Lengviau konkrečiai dirbti negu posėdžiauti
 

ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS

Ne kartą yra tekę dalyvauti pašnekesiuose, įvairiuose pasitarimuose, kaip padaryti aktyvesnę vienos ar kitos organizacijos veiklą, kaip pritraukti naujų bendraminčių, kaip uždegti naujus bendražygius. Po to kartais teko tas mintis susemti ir spaudai pateikti. Be išimties, visada pagrindinė išvada buvo, kad reikia konkrečių darbų, o ne daugiau posėdžių, ištęstų procedūrų ar mažai ką reiškiančių rezoliucijų. Sociologai jau ne kartą yra skelbę duomenis, kad ypač šiais laikais mažai kas nori įsipareigoti ilgesniam laikui. Pastebimas narių mažėjimas ir organizacijose.

Spaudoje neseniai skaitėme, kad 2009 m. sausio 31 d. trejiems metams Lietuvių skautų sąjungos Tarybos pirmininko pareigas perėmė v.s.fil. Gintautas Taoras, Vyriausiąja sese skaučių seserijai tapo s.fil. Rūta Baltaduonytė-Lemon, Vyriausiuoju Broliu skautų brolijai – s. fil Tomas Dundzila, o Akademinio skautų sąjūdžio vadijos pirmininku – s. fil. Vytenis Kirvelaitis. ,,Svečiose šalyse gimę, lietuviškoje skautybėje augę, šie vadovai stoja tęsti kelių kartų prieš juos pradėtą jaunimo auklėjimo darbą”, rašoma straipsnyje (,,Draugas”, 2009 m. vasario 11 d.). Nerašoma, kaip sekės sutelkti tokią įspūdingą darbo komandą, kiek pastangų įdėta kandidatų atradime, jų prikalbinime. Svarbiausia, kad turima nauja vadovybė! Ją sveikiname ir linkime prasmingo darbo!

Tuo tarpu naujų kandidatų paieška vyksta kituose baruose. Lietuvių Fondo (LF) pilnateisiai nariai yra kviečiami siūlyti LF Nominacijų komisijai kandidatus į Fondo Direktorių tarybą ir Kontrolės komisiją. Siūlymo data yra iki kovo 1 d. Siūlytojas turi parūpinti kandidato raštišką sutikimą. Daugiau informacijos galima gauti parašius adresu: admin@lithfund.org

Kitas pranešimas spaudoje yra apie rinkimus į JAV Lietuvių Bendruomenės XIX Tarybą. Rinkimai įvyks 2009 m. gegužės 9–10 ir gegužės 16–17 dienomis. Bus renkama 60 atstovų iš dešimties apygardų. Dalyvauti rinkimuose gali visi, Amerikoje gyvenantys lietuviai ir ne lietuvių kilmės asmenys, kurių sutuoktiniai yra lietuviai. Vyriausios rinkimų komisijos el – adresas yra tarybosrinkimai2009@gmail.com

Paštu gavau pranešimą apie Ateitininkų Šalpos Fondo metinį narių suvažiavimą, kuris įvyks vasario 28 d. Darbotvarkėje direktorių ir Kontrolės komisijos rinkimai. Šiaurės Amerikos Ateitininkų taryba numato rinkimus surengti vėliau šiais metais. Jau skatinamas kandidatų siūlymas būsimiems balsavimams. Vyksta ar jau įvyko ir daugybės kitų organizacijų vadovybių rinkimai. Čia nenoriu jų visų išvardyti, bet tik duoti porą pavyzdžių apie tokių įvykių buvimą. Kol turėsime organizacijas, turėsime ir rinkimus, nors kai kurios organizacijos, rodos, yra priėjusios liepto galą, nes atėjus rinkimams nerandama naujų kandidatų. Susidarusią keblią padėtį gelbsti pasiūlymas turimą valdybą perrinkti. Paplojimu dar vienai kadencijai pratęsiama tokios organizacijos vadyba. Tačiau tai nėra organizacinio gyvastingumo ar narių pasitikėjimo turima vadovybe išraiška. Sakyčiau, kad tai mirties patalo agonija.

Beveik nieko viešai negirdime apie patiriamus sunkumus sudarant bet kokį kanadidatų sąrašą. Tuo pačiu visi, kurie šiek tiek su organizacine veikla yra turėję reikalų, žino ir mato, kiek pastangų visa tai pareikalauja. Turbūt niekas nesiveržia būti išrinktas ar išrinkta. Jeigu tokių atsiranda, į juos įtariai žiūrima, lyg jie norėtų galios, garbės ar prie pinigų prieiti. Spėju, kad prašymas, tiesiog maldavimas, yra dažniausiai naudojama priemonė kandidatus gaunant. Tame nieko nėra blogo, nebent susidaro kažkokia tradicija, kad reikia laukti būti pakviestam, o po to iš mandagumo tokio kvietimo reikia atsisakyti. Turbūt retai būna atvejų, kai kas nors išrenkamas kokioms nors be jo ar jos žinios. Taip man atsitiko bene 1963 m., gyvenant Kankakee, 60 mylių į pietus nuo Chicago. Už akių ir be sutikimo buvau išrinktas vienos organizacijos skyriaus valdybos pirmininku. Įdomiausia, kad tam skyriui visai nepriklausiau. Buvau ,,nuteistas už akių”. Reiškia, kad kandidatų radimas buvo problema ir praeityje, nors gal ne tokia dažna, kaip šiais laikais.

Dabar priklausau vienos organizacijos centro valdybai. Ta organizacija gyvavo be valdybos keletą metų prieš sudarant dabartinę valdybą. Po šios valdybos kadencijos pabaigos istorija vėl gali pasikartoti. Esu iždininku kitoje grupėje. Primokėčiau kažkiek, jeigu atsirastų, kas mane pakeistų, bet niekas ,,nesilaužia” mano turimo iždo perimti. Visi žinome atvejų, kur tas pats asmuo nešioja kelių įvairių vadovybių kepures. Tokia padėtis nesveika nei daugiakepuriuotam asmeniui, nei jo atstovaujamoms organizacijoms. Pasiteiravus atsakoma: jeigu surasčiau pakaitalą, mielai savo turimą kepurę perleisčiau kam kitam. Tuo tarpu tie kiti slapta džiaugiasi, kad dar kažkas pareigose lieka ir juos palieka ramybėje.

Organizacijų gyvasties patarėjas, arčiau susipažinęs su išeivijos lietuvių organizacijomis, be abejo, patartų esamoms, kartais jau merdinčioms organizacijoms suartėti, tiesiog susilieti, siekiant atgauti turėtą energiją, užkurti veiklos lauželį po vadovybių ir narių padais. Bėda tik ta, kad jokia organizacija nenori būti palaidota. Nesiryžta tapti modernių laikų margeriais. Blogiausiu atveju, pasirenkamas išnykimo kelias. Tokios mintis iškyla matant pasikartojančias pastangas įvairių organizacijų gyvenime surasti naujų kandidatų, sudaryti naujas vadovybes, įprasminti savo tęstinumą. Kartais mane pasiveja filosofinis klausimas. Pagal mano tikėjimo tiesas miręs žmogus eina į Dangų (arba į tą kitą vietą). Kas atsitinka su mirusiomis organizacijomis? Teko patirti, kad jų palaikai perkeliami į archyvus. Ką daryti su merdinčiomis organizacijomis, išlaikomomis tradicijos ir dar užsilikusių lėšų? Tai tema kitai progai. Gal patys skaitytojai norėtų ką nors šia jautria tema pasakyti?