Čikagiečiai maldoje prisiminė poetą Kazį Bradūną

RAMUNĖ KUBILŪTĖ

Šeštadienį, vasario mėn. 14 d., buvo ypatinga diena ne vien dėl to, kad tai šv. Valentino diena. 2009 metais tai buvo diena, kai vyko atsisveikinimai su vasario mėn. 9 d. Vilniuje mirusiu a. a. poetu Kaziu Bradūnu.

Galima teigti, kad jis „priklausė mums visiems” – Lietuvai, Vilniui ir dviejuose JAV miestuose gyvenantiems lietuviams. Tikriausiai galima rasti ir dar daugiau kitose vietovėse gyvenančiųjų, kurie taip pat jaučia kokį nors bendrą nueitą kelią su į amžinybę išėjusiu poetu...

Lietuvoje gimęs ir augęs, Vilniuje studijavęs, poetas po ilgų metų gyvenimo svetur, Vilniuje praleido paskutiniuosius daugiau nei 15 savo gyvenimo metų ir Vilniuje mirė. Vasario 14 d. jo našlė Kazimiera, dvi dukros Elenutė ir Lionė su šeimomis, mirusio sūnaus Jurgio šeima, iš viso šeši anūkai, kartu su gausiu būriu literatų, bendraminčių ir gerbėjų palydėjo poetą į amžiną poilsio vietą šioje žemėje, Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje. Ten netrukus bus pastatytas paties poeto išrinktas paminklas, jo mylimos knygos forma su iškaltais jo parinktais žodžiais...

Du JAV miestai ypač figūravo a. a. poeto ir jo šeimos gyvenimuose. „Draugo” vasario mėn. 14 d. numeryje „Apmąstymų iš Ellicott miestelio” autorius Juozas Gaila prisiminė poetą, su kuriuo jis susipažino Bradūnų šeimai atvykus į JAV, į Baltimore miestą. J. Gaila rašė, kad poetą „Draugo” leidėjai 1961 m. (maždaug po dešimtmečio, praleisto dirbant fizinį darbą savaitės dienomis ir savaitgaliais kuriant ir bendraujant su Baltimore lietuviais, platinant lietuvišką literatūrą) „išviliojo... iš Baltimore į Chicago, pasiūlydami ‘Draugo’ kultūrinio priedo redaktoriaus kėdę, nors tik už pusę to, ką jis uždirbdavo skaldydamas akmenis”.

2009 m. vasario 14 d. Pal. Jurgio Matulaičio misijos bažnyčioje, Čikagos priemiestyje Lemont, velionį poetą prisiminėme tie, kurie turėjome garbę ir malonumą jį pažinti jo beveik 35 m. gyvenimo laikotarpiu, kai jis gyveno, dirbo ir kūrė Čikagoje.

Čikagos ateitininkų sendraugių užsakytose šv. Mišiose dalyvavo gal 60 Kazį Bradūną ir jo šeimą pažinojusių čikagiečių. Dalyvavo Čikagos apylinkėse gyvenančios velionio poeto mirusios sesers dukra Ramutė Kemežaitė-Kazlauskienė ir poeto pusseserė Marytė Saliklienė su vyrais. Atvyko ir kiti giminės ir draugai, rašytojai ir poetai, ateitininkai, su velioniu „Drauge” ir kitur Čikagos lietuvių bendruomenėje dirbusieji. Buvo tokių, kurie velionį pažinojo gerai, o kiti gal geriau pažinojo kurį nors Bradūnų šeimos narį. Dėl laiko skirtumo žinojome, kad poeto žemiškas kūnas jau palaidotas Vilniuje, bet jautėmės, kad simboliškai ir mes, čikagiečiai, tą dieną taip pat poetą palydėjome, jį prisiminėme savo maldomis ir mintimis. Po šv. Mišių sustojome prie altoriaus nusifotografuoti ir įamžinti tą jaukią valandėlę.

Šv. Mišių pradžioje Čikagos sendraugių ateitininkų valdybos narė Jolita Kisieliūtė-Narutienė pranešė šv. Mišių eigą. Kun. dr. Kęstutis Trimakas, kaip ir velionis buvęs ateitininkų žurnalo „Ateitis” redaktorius, kartu su prel. Ignu Urbonu, poetą pažinojusiu, atnašavo šv. Mišias. Pamokslo metu kun. Trimakas įpynė ir citavo poeto eiles apie gyvenimą ir gamtą, apie žemę ir laiką. Jis pamąstė apie Poeto suvoktą savo pašaukimą būti Dievo dovanotos būties šaukliu. Bradūno eilėraščiai buvo paimti iš jo knygos ,,Užeigoje prie Vilniaus vieškelio” (Ateitis, 1981 m.). (Kun. Trimako skaitytą tekstą jau galima rasti ateitininkų tinklalapyje adresu: www. ateitis.org, jis taip pat pažadėjo, kad juo pasidalins ir su „Marijos radiju” Lietuvoje). Prie vargonėlių giesmėms akompanavo Darius Polikaitis, kuris savo pirmoje, 1984 m. išleistoje plokštelėje „Mes čia gyvi” muziką buvo pritaikęs ir vienam poeto K. Bradūno eilėraščiui „Švilpynė”.

Šv. Mišių metu giedojome kitą poeto žodžiams kompozitoriaus L. Abariaus pritaikytą vaikų giesmelę „Malimo maldą”. Mišioms pasibaigus, literatūros profesorius ir pats eiles rašantis poetas Vainis Aleksa paskaitė Kazio Bradūno eilėraštį „Šiluva”, o poeto giminaitė Ramutė Kazlauskienė, prisimindama savo dėdę, parinko skaityti kitus du jo eilėraščius.

Ji savęs paklausė: kodėl poetas rašė tiek daug litanijų? Jos atsakymas: jis tas litanijas paliko mums. Poeto giminaitė sakė, jog čikagiečiai Kazį Bradūną prisiminė įvairiai, o jai jis buvo dėdė, apie kurį jos mama kaip sesuo, bėgdama paskui išdaigas sugalvojusius vyresnius brolius Kazį ir Juozą, pasakodavo. Čikagiečiams Ramutė Kazlauskienė priminė poetą, kuris gyveno kukliai, ekonomiškai ir „ekologiškai”. Jis nevairavo, su žmona visur eidavo pėsčiom, važiuodavo autobusais ar draugų buvo pavežami. Žolę jis pjovė paprasta stumdoma, nemotorizuota žolės pjovimo mašina.

Ko galima išmokti iš poeto Kazio Bradūno gyvenimo? Kad tai buvo giliai tikintis asmuo, kuriam dvasinį peną davė kūryba, literatūra, redagavimo darbas.

Žemės motyvo linija ėjo per Kazio Bradūno kūrybą. Literatūros specialistai teigia, kad poetas nedaug tesikartojo. Atrodė, kad nesikartojo ir poeto pamiltos žemės tematikos įkvėpti „deimančiukai”, kuriais visi norėjo pasidalinti. Prieš šv. Mišias Jolita Kisieliūtė-Narutienė paskaitė Lietuvoje gyvenančio kun. Vaclovo Aliulio, MIC mintis, parašytas ateitininkų elektroninėje konferencijoje vasario mėn. 9 d.

Prieš metus ar keletą mėnesių garbusis Poetas telefonu man paskaitė:

Gyvenimas – kaip paukštis,
Palingavo ant šakos ir nulėkė.
Liko tik eilėraščių čiulbėjimas.

Jo eilėraščiai dar čiulbės ilgai ir mūsų gyvenimų paukščiams nuo šakos nuskridus...

Vido Kazlausko nuotr.