BAIMĖ ŽLUGDO PAŽANGĄ
Jaunimo centro valdybos atsakymas į R. M. Lapo straipsnį
ANTANAS PAUŽUOLIS
Antrasis JC valdybos pirmininkès pavaduotojas techniniams reikalams
Raimundas M. Lapas savo pasikalbėjime su naujuoju Lituanistikos tyrimo
ir studijų centro (LTSC) valdybos pirmininku, prof. dr. Augustinu
Idzeliu pabėrė neteisingų kaltinimų Jaunimo centro (JC) valdybai
(„Amerikos lietuvis”, 2010 m. sausio 30 d.). Šiuo
rašiniu norime išsakyti savo nuomonę ir suteikti žinių
apie tikrąją JC padėtį tiems „Draugo” skaitytojams, kurie
neskaito „Amerikos lietuvio”.
R. M. Lapas yra patyręs žurnalistas, pokalbių vedėjas, deja, jis ne
visada teisingai pateikia žinias. Paskutiniame savo rašinyje,
išspausdintame „Amerikos lietuvyje” ir pavadintame
,,Ar atsidurs vienuolikos kambarių muziejus
šiukšliadėžėje?” (turėtų būti archyvai – A.
P.), autorius ne tik prasilenkia su teisybe, bet ir apkaltina JC
vadovybę.
R. M. Lapo straipsnyje, kurio didžioji dalis yra skirta prof. dr.
Idzeliui, jam perėmus LTSC valdybos pirmininko pareigas, yra
pateikiamas ir klausimas: ,,Ar Jaunimo centras turi juridinę teisę Jūsų
įstaigą iškraustyti? (klausimas R. M. Lapui: kokią įstaigą?) Dr.
Idzelis atsakė, kad į šį klausimą geriau atsakytų Jaunimo centro
tarybos pirmininkas. Norime visuomenei pranešti, kad vyriausias
JC šeimininkas yra tėvai Jėzuitai ir pastato ateitis yra jų ir
lietuvių visuomenės rankose. Sumažėjus jėzuitų skaičiui ir nebegalint
pastatų prižiūrėti, jie buvo perleisti lietuvių visuomenės
išrinktiems atstovams – JC tarybai. Taryba su Valdyba
tvarko visus atsiradusius patalpų taisymo ir priežiūros darbus, taip
pat patalpų nuomavimą. JC vadovybė nieko nemeta, džiaugiasi kiekvienu
nuomininku. Sutartys duoda užtikrinimą veikti, suteikia kai kurias
teises sutarties galiojimo laikotarpiu. Bet kažkodėl ankstesnė LTSC
vadovybė nepasirašė sutarties su JC vadovybe, nors ir buvo
prašoma tą padaryti.
Į R. M. Lapo klausimą, kodėl tėvai Jėzuitai tyli dėl atsiradusių
nesklandumų tarp nuomininko (LTSC) ir nuomotojo JC), straipsnyje taip
ir nebuvo atsakyta. Kaip jau minėjome anksčiau, JC pastatai yra
perleisti Tarybai ir Valdybai, kurios yra už viską atsakingos, ir
tėvams Jėzuitams nėra reikalo sunkinti gerai jų atliekamą darbą.
Pokalbiui baigiantis, R. M. Lapas iškėlė labai nemalonų ir
dviprasmį klausimą: „Ar bus iškelta taikos vėliava?”
(klausimas R. M. Lapui: „Kas iškėlė kovos
vėliavą?”). JC vadovybė yra labai lanksti ir stengiasi visiems
pasitarnauti, jeigu yra gera valia ir nuolankumas. Per 50 savo veiklos
metų JC neturėjo jokių sunkumų, kol neiškilo klausimas dėl
užsidariusio Pedagoginio instituto ir buvusių klasių mokiniams.
Plečiasi LTSC ir Čikagos lituanistinė mokykla. Šiuo metu JC
laisvų patalpų nėra, kambariai yra naudojami Čikagos lituanistinės
mokyklos ir LTSC achyvams. Buvusį Laisvės kovų muziejų, kurį tvarkė
„Ramuvėnai”, perdavus LTSC vadovybei, muziejus buvo
uždarytas – didelis jo kambarys buvo padalintas į du kambarius be
JC vadovybės žinios. Turimi muziejaus rodiniai buvo nukabinti nuo
sienų, nuimti nuo lentynų ir sugrūsti į vieną vietą. Šiuo metu
muziejus dėl netvarkos yra nenaudojamas.
Visiems reikia patalpų. JC valdyba, gavusi užtarimą iš 2009 m.
birželio 28 d. susirinkusios Tarybos, norėdama patenkinti mokyklos
prašymą turėti daugiau klasių, perleido dvi Pedagoginiam
institutui priklausiusias klases; jos buvo skirtos mokiniams, ne
archyvams.
Artėjant mokslo metams, mokyklos tėvų komitetas norėjo esamas klases
paruošti mokslo metams. Buvo bandoma susitarti su dr. Jonu
Račkausku, tuometiniu LTSC valdybos pirmininku, bet nepavyko. Atrodo,
kad dr. Račkausko tikslas buvo užimti buvusias Pedagoginio instituto
klases archyvams, nepranešant apie tai JC valdybai. Be leidimo
buvo suneštos senų knygų dėžės ir lentynos. Žinoma, visa tai
turėjo būti išnešta. Dr. Račkauskas vietoj to, kad
tartųsi su JC vadovybe, pasisamdė net du kitataučius advokatus,
grąsinančius eiti į teismą, jeigu nebus nusilenkta jo reikalavimams.
Reikia pabrėžti, kad LTSC sunkiai sumoka jam nustatytą nuomą, bet rado
pinigų apmokėti dviejų advokatų paslaugoms. JC vadovybė buvo priversta
kreiptis į tėvų Jėzuitų advokatą Rimą Domanskį, siekiant apsiginti nuo
neteisingų kaltinimų.
Perėmus LTSC vadovauti prof. dr. Idzeliui, bendradarbiavimas tarp JC ir
LTSC pagerėjo. Lapkričio mėn. pradžioje įvyko bendras pasitarimas su
naujuoju LTSC valdybos pirmininku, kuriame iš JC pusės dalyvavo
Milda Šatienė, valdybos pirmininkė, Antanas Paužuolis, valdybos
pirmininkės pavaduotojas techniniams reikalams, Reda Blekienė, JC
valdybos iždininkė, ir Valdas Kerulis, Čikagos lituanistinės mokyklos
Tėvų komiteto pirmininkas. LTSC atstovavo valdybos pirmininkas dr.
Idzelis ir jo pavaduotoja Kristina Lapienytė.
Pasitarimo metu dr. Idzeliui buvo užduotas klausimas, ar veikia
Pedagoginis institutas. Jo atsakymas buvo, kad nebeveikia, nors dar yra
įregistruotas Secretary of State įstaigoje. Po pasitarimo
aukščiau suminėta atstovų grupė aplankė visus LTSC turimus
kambarius. Lankymosi metu buvo pastebėta, kad, gavus daugiau darbo
jėgos, būtų galima turimas knygas suglausti ir sudėti daugiau knygų į
turimas lentynas. Buvo rasta ir kitų vietų, kur galima būtų laikyti
knygų perteklių, bet tam reikia įdėti daug darbo, samdyti darbininkus.
R. M. Lapas, kalbinęs dr. Idzelį, straipsnio pabaigoje pabėrė keletą
neteisingų išpuolių prieš JC vadovybę. JC valdyba
vienodai elgiasi su savo nuomininkais dėl nuomos mokesčių, nes reikia
apmokėti išlaidas ir sumokėti dviems darbuotojams algas. Visa JC
valdyba ir taryba algų negauna ir dirba tik už ačiū, nors ir to ne
visada sulaukia.
R. M. Lapas, norėdamas gauti atsakymą į sau pačiam straipsnyje užduotą
klausimą, ar konfliktas bus baigtas (koks konfliktas?), turėtų kreiptis
į LTSC valdybos pirmininką dr. Idzelį. JC vadovybė sveikina dr. Idzelį,
perėmusį LTSC vadovavimą, ir linki sėkmės visuose jo darbuose. JC
vadovybė stengiasi patenkinti visus reikalavimus, jeigu tai daroma gera
valia ir noru išspręsti visus atsiradusius nesklandumus be
advokatų. Atrodo, kad su naujuoju LTSC valdybos pirmininku bus galima
nuoširdžiai bendradarbiauti. O R. M. Lapui priminsime, jog
kalbantis vertėtų pasitarti su abiem pusėm, neieškoti sensacijų
ir neklaidinti lietuvių visuomenės.
Koncertas žiūrovams ar žurnalistams?
AUDRĖ BUDRYTĖ
Labai laukiau vasario 20 dienos koncerto Jaunimo centre. Eglė
Špokaitė, Vilniaus operos ir baleto teatro primabalerina, ir
smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekker – svajojau, kaip
nuostabu bus matyti ir išgirsti šiuos ypatingus
menininkus. Atvykau į Jaunimo centrą valandą prieš koncerto
pradžią, kad užsitikrinčiau puikią vietą žiūrovų salėje. Kalbėjausi su
pažįstamais – daug žmonių buvo, lygiai taip pat
entuziastiškai nusiteikusių, kaip aš, – ir laukiau
koncerto pradžios.
Pasirodė jaunieji menininkai: devynerių metų smuikininkas ir jauna
baleto studentė. Puiku juos matyti, remti. O po to vakaro vedėja
pranešė, kad šoks Eglė Špokaitė mirštančios
gulbės šokį iš ,,Gulbių ežero”. Ai, širdis
mano plaka… Išgirstu Čaikovskio baleto muzikos garsus...
Įplaukia į sceną nuostabi gulbė ir... blykst! blykst! Iš visur
sužiba fotoaparatų šviesos. Išsimušu iš
vėžių: vėl susikaupiu, stebiu balerinos nuostabiai
išraiškingą, emocingą kūną, grakščius ir
iškalbingus judesius ir vėl... blykst! blykst! blykst! Ir vėl
mano svajonių pasaulis sudrumstas fotografų aparatų šviesų. Ir
dar, jauna žiūrovė, sėdinti prieš mane, nusprendžia nufilmuoti
renginį savo telefono kamera. Tai jei ne blyksėjimai, prieš akis
matau mažą mėlyną ekraną. Tikra gulbė būtų seniai nuskridusi, laimei,
kad E. Špokaitė galėjo susikaupti ir toliau šokti.
Gal geriau buvo per smuikininko pasirodymą? Tada bent galėjau
užsimerkti. Tačiau kai tik Švėgždos von Bekker jausmų kupinas
griežimas mane nukėlė į vidinį pasaulį, klikt. Klikt, klikt, klikt.
Nors ir užsimerkusi, girdžiu vieną po kito klikt, klikt, klikt. Vėl
visi fotografai mane pagriebė iš svajonių šalies ir
sugrąžino į šaltos žiemos vakaro tikrovę.
Taip ir buvo vos ne per visą koncertą. Gal į pabaigą, kai
Špokaitė su partneriu šoko ištrauką iš
,,Romeo ir Džiuljetos”, fotografai šiek tiek apsiramino.
Tačiau jau buvo vėlu.
Koncertas buvo nuostabus! Tik gaila, kad tai, kas galėjo būti, neįvyko.
Tai nebuvo gilus, jautrus bendravimas tarp menininkų ir jų gerbėjų.
Truko salėje ramybės tokiam prisilietimui prie meno aukštumų.
Maniau, kad fotografavo ir žurnalistai, ir ziūrovai, bet tie, kurie
sėdėjo salės gale tvirtino, kad daugiausia tai buvo profesionalūs
fotografai, kurie kartais net užstodavo žiūrovams sceną. Vienas
žurnalistas po koncerto man pasiteisino, sakydamas: ,,Tai mano
darbas.”
Manęs tai nejaudina. Kai aš atlieku savo darbą, aš
netrukdau kitiems. Žinoma, menininkus reikia reklamuoti, jų koncertus
aprašyti, dokumentuoti. Tačiau tam reikalui vyksta, bent jau
Amerikos teatro pasaulyje, ,,photo call” – kai prieš
ar po spektaklio artistai sukviečiami ir fotografuojami.
Tą vakarą žiūrovų teises nustelbę žurnalistai, nors taip neturėtų būti.
Juk mes, žiūrovai, atėjome į salę žiūrėti koncerto, ne tik matyt jo ar
jos nuotraukas ar skaityti aprašymus. Galų gale, mes nusipirkome
bilietus į renginį.
Ne viena aš šitaip galvoju. Daug kas man išsakė
savo panašią nuomonę, nors jiems ir neužsiminiau apie
nesiliaujantį fotografavimą koncerto metu. Draugė man netgi sakė: ,,Ko
tu nori, čia Jaunimo centras!”
O man atrodo, kad tai nesvarbu! Juk čia ne lituanistinės mokyklos
minėjimas, kur visi tėveliai nori savo Jurgelius ir Onutėles
nufotografuoti. Tuo metu šitoks elgesys tinka. Bet tai netinka,
kai pasirodo dvi Lietuvos žvaigždės.
Koncerto rengėjai turėtų pranešti, kad koncerto metu
fotografuoti ir filmuoti griežtai draudžiama. Gal žmonės net nejaučia,
kad jų telefono kameros neleidžia kitiems susikaupti, bet tai tikrai
atitraukia dėmesį nuo scenos. (Pagaliau, norėjau tokiems žiūrovams
sakyti: ,,Stebėkit, kas vyksta scenoje! Šis menas vyksta dabar,
prieš jūsų akis, džiaukitės juo! Tai, ką jūs matysite už poros
valandų savo telefono kameroje, yra niekis, palyginti su šia
gyva akimirka!”) Jei Špokaitės koncertas būtų buvęs
,,Harris Theatre”, o Švėgždos von Bekker Symphony Center,
galiu užtikrinti, tokių dalykų nebūtų buvę.
Tikiuosi, kad ateityje šitokių nepaprastų koncertų rengėjai bus
pasiruošę ir uždraus koncerto metu fotografuoti ir filmuoti.
Taip jie pagerbs ir menininkus, ir žiūrovus, kurie galės giliai
įsijausti į tą koncerte užgimusį grožį ir prasmę.