BAIMĖ ŽLUGDO PAŽANGĄ
Jaunimo centro valdybos atsakymas į R. M. Lapo straipsnį

ANTANAS PAUŽUOLIS
Antrasis JC valdybos pirmininkès pavaduotojas techniniams reikalams

Raimundas M. Lapas savo pasikalbėjime su naujuoju Lituanistikos tyrimo ir studijų centro (LTSC) valdybos pirmininku, prof. dr. Augustinu Idzeliu pabėrė neteisingų kaltinimų Jaunimo centro (JC) valdybai („Amerikos lietuvis”, 2010 m. sausio 30 d.). Šiuo rašiniu norime išsakyti savo nuomonę ir suteikti žinių apie tikrąją JC padėtį tiems „Draugo” skaitytojams, kurie neskaito „Amerikos lietuvio”.

R. M. Lapas yra patyręs žurnalistas, pokalbių vedėjas, deja, jis ne visada teisingai pateikia žinias. Paskutiniame savo rašinyje, išspausdintame „Amerikos lietuvyje” ir pavadintame ,,Ar atsidurs vienuolikos kambarių muziejus šiukšliadėžėje?” (turėtų būti archyvai – A. P.), autorius ne tik prasilenkia su teisybe, bet ir apkaltina JC vadovybę.

R. M. Lapo straipsnyje, kurio didžioji dalis yra skirta prof. dr. Idzeliui, jam perėmus LTSC valdybos pirmininko pareigas, yra pateikiamas ir klausimas: ,,Ar Jaunimo centras turi juridinę teisę Jūsų įstaigą iškraustyti? (klausimas R. M. Lapui: kokią įstaigą?) Dr. Idzelis atsakė, kad į šį klausimą geriau atsakytų Jaunimo centro tarybos pirmininkas. Norime visuomenei pranešti, kad vyriausias JC šeimininkas yra tėvai Jėzuitai ir pastato ateitis yra jų ir lietuvių visuomenės rankose. Sumažėjus jėzuitų skaičiui ir nebegalint pastatų prižiūrėti, jie buvo perleisti lietuvių visuomenės išrinktiems atstovams – JC tarybai. Taryba su Valdyba tvarko visus atsiradusius patalpų taisymo ir priežiūros darbus, taip pat patalpų nuomavimą. JC vadovybė nieko nemeta, džiaugiasi kiekvienu nuomininku. Sutartys duoda užtikrinimą veikti, suteikia kai kurias teises sutarties galiojimo laikotarpiu. Bet kažkodėl ankstesnė LTSC vadovybė nepasirašė sutarties su JC vadovybe, nors ir buvo prašoma tą padaryti.

Į R. M. Lapo klausimą, kodėl tėvai Jėzuitai tyli dėl atsiradusių nesklandumų tarp nuomininko (LTSC) ir nuomotojo JC), straipsnyje taip ir nebuvo atsakyta. Kaip jau minėjome anksčiau, JC pastatai yra perleisti Tarybai ir Valdybai, kurios yra už viską atsakingos, ir tėvams Jėzuitams nėra reikalo sunkinti gerai jų atliekamą darbą.

Pokalbiui baigiantis, R. M. Lapas iškėlė labai nemalonų ir dviprasmį klausimą: „Ar bus iškelta taikos vėliava?” (klausimas R. M. Lapui: „Kas iškėlė kovos vėliavą?”). JC vadovybė yra labai lanksti ir stengiasi visiems pasitarnauti, jeigu yra gera valia ir nuolankumas. Per 50 savo veiklos metų JC neturėjo jokių sunkumų, kol neiškilo klausimas dėl užsidariusio Pedagoginio instituto ir buvusių klasių mokiniams.

Plečiasi LTSC ir Čikagos lituanistinė mokykla. Šiuo metu JC laisvų patalpų nėra, kambariai yra naudojami Čikagos lituanistinės mokyklos ir LTSC achyvams. Buvusį Laisvės kovų muziejų, kurį tvarkė „Ramuvėnai”, perdavus LTSC vadovybei, muziejus buvo uždarytas – didelis jo kambarys buvo padalintas į du kambarius be JC vadovybės žinios. Turimi muziejaus rodiniai buvo nukabinti nuo sienų, nuimti nuo lentynų ir sugrūsti į vieną vietą. Šiuo metu muziejus dėl netvarkos yra nenaudojamas.

Visiems reikia patalpų. JC valdyba, gavusi užtarimą iš 2009 m. birželio 28 d. susirinkusios Tarybos, norėdama patenkinti mokyklos prašymą turėti daugiau klasių, perleido dvi Pedagoginiam institutui priklausiusias klases; jos buvo skirtos mokiniams, ne archyvams.

Artėjant mokslo metams, mokyklos tėvų komitetas norėjo esamas klases paruošti mokslo metams. Buvo bandoma susitarti su dr. Jonu Račkausku, tuometiniu LTSC valdybos pirmininku, bet nepavyko. Atrodo, kad dr. Račkausko tikslas buvo užimti buvusias Pedagoginio instituto klases archyvams, nepranešant apie tai JC valdybai. Be leidimo buvo suneštos senų knygų dėžės ir lentynos. Žinoma, visa tai turėjo būti išnešta. Dr. Račkauskas vietoj to, kad tartųsi su JC vadovybe, pasisamdė net du kitataučius advokatus, grąsinančius eiti į teismą, jeigu nebus nusilenkta jo reikalavimams. Reikia pabrėžti, kad LTSC sunkiai sumoka jam nustatytą nuomą, bet rado pinigų apmokėti dviejų advokatų paslaugoms. JC vadovybė buvo priversta kreiptis į tėvų Jėzuitų advokatą Rimą Domanskį, siekiant apsiginti nuo neteisingų kaltinimų.

Perėmus LTSC vadovauti prof. dr. Idzeliui, bendradarbiavimas tarp JC ir LTSC pagerėjo. Lapkričio mėn. pradžioje įvyko bendras pasitarimas su naujuoju LTSC valdybos pirmininku, kuriame iš JC pusės dalyvavo Milda Šatienė, valdybos pirmininkė, Antanas Paužuolis, valdybos pirmininkės pavaduotojas techniniams reikalams, Reda Blekienė, JC valdybos iždininkė, ir Valdas Kerulis, Čikagos lituanistinės mokyklos Tėvų komiteto pirmininkas. LTSC atstovavo valdybos pirmininkas dr. Idzelis ir jo pavaduotoja Kristina Lapienytė.

Pasitarimo metu dr. Idzeliui buvo užduotas klausimas, ar veikia Pedagoginis institutas. Jo atsakymas buvo, kad nebeveikia, nors dar yra įregistruotas Secretary of State įstaigoje. Po pasitarimo aukščiau suminėta atstovų grupė aplankė visus LTSC turimus kambarius. Lankymosi metu buvo pastebėta, kad, gavus daugiau darbo jėgos, būtų galima turimas knygas suglausti ir sudėti daugiau knygų į turimas lentynas. Buvo rasta ir kitų vietų, kur galima būtų laikyti knygų perteklių, bet tam reikia įdėti daug darbo, samdyti darbininkus.

R. M. Lapas, kalbinęs dr. Idzelį, straipsnio pabaigoje pabėrė keletą neteisingų išpuolių prieš JC vadovybę. JC valdyba vienodai elgiasi su savo nuomininkais dėl nuomos mokesčių, nes reikia apmokėti išlaidas ir sumokėti dviems darbuotojams algas. Visa JC valdyba ir taryba algų negauna ir dirba tik už ačiū, nors ir to ne visada sulaukia.

R. M. Lapas, norėdamas gauti atsakymą į sau pačiam straipsnyje užduotą klausimą, ar konfliktas bus baigtas (koks konfliktas?), turėtų kreiptis į LTSC valdybos pirmininką dr. Idzelį. JC vadovybė sveikina dr. Idzelį, perėmusį LTSC vadovavimą, ir linki sėkmės visuose jo darbuose. JC vadovybė stengiasi patenkinti visus reikalavimus, jeigu tai daroma gera valia ir noru išspręsti visus atsiradusius nesklandumus be advokatų. Atrodo, kad su naujuoju LTSC valdybos pirmininku bus galima nuoširdžiai bendradarbiauti. O R. M. Lapui priminsime, jog kalbantis vertėtų pasitarti su abiem pusėm, neieškoti sensacijų ir neklaidinti lietuvių visuomenės.

Koncertas žiūrovams ar žurnalistams?

AUDRĖ BUDRYTĖ

Labai laukiau vasario 20 dienos koncerto Jaunimo centre. Eglė Špokaitė, Vilniaus operos ir baleto teatro primabalerina, ir smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekker – svajojau, kaip nuostabu bus matyti ir išgirsti šiuos ypatingus menininkus. Atvykau į Jaunimo centrą valandą prieš koncerto pradžią, kad užsitikrinčiau puikią vietą žiūrovų salėje. Kalbėjausi su pažįstamais – daug žmonių buvo, lygiai taip pat entuziastiškai nusiteikusių, kaip aš, – ir laukiau koncerto pradžios.

Pasirodė jaunieji menininkai: devynerių metų smuikininkas ir jauna baleto studentė. Puiku juos matyti, remti. O po to vakaro vedėja pranešė, kad šoks Eglė Špokaitė mirštančios gulbės šokį iš ,,Gulbių ežero”. Ai, širdis mano plaka… Išgirstu Čaikovskio baleto muzikos garsus... Įplaukia į sceną nuostabi gulbė ir... blykst! blykst! Iš visur sužiba fotoaparatų šviesos. Išsimušu iš vėžių: vėl susikaupiu, stebiu balerinos nuostabiai išraiškingą, emocingą kūną, grakščius ir iškalbingus judesius ir vėl... blykst! blykst! blykst! Ir vėl mano svajonių pasaulis sudrumstas fotografų aparatų šviesų. Ir dar, jauna žiūrovė, sėdinti prieš mane, nusprendžia nufilmuoti renginį savo telefono kamera. Tai jei ne blyksėjimai, prieš akis matau mažą mėlyną ekraną. Tikra gulbė būtų seniai nuskridusi, laimei, kad E. Špokaitė galėjo susikaupti ir toliau šokti.

Gal geriau buvo per smuikininko pasirodymą? Tada bent galėjau užsimerkti. Tačiau kai tik Švėgždos von Bekker jausmų kupinas griežimas mane nukėlė į vidinį pasaulį, klikt. Klikt, klikt, klikt. Nors ir užsimerkusi, girdžiu vieną po kito klikt, klikt, klikt. Vėl visi fotografai mane pagriebė iš svajonių šalies ir sugrąžino į šaltos žiemos vakaro tikrovę.

Taip ir buvo vos ne per visą koncertą. Gal į pabaigą, kai Špokaitė su partneriu šoko ištrauką iš ,,Romeo ir Džiuljetos”, fotografai šiek tiek apsiramino. Tačiau jau buvo vėlu.

Koncertas buvo nuostabus! Tik gaila, kad tai, kas galėjo būti, neįvyko. Tai nebuvo gilus, jautrus bendravimas tarp menininkų ir jų gerbėjų. Truko salėje ramybės tokiam prisilietimui prie meno aukštumų.

Maniau, kad fotografavo ir žurnalistai, ir ziūrovai, bet tie, kurie sėdėjo salės gale tvirtino, kad daugiausia tai buvo profesionalūs fotografai, kurie kartais net užstodavo žiūrovams sceną. Vienas žurnalistas po koncerto man pasiteisino, sakydamas: ,,Tai mano darbas.”

Manęs tai nejaudina. Kai aš atlieku savo darbą, aš netrukdau kitiems. Žinoma, menininkus reikia reklamuoti, jų koncertus aprašyti, dokumentuoti. Tačiau tam reikalui vyksta, bent jau Amerikos teatro pasaulyje, ,,photo call” – kai prieš ar po spektaklio artistai sukviečiami ir fotografuojami.

Tą vakarą žiūrovų teises nustelbę žurnalistai, nors taip neturėtų būti. Juk mes, žiūrovai, atėjome į salę žiūrėti koncerto, ne tik matyt jo ar jos nuotraukas ar skaityti aprašymus. Galų gale, mes nusipirkome bilietus į renginį.

Ne viena aš šitaip galvoju. Daug kas man išsakė savo panašią nuomonę, nors jiems ir neužsiminiau apie nesiliaujantį fotografavimą koncerto metu. Draugė man netgi sakė: ,,Ko tu nori, čia Jaunimo centras!”

O man atrodo, kad tai nesvarbu! Juk čia ne lituanistinės mokyklos minėjimas, kur visi tėveliai nori savo Jurgelius ir Onutėles nufotografuoti. Tuo metu šitoks elgesys tinka. Bet tai netinka, kai pasirodo dvi Lietuvos žvaigždės.

Koncerto rengėjai turėtų pranešti, kad koncerto metu fotografuoti ir filmuoti griežtai draudžiama. Gal žmonės net nejaučia, kad jų telefono kameros neleidžia kitiems susikaupti, bet tai tikrai atitraukia dėmesį nuo scenos. (Pagaliau, norėjau tokiems žiūrovams sakyti: ,,Stebėkit, kas vyksta scenoje! Šis menas vyksta dabar, prieš jūsų akis, džiaukitės juo! Tai, ką jūs matysite už poros valandų savo telefono kameroje, yra niekis, palyginti su šia gyva akimirka!”) Jei Špokaitės koncertas būtų buvęs ,,Harris Theatre”, o Švėgždos von Bekker Symphony Center, galiu užtikrinti, tokių dalykų nebūtų buvę.

Tikiuosi, kad ateityje šitokių nepaprastų koncertų rengėjai bus pasiruošę ir uždraus koncerto metu fotografuoti ir filmuoti. Taip jie pagerbs ir menininkus, ir žiūrovus, kurie galės giliai įsijausti į tą koncerte užgimusį grožį ir prasmę.