti vaikus rašyti skyrėme nemažus prizus. Tais laikais žmonės švietimui aukodavo nemažas sumas. Stengdavomės kuo daugiau rašinių premijuoti. Pasibaigus bet kokiam konkursui gaudavome jaudinančių laiškų iš premijų laimėtojų. Šeimos gyveno sunkiai, tad vaikai parašydavo, kam skyrė gautus pinigus: ,,Nupirkau sesutei batus, broliukui striukę, o likusius atidaviau mamai”.
 
– Išleisdavote ir konkurso dalyvių darbų leidinius?

– Tuos leidinius pradėjome leisti nuo pat pirmojo konkurso. Turėjome mecenatą, kuris visada mums padėdavo ne tik išleisti leidinį, bet skirdavo lėšų ir premijoms. Kasmet tuose konkursuose dalyvaudavo mokiniai iš įvairiausių vietovių – Gudijos ir Punsko, Tilžės ir Karaliaučiaus, Rygos ir Maskvos. Stebiuosi, kiek tėvai dirbdavo su mokiniais, kiek mokytojai aukodavo savo laiką. Mokiniai gaudavo ne tik premijas. Kievienam konkurso dalyviui būdavo įteikiamas leidinys, pasirašytas visų Vertinimo komisijos narių.

– Ar dirbant PLB buvo užmegzti ryšiai su Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija?

– Tokių planų buvo, tačiau šis darbas sekėsi labai sunkiai. Man dirbant pasikeitė septyneri Švietimo ir mokslo ministrai. Būdavo, nuvažiavęs į Vilnių nueini į ministeriją, prisistatai, papasakoji savo problemas – tuo viskas ir baigdavosi. Mūsų nesuprato. Tais laikais jie įsivaizdavo, kad lituanistinės mokyklos Amerikoje yra panašios į Lietuvoje veikusias mokyklas. Siūlydavo atsiųsti savo mokytojus, bet tie mokytojai mums netikdavo, nes jie visiškai nesuprato mūsų darbo specifikos. Mums tikrai su ministerija nėjosi rasti bendrų sąlyčio taškų. Mes jiems buvome per menki.

– Be kitų darbų daugelį metų redagavote ,,Pasaulio lietuvį”?

– Žurnalą redagavau 6 metus. Kadangi palaikiau ryšius su visomis pasaulio lituanistinėmis mokyklomis, tai ryšys su lituanistinėmis bendruomenėmis buvo glaudus. Žmonės į redakciją atsiųsdavo laiškus įvairiausiomis temomis, rašydavo rašinius. Daug padėjo ir mokyklos. Aišku, aš gal negaliu prilygti Broniui Nainiui (perimdama iš jo žurnalo redagavimą aš labai bijojau, nesu ir nebuvau profesionali redaktorė), bet išėjo ne taip blogai.

– Ar domitės šių dienų lituanistiniu švietimu?

– Labai. Man įdomu, kas darosi ne tik Amerikos lituanistinėse mokyklose, bet ir po visą pasaulį išsibarsčiusiose. Be to, mano anūkės mokosi Maironio lituanistinėje mokykloje. Kartais tenka joms padėti paruošti pamokas, ypač mažajai Monikai. Tad žinau, ko ir kaip mokoma lituanistinėse mokyklose.

– Ar džiugina Jus Jūsų buvę mokiniai?

– Taip. Tiesa, dabar aš rečiau juos sutinku, tačiau anksčiau būdavo labai įdomu – prieina koks buvęs mokinys ir supažindina su savo vaikais, žmona. Kiti jau po keletą vaikučių turėdavo, bet dar atsimindavo mane. Man sekėsi išlaikyti ryšį su savo mokiniais. Labai malonu, kai po tiekos metų buvęs mokinys tave užkalbina.

– Ar pikta mokytoja buvote?

– Ne, nebuvau pikta, bet reikli. Mokinys negalėdavo ateiti į klasę neparuošęs namų darbų. Reikia pasakyti, kad mokiniai gerai juos atlikdavo, nors kartais, kai namų darbų neužduodavau, jie labai džiaugdavosi (juokiasi).

– Kodėl svarbu vaiką leisti į lituanistinę mokyklą. Gal jį galima mokyti namuose?

– Jei vaikų neleisime į lituanistines mokyklas, mes juos prarasime. Mokykloje jie ne tik mokosi. Čia gimsta draugystės, kurios išlieka visą gyvenimą. Pati užauginau savo vaikus ir puikiai mačiau jų bendraamžius, kurie, nelankydami lituanistinės mokyklos, labai greitai atitrūko nuo lietuviško gyvenimo. Jų draugai – amerikiečiai. Aš nesakau, kad tai blogai, tačiau lietuvybė tokiems vaikams vis mažiau rūpi. Daugelis sako, kad lituanistinėje mokykloje vaikai tarpusavyje kalba angliškai. Taip, tačiau jie girdi lietuviškai kalbančius mokytojus, yra priversti skaityti lietuviškas knygas, mokytis Lietuvos istoriją, dainuoti lietuviškai, šokti lietuviškus šokius, švęsti lietuviškas šventes. Čia jie susipažįsta su lietuviškomis tradicijomis. Kalbėti lietuviškai – tai dar nereiškia būti lietuviu. Tik augdamas lietuviškoje terpėje gali išlikti lietuviu.

Kalbino
Laima Apanavičienė