N. Sinkevičiūtė: Mane labiausiai traukia nepameluotas, natūraliausias instrumentas – žmogaus balsas

Kovo 8 d., 3 val. p. p. Harris Theater, Čikagoje, nuaidės choro ,,Dainava” ir fortepijoninio Zubovų dueto koncertas ,,Gratulationes Lithuaniae”. Šis renginys ne tik paminės šiemet švenčiamą Lietuvos vardo tūkstantmetį, bet klausytojams pristatys ir specialiai šia proga kompozitorės Nijolės Sinkevičiūtės sukurtą „Lietuviškąją siuitą”. Apie būsimą koncertą, chorinės muzikos trauką ir draugystę su išeivijos lietuvių chorais – kompozitorė sutiko pasidalyti su ,,Draugo” skaitytojais.

– Miela Nijole, Jūsų tėvas – Stasys Sinkevičius, vyras Algimantas Kriūnas – žinomi Lietuvos chorvedžiai. Viena pagrindinių Jūsų kūrybos krypčių – taip pat chorinė muzika. Kokia buvo pirmoji pažintis su choru ir chorine muzika? Kuo ji jus pakerėjo?

– Mano pirmoji pažintis su choru kaip tik ir įvyko mano Tėčio dėka.Vos 5 metų jau buvau pastatyta į vaikų chorą ir netgi mokyklinė uniforma buvo pasiūta, nes tokios mažos parduotuvėje nenusipirksi. Iki šiol pasižiūrėjus į to laikotarpio nuotraukas ima juokas matant pirmos eilės viduryje išsižiojusią uniformuotą nykštukę. O po kokių 4 metų, kai ranka užaugo tiek, kad apimtų kvintos intervalą, buvau pasodinta tam pačiam chorui akompanuoti (ir visiems kitiems penkiems, – tiek jų tada Kybartų vidurinėje mokykloje buvo). Moksleivių kultūrinimo tvarka buvo labai paprasta, sudaryta iš 3 variantų – trijų veiklos rūšių: arba dainuoji chore, arba šoki šokių ratelyje, arba dūduoji dūdų orkestre. Neprisimenu, kad manęs kas nors būtų klausęs, ar mane tai žavi, bet sutinku su Jumis ir nujaučiu, kad būtent tada chorinė muzika mane ir ,,įsiurbė”.

– Kokius chorinės muzikos ypatumus išskirtumėte? Ką turi „girdėti” kompozitorius, rašantis muziką chorui?

– Pagrindinis chorinės muzikos ypatumas, kuris mane nesulaikomai traukia ir laiko pririšęs prie jos, tai yra pats choro instrumentas – nepameluotas, natūraliausias instrumentas – žmogaus balsas. Nepameluotas dar ir todėl, kad jo nepavyksta nukopijuoti, imituoti net ir galingiausiems sintezatoriams, ta natūrali šiluma ir energetika nepasiduoda jokioms kopijoms. Tuo tarpu balsas gali imituoti ne tik įvairius instrumentus, bet ir visokius gamtos garsus ir pan. Tada choras gali tapti ir orkestru, ir teatru, ir mišku, ir ...zoologijos sodu...
Kompozitorius, rašantis chorui, manau, pirmiausia turi tikrai gerai girdėti: turėti gerą vidinę klausą, kad toje ,,klausoje” galėtų sujungti daug balsų, girdėti visą skambesį, nes, kaip jau minėjau, nėra instrumento (be paties choro), kuriuo būtų realiai galima pasitikrinti to skambėjimo spalvą.

– Kokius muzikinius elementus Jūs labiausiai mėgstate naudoti? Kaip eksperimentuojate? Kaip kūrybai pasitarnauja Jūsų pačios patirtis dainuojant Klaipėdos „Aukuro” chore?

– Muzikinius elementus mėgstu visokius: kuo daugiau ir, svarbiausia, įvairesnių. Tik elgiuosi su jais gana taupiai: viename kūrinyje naudoju vienokius, kitame – kitokius; taip pat elgiuosi ir su stilistikomis – nevengiu įvairių.Tik nemėgstu perdaug maišyti, ,,neverdu 5 grūdų košės”.

 Nesiginsiu, tikrai eksperimentuoju, ir tai labai mėgstu, bet stengiuosi, kad tie eksperimentai būtų tikslingi ir funkcionalūs, neperžengtų logikos ir balso galimybių. Dažniausiai eksperimentavimo tikslai būna nukreipti muzikinei kalbai pagyvinti: įvesti personažiškumą, teatralizuoti garsą (pvz., tokie mano kūriniai kaip ,,Naktis tvartelyje”, ,,Carpe diem”, ,,Muzikinė pantomima”, ,,Bildukas” ,,Karuselė” šių eksperimentų dėka virto choriniais minispektakliais).

Choras ,,Aukuras” (per silpnai skamba žodžiai, kad pasitarnauja mano patirčiai) jau 10 metų yra pagrindinis mano eksperimentų instrumentas. Ir visai nedaug pamurmėdami, kaip tikri chorinio kraujo broliai ir sesės, tempia mano eksperimentų vaisius po visą pasaulį, nepasididžiuodami ir vištomis kudakuoti ir kumščiais pamosuoti scenoje. Gal dar ir dėl to, kad aš pati prisiimu mažytę dalelę atsakomybės, stovėdama tarp jų. Iš tiesų gaunu neįkainojamą patirties naudą.
Šalia ,,Aukuro” dar galiu ,,pridėti” ir Lietuvos radijo ir televizijos vaikų chorą, kurie net ir pamurmėti pamiršta ir šypsodamiesi priima į savo širdis visus mano ,,eksperimentus” bei išneša juos į sceną nustebusiai publikai.

– Jūsų kūrybai nesvetimi liaudies muzikos elementai, lietuvių kompozitorių kūrinių parafrazės, variacijos. Kokia muzikinė forma Jums yra mieliausia? Kokių kompozitorių kūryba Jums padarė didžiausią įtaką?

– Kadangi lietuvių liaudies dainos, jų intonacijos ir tekstai man yra pats gražiausias ir giliausias dalykas, kuris telpa sąvokoje ,,Lietuva”, aš nuoširdžiausiai džiaugiuosi, kad mano kūryboje juntami liaudies muzikos elementai. O muzikinės formos man mieliausios tos, kurias reikėtų pavadinti ,,kraštutinėmis”: arba mažutė talpi miniatiūra, arba stambi ciklinė forma, sudaryta iš spalvingų miniatiūrų.

Manyčiau, kad įtaką mano kūrybai padarė ne tiek kitų kompozitorių kūryba (man patinka daugelio įvairiausių stilistikų ir laikotarpių kompozitorių kūryba), bet kai kurių jų kūrinių įspūdis.

– Esate jaunosios kartos lietuvių kompozitorė, tačiau Amerikos lietuvių chorai, atrodo, jau pamėgo Jūsų kūrybą. Aštuntosios dainų šventės metu, 2006 metais Čikagoje, UIC paviljone skambėjo Jūsų sukurta daina ,,Ta ta to”. Kaip gimė šis Jūsų ryšys su išeivija? Kaip Jūsų chorinė muzika pasiekė ir šią Atlanto pusę?

– Draugystė su išeivija užgimė 2001 metais, kai su ,,Aukuru” koncertavome JAV ir Kanadoje. Koncertuodami Toronto mieste, bendraudami su Dalia Viskontiene ir jos choru ,,Volungė”, atradome tokią sielų brolystę, kad iškart buvo akivaizdu, jog ji bus sutvirtinta muzikiniais ryšiais. Specialiai chorui ,,Volungė” buvo sukurti ,,Trys romantiški vaizdeliai”, ir kaip tik Viskontienė atkreipė dėmesį į mano kūrinį ,,Ta ta to” (jis buvo sukurtas ir skambėjo ,,Gaudeamus” dainų šventėje Rygoje). Toje pačioje koncertinėje kelionėje susipažinome ir su Dariumi Polikaičiu (,,Dainavos” choro vadovas – A.T.). Taip po truputį ir ,,Dainavos” choro repertuare pradėjo ,,plisti” mano kūriniai.

– Kovo 8 d. Čikagoje nuskambės dar vieno, specialiai šiam koncertui užsakyto kūrinio „Lietuviškoji siuita” premjera. Tai penkių dalių kūrinys chorui ir dviems fortepijonams. Kaip apibūdintumėte šio kūrinio tematiką? Kokia jo siužetinė linija? Kokiais muzikiniais elementais žaidžiate?

– Tematika – lietuviška. Siužetinę liniją galima sekti tiek kiekvienoje dalyje atskirai, tiek ir tarp dalių. Ir muzikiniais elementais pažaidžiam, kaipgi ištversi nepažaidęs... Tačiau daugiau nepasakosiu, bus įdomiau klausytis.

– Ko palinkėtumėte Zubovų ir ,,Dainavos” choro „duetui”?

– Šiam ,,duetui” aš griežtai palinkėčiau labai gerai atlikti mano kūrinį. Kadangi aš atvykstu kartu su Sonata ir Roku Zubovais, priešingu atveju – gali gauti karčios pylos nuo manęs... Tačiau kalbant atvirai, aš be galo dėkinga savo bičiuliams Sonatai ir Rokui, Dariui ir ,,Dainavai” už nepameluotą šilumą, kurią juntu, už geranoriškumą ir pakantumą atliekant mano muziką ir už galimybę iš arti tai pajusti.

Kalbino Aurelija Tamošiūnaitė