Juostų raštai ir spalvos
LAIMA APANAVIČIENĖ
Garsios Lietuvoje tautodailininkės Antaninos Didžgalvienės audžiančios
per septyniasdešimt metų, juostų paroda vasario 17 d. atidaryta
Lietuvos Respublikos ambasadoje Washington, DC, o kovo 5 d. parodos
atidarymas vyks LR generaliniame konsulate New York. Po šių
parodų juostos bus atvežtos į Čikagą ir parodytos žiūrovams Čiurlionio
galerijoje Jaunimo centre.
Ši paroda buvo numatyta Čiurlionio galerijoje atidaryti dar 2008
m. gruodžio mėnesį, tačiau dėl finansinių sunkumų teko ją atidėti. Tad
džiugu, kad ir vėluodama ši paroda pasiekė Ameriką. Kilnojama
juostų paroda – vienas šventinių Lietuvos vardo paminėjimo
tūkstantmečio ir ,,Vilniaus - Europos kultūros sostinės 2009”
renginių Amerikoje.
Šiose parodose – juostos, išaustos per paskutinius
dešimt metų: rinktinės, pintinės, kaišytinės. Jų rodoma
apie šimtą, ir dviejų vienodų nerasite. Juosta lietuvį lydėjo
nuo pat užgimimo iki mirties: juostomis suvystydavo kūdikius, ant
juostų pakabindavo lopšį, susijuosdavo drabužius, pasidabindavo,
jaunamartė, važiuodama į vyro namus, juostomis aprišdavo
didžiuosius pakelės medžius, dėdavo juostą ant šulinio rentinio,
duonkepės krosnies, juostomis taip pat nuleisdavo karstą į duobę,
palydėję mirusį paskutinėn kelionėn.
Dalis tradicinių papročių dar yra išlikusių, kiti atgimsta
naujoje šviesoje. Juostomis apdovanojami jubiliatai, garbingi
svečiai, prisimenamos jos ir dabartinėse vestuvių apeigose. Todėl
nenuostabu, kad šiais laikais lietuviams juosta tampa ne tik
gražių švenčių atmena, bet lyg tiltu, kuris sieja praeitį su
dabartimi, vieną kartą su kita karta.
Tautodailininkės sukurtos etnografinės lietuviškos juostos
– didelės keliauninkės. ,,Užsakymų visada turėjau galybę –
žmonės jas siuntė dovanų giminėms į Ameriką, vežė lauktuvių svetur, kai
atsidarė sienos. Pasižiūrėjau, kad mano atsargos gerokai išseko,
tad galvodama apie būsimas parodas sėdau austi naujų”, –
pasakoja bebaigianti devintą dešimtį audimo meistrė dar vis
tokia pat guvi, kaip jaunystėje. Belieka stebėtis jos
trykštančia energija ir kūrybiniais užmojais.
Audėjos ,,firminis ženklas” – kaišytinės juostos.
Jos siauros arba plačios, o raštai žydi tulpėmis, lelijomis,
žvaigždėmis. Juostos žavi spalvų ir atspalvių įvairove, jų skoningais
deriniais. Anot A. Didžgalvienės, lietuviškuose audiniuose
dažnai pasitaiko žalia, raudona, geltona, violetinė, vyšninė,
juoda, smėlinė, tamsiai žalia spalvos, tik mėlyna jiems nebūdinga.
,,Čia ožkų nageliai, čia dimučiai, čia katpėdėlės”, –
vardija senuosius raštų pavadinimus Antanina Didžgalvienė. Ji
pasakoja, kad pintinės juostos, kurios pinamos rankomis, be jokių
įrankių, būdingos tik aukštaičiams. Puošniosios
kaišytinės su tulpėmis, žvaigždėmis tamsiame ar šviesiame
fone buvo audžiamos staklėmis, daugiausiai Suvalkijoje ir Dzūkijoje.
Rinktinės juostos paplitusios visoje Lietuvoje, tačiau jos gali būti
paprastos ir dvigubinės, kurių kitoje pusėje raštas atsikartoja
fono spalva. Tokioms ir siūlų reikia dukart daugiau.
Austi tautodailininkė pradėjo būdama dvylikos metų. Pirmą juostą nupynė
ganydama. Tada daugelis piemenukų taip trumpino laiką.
,,Prisiriši pagaliuką prie krūmo, užriši nytis, o visa
kita – pirštų miklumas, akies
žvitrumas, išmonė. Aš tą 1936 metais išaustą
pirmąją juostelę išsaugojau iki šių dienų”, –
pasakojo Antanina Didžgalvienė ją kalbinusiai žurnalistei Rūtai
Kanopkaitei.
Prieškariu atvažiavusi iš Dzūkijos į Kauną mokytis amatų
mokykloje, ji čia ir įleido šaknis. Amatų mokykloje pasirinkusi
audimą ji greit pradėjo austi sudėtingus juostų raštus. A.
Didžgalvienė buvo priimta į liaudies meistrų (dabar tautodailininkų)
draugiją, pakviesta dirbti į Kauno dailės kombinatą. Audimo ceche
meistre išdirbo apie 30 metų. Ir S. Žuko taikomosios dailės
technikume Kaune mokinių turėjo, ir dabar turi ne vieną labai gabią
mokinę.
Jos juostas gali pamatyti ne tik Lietuvos muziejų, bet ir Japonijos,
Prancūzijos, Vengrijos, Italijos, Vokietijos, Čekijos, Slovakijos,
Islandijos, Švedijos, Graikijos ir dešimčių kitų
šalių parodų lankytojai. Šios kuklios žilagalvės Dzūkijos
dukters darbai tarsi karoliukai, nutrūkus vėriniui pievoje, yra pažirę
įvairiuose žemynuose. Jų gali rasti ir privačiose kolekcijose.
Tad nepraleiskime progos aplankyti šias nuostabias parodas.