Tebeaidintis aidas apie santariečius-šviesininkus
LEONIDAS RAGAS
2009 m. gruodžio 5 dienos „Drauge” išspausdintas
Juozo Gailos „Santaros-Šviesos” organizacijai
paskirtas straipsnis „Herojai, išdavikai,
prisitaikėliai” (kur žodis „herojai” siejasi su Liūto
Mockūno knygos pavadinimu) įkvėpė kitus pasisakyti. Pagal Antaną
Paužuolį (2009 m. gruodžio 9 d. laiškas
,,‘Santara-Šviesa’ J. Gailos apmąstymuose”),
daugelis santariečių vis dar perša Lietuvos žmonėms
kosmopolitizmą patriotizmo sąskaita. O Marija Remienė 2009 m. gruodžio
17 d. laišku „Apie šviesininkussantariečius”
giriasi dešiniųjų katalikų pakraipos visuomenės
pranašumu, kad būtent jie, o ne šviesininkai
išeivijoje sukūrė lietuvišką kultūrą, švietimą,
labdarą.
Jiems jau buvo trumpai, aiškiai ir įdomiai atsakyta, todėl
nebūčiau prabilęs, jei mano atidžiai skaitomas ir bičiuliu laikomas
Jeronimas Tamkutonis komentaru „Pokalbis su
‘Santaros-Šviesos’ veikėjais” (2010 m. sausio
28 d.) nebūtų priminęs šešiasdešimtųjų. Tada
Čikagos Marquette Park 69-oje gatvėje sekmadieniais po pietų Tamkutonis
prie vokiško alaus šnekučiuodavosi su bičiuliais Titu
Antanaičiu ir Kaziu Veselka žinomoje „Gintaro” klubo
aludėje. Sykį jo bičiulių nebuvo, tad turėjo progos pasikalbėti su
kitais. Vienas jų buvo Lietuvos okupantų atsiųstas akademikas atlikti
kažkokią misiją, kitas – prestižinį rytų pakraščio
universitetą baigęs žymus Santaros-Šviesos (S-Šv. –
sambūris-federacija, jos veikėjai, nariai, jiems pritariantys)
veikėjas.
Kai Tamkutonis tikino pastarąjį, kad bendravimas per kompartijos
atsiųstus valdžios atstovus yra tėvynės išdavystė, o bendrauti
su tauta galima tik per gimines, santarietis draugiškai jam
atsakė, kad jiems abiem išbėgus iš Lietuvos, neliko kas
rusams priešintųsi, ir todėl reikia bendrauti su Lietuva. (Beje,
aš irgi pažinojau veiklų santarietį A. T. Antanaitį. Su juo
širdingai išsišnekėjus būdavo aišku, kad
S-Šv. nebuvo jokie įtartini savo tautos, kultūros bei jos
tradicijų nepaisantys kosmopolitai, o Lietuvą mylintys ir visais būdais
ją aplankyti skatinantys patriotai.)
Toliau pabandysiu kitų patriotizmo, kosmopolitizmo, pranašumo
komplekso bei tėvynės išdavystės užgautų stygų aidą pratęsti
savąja gaida.
• • •
Nors S-Šv. federacija buvo įkurta 1957 metais, susidomėjau ja
žymiai vėliau ir gana atsitiktinai, kai 1967 metais moraliai ir kuklia
simboline auka parėmiau American Lithuanian Sports and Cultural
Activities Committee, Inc. rengiamą Amerikos lietuvių
krepšininkų kelionę į sovietų okupuotą Lietuvą. Suruošti
šią išvyką buvo Akademinio skautų sąjungos nario Rimanto
Dirvonio sumanymas. Drauge su skautais kolegomis Vytautu Germanu bei
Tomu Remeikiu ir santariečiu-šviesininku Raimundu Mieželiu jis
pravėrė duris tolimesnei veiklai. Jie buvo vieni iš pirmųjų,
praslinkusių pro Geležinę uždangą, pro kurią S-Šv. su
šūkiu „Veidu į Lietuvą” praėjo ne vien veidu, bet
visu kūnu ir siela.
Kelionei tyliai pritarė plačioji visuomenė, o mūsų iš Lietuvos
išsilakstę karingi politikai ir patriotiškų organizacijų
vadai ir vadukai griežtai ją smerkė už „laisvės kovos fronto
sulaužymą”. Žodžiu ir raštu kelionę gynė S-Šv.,
kiti prisidėjo finansiškai, o tėvas Paulius Baltakis, OFM, nuo
1984 m. išeivijos katalikų vyskupas, parėmė materialiai –
parūpino visas uniformas. Parėmė ir buvęs VLIK’o pirmininkas.
Kai spaudoje pasirodė išvyką parėmusiųjų sąrašas, vieną
vakarą buvau telefonu ilgoku pamokslu išvanotas Lietuvos laisvės
kovos byloje plačią vagą išvariusio med. daktaro Kazio Bobelio.
Jis išbarė už palaikymą S-Šv. sambūrio remiamos 16 žmonių
grupės, kuri nesilaikė 1966 m. Clevelando rezoliucijos griežtų
nuostatų, draudžiančių palaikyti bet kokį ryšį su Lietuva per
„LTSR” įstaigų malonę. O skaitytis su K. Bobeliu reikėjo,
nes, nepaisant jo, kaip urologo, profesijos, nuo 1970 m. jis buvo
ALT’o, o nuo 1979 m. – VLIK’o valdybų pirmininkas,
krikščionis demokratas, ateitininkas, frontininkas, veiklus JAV
Respublikonų partijoje, JAV LB tarybos narys, o nuo 1992 metų ilgametis
LR Seimo narys.
Matydami, kad JAV LB Krašto pirmininkas Bronius Nainys
šio reikalo pernelyg nepasmerkė, maža dalelė karingai
nusiteikusių balsingų ultrapatriotų atsiskyrė, inkorporavosi
„Reorganizuotos Lietuvių Bendruomenės” vardu ir,
nešini plakatais su šūkiais bei kumščiais
grasindami, sutikdavo prie salės vartų tokius svečius iš tėvynės
kaip solistą Vaclovą Daunorą.
Jo koncerto metu Čikagos Jaunimo centre reorgų pro langą mesta pusė
plytos su nupieštu pjautuvu ir kūju iki kraujo sužeidė
išeivijos primadonos, solistės Danos Stankaitytės ranką ir
nutūpė jai tiesiai ant kelių. Įdomu, nes sprendžiant iš Valdo
Adamkaus knygos „Likimo vardas – Lietuva” atrodytų,
kad tik kompozitorius Darius Lapinskas buvo to nuostabaus,
nepakartojamo vakaro auka. Bet pagal gerb. Daną, kuri sėdėjo antroje
eilėje nuo scenos, trečia nuo lango, kito sužeisto nebuvo. Beje,
knygoje rašoma: „Visa salė pasisuko pažiūrėti, kas įvyko,
bet nė vienas žiūrovas nepašoko iš vietos.”
Šia proga, kol dar yra gyvų liudininkų, jaučiu pareigą istorijos
dėlei pateikti tikresnį variantą. Būtent, langui dužus, šukėms
krentant, vienas jaunuolis žaibo greitumu movė per šalia
esančias „EXIT” duris, paskui jį išdūmė dar vienas
kitas. Bet lauke buvo tuščia, nesimatė jokios dvasios. Tai
turėčiau gerai žinoti, nes vienas iš sprukusiųjų per duris buvau
aš.
Grįžtant prie dr. Bobelio, langdaužių reorgų mentalitetui
simpatizuodamas jis 1975 metais atsistatydino iš JAV LB VII
tarybos. Beje, dar studijuodamas Vokietijoje dr. Bobelis priklausė
studentų atgaivintam ateitininkų judėjimui, o Čikagoje 1949 m.
atkurtoje ateitininkų veikloje buvo pirmasis jos pirmininkas. Bet jam
nepavykus sujungti ateitininkų su senesniųjų ateivių organizacija
„Vyčiai”, pasitraukė. Daktaro biografijoje sakoma, jog
„iš visuomeninio gyvenimo jam artimiausia buvo ateitininkų
veikla”.
• • •
Kuo daugiau buvo smerkiami krepšininkai ir S-Šv., tuo
įspūdingiau ir tauriau atrodė iš Vakarų po 23 metų pagal
santariečių šūkį „Veidu į Lietuvą” nuvežta į
okupuotą Lietuvą pirmoji ne iš Maskvos saulėta
prošvaistė. O krepšininkui Jonui Kaunui tai buvo
vienintelė proga po 26 metų susitikti su motina, kuri 1941 metų
birželio mėnesį kartu su 5 metų sesute buvo Kybartuose bolševikų
nuo šeimos atplėšta ir ištremta į Sibirą. Po 5
metų tremtyje mirė dukrelė, po poros metų, po Stalino mirties, motina
sugrįžo savo gimtinėn ir tik 1967 m. sutiko sūnų, būdama
fiziškai nualinta ir dvasiškai suluošinta. Ir
komandos treneriui R. Dirvoniui tai buvo pirmoji ir paskutinė proga
susitikti su tėvu, nes, kol po gero dešimtmečio gavo kitą vizą,
per tą laiką tėtis mirė.
Su šia kelione buvo žengtas, berods, pirmas viešas
žingsnis aplankyti tartum kalėjime nelaisvėje merdėjančią tautą. Norint
ten patekti keliautojams Šaltojo karo metu reikėjo, pralaužus
Geležinę uždangą, praslinkti pro bolševikinį „rojų”
saugojusius kagėbistus, nepraradus su savimi gabenamos santariečių
įduotos kontrabandinės spaudos mantos ir, savaime aišku,
nepardavus tėvynės nei kilnių principų.
Nugabentas S-Šv. kultūrinis žurnalas ,,Metmenys” ne vieno
intelektualo dvasią veikė kaip geriausi vaistai iš Vakarų.
Misijoje dalyvavę teigia, kad reikėjo pereiti ne vieną kryžiaus kelią.
Todėl juos laikau pirmaisiais apaštalais, nuvežusiais į Lietuvą
vieną iš pirmųjų laisvės žiburėlių ir parvežusiais tuometinės
Lietuvos gyvenimo vaizdą – realesnį, negu dainių išsvajota
ir išdainuota ar dypukų atsivežta iš pabėgėlių stovyklų
ir prieš tai iš savarankiškos Lietuvos.
• • •
Po netikėto ilgoko telefoninio pokalbio knietėjo geriau susipažinti su
„neklaužadų” siekiais. Kadangi gerai pažinojau ne vieną
sambūrio veikėją nuo University of Illinois Navy Pier studentavimo
laikų, reikėjo pačiam įsitikinti, ar buvę kolegos galėjo pakeisti savo
kailį ir tapti kai kurių vadinamais komunistų pakalikais,
parsidavėliais.
Pasidairius po Nepriklausomųjų studentų sąjūdžio 1954 metais sudarytą
statutą, tarp gairių galima rasti tokias kaip stiprinti tautinį
sąmoningumą, skleisti humaniškumo dvasią, sielotis dėl žmogaus,
tautos ir valstybės laisvės, asmens sąžinės laisvę remti humanistiniais
bei krikščioniškais moralės pagrindais, būti
tolerantiškiems skirtingoms konfesijoms, pritarti už savo teises
kovojantiems negrams, žydams, užstoti despotų valdomus
nuskriaustuosius. Pagal vieną iš įstatų, įžvalgių toliaregių
buvo pasiryžta net ruošti gaires ir planuoti pamatus
išsilaisvintos Lietuvos ūkiniam, kultūriniam, socialiniam ir
politiniam atkūrimui. Planas, atrodo, vyko sėkmingai tol, kol 1995 m.
dešiniųjų pakraipos frontininkai, remdamiesi kažkokiu mitu,
neuždėjo tautosaugininkui Valdui Adamkui masono epiteto, taip norėdami
atbaidyti Lietuvoje rinkėjus. Nereikėjo pavydėti, nes dešinieji
irgi buvo nepėsti, o ruošė Lietuvai ne tik dr. Bobelį, bet ir LR
Seimo nariais ištarnavusius Feliksą Palubinską ir Vytautą Dudėną
(pastarasis ėjo net finansų ministro pareigas). Kad ir kaip būtų, ačiū
Dievui, visų kilnūs troškimai išsipildė.
• • •
Septyniasdešimtaisiais žodžiu ir spaudoje pasipylė
tuščiais skundais atsidavusios užuominos, įtariančios
S-Šv. kenkiant Lietuvos pogrindžiui, stumiant jį į pražūtingą
padėtį. Kadangi tai buvo sunkūs kaltinimai, reikėjo geriau susipažinti
su tikrąja padėtimi, kad žmogus sugebėtum tuos kaltinimus atitinkamai
įvertinti. Norint pajusti tuometinę S-Šv. veiklą, reikėjo
ieškoti patikimesnės informacijos nei kalbos smuklėse ar
užuominos spaudoje. Tam tikslui pasiekti buvo svarbu susipažinti, nors
kiek pabendrauti su keletu S-Šv. veikėjų, užčiuopti gyvąjį
pulsą, kad paaiškėtų, kokių charakterio bruožų tie santariečiai
iš tikrųjų yra. Sumanyta, padaryta. Ilgai nelaukiant susidarė ne
viena proga ir iš arčiau pažinti vieną kitą ar daugiau
S-Šv. narių.
Gera proga sutikti juos buvo kas metai rugsėjo antrąją savaitę keturias
dienas trukusiuose S-Šv. suvažiavimuose, Almos ir Valdo Adamkų
buvusioje Juozo Bačiūno Tabor Farm, Michigan vasarvietėje. Nuo
aštuoniasdešimtųjų, kai programose pradėjo dalyvauti
disidentai, o netrukus ir svečiai iš Lietuvos, stengiausi
nepraeisti progos ten nuvažiuoti. Ten, ištrūkę iš
apsiniaukusių miestų, sambūrio dalyviai švarioje, saulėtoje
gamtoje nevaržomai pasisakydavo bei pasidalindavo skirtingomis
pažiūromis, jausdavosi laisvai, niekas nevertė kitų minčių primygtinai
priimti. Berods, nuo 1985 metų šie S-Šv. suvažiavimai
tęsiami Pasaulio lietuvių centre, Lemont.
Buvo progų ir kitur susipažinti. Prieš keletą dešimtmečių
per vieną metinę Čikagos lietuvių slidinėtojų klubo ir Lietuvių
gydytojų draugijos bendrą išvyką į Colorado kalnus buvau viename
kambaryje apnakvindintas su Liūtu Mockūnu, teko visą savaitę kartu
slidinėti. Jis buvo kuklus, todėl gerokai užtruko, kol supratau, kad
jis buvo vienas iš S-Šv. pagrindinių steigėjų ir
mėnraščio „Akiračiai” redaktorių. Netrukus
paaiškėjo, kad gerai sutikome ne tik slidinėdami, bet ir prie
vyno ir sūrelio, rūpestingai diskutuojant dėl Lietuvos likimo. Todėl ir
ateityje slidinėjome gana daug kartų kartu. Buvome Kanados Whistler
kalnuose, kur dabar vyksta žiemos olimpiada.
Kartu buvo ir kitas prisiekęs S-Šv. narys, med. dr. Edvardas
Kaminskas. Nors buvome ne visai to paties plauko ir pasitaikydavo
įvairių nuomonių, paprastai nė vienam plaukai ant galvos neatsistojo ir
nenukrito, ypač Liūtui. Daug apsiskaitęs, jis buvo tartum
vaikščiojanti enciklopedija, ir kai per anksti iškritau
iš rikiuotės dėl blogo klubo, pasigedau ne tiek slidžių, kiek
kartu beslidinėjusio Liūto bičiulystės.
• • •
Pasak kai kurių sugalvoto mito, santariečiai esą netikintys.
Sprendžiant iš mano bendravimo su S-Šv., matau visai kitą
vaizdą. Su daugeliu jų tenka melstis per šv. Mišias,
iš santarietės rankų priimti šv. Komuniją,
išgirsti iš santariečio choristo dangun sklindančią
giesmę.
Šia proga norėčiau su gerb. skaitytojais pasidalinti praeitą
sekmadienį Lemont Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijos biuletenyje
užtiktomis kapeliono, jėzuito tėvo Antano (Saulaičio) mintimis. Jis
sako, kad šv. Mišiose „išpažįstame, kad
esame lygiaverčiai žemės bendrakeleiviai Kristaus kelyje – vyrai
ir moterys, vaikai ir suaugę, sveiki ir ligoniai, vienos ir kitos
kilmės, vargingesni ir labiau pasiturintys, normalūs, kaip mes, ar
savotiški, kaip kiti žmonės... (paryškinta mano –
L. R.)”. Ar ne apie šiuos daugiau ar mažiau po laiminga
žvaigžde gimusius pasisako S-Šv.?
Stipriausias bendras vardiklis, suvedęs mane su santariečiais ar jų
šalininkais ir ilgainiui tapęs draugyste, yra meilė Lietuvai
arba patriotizmas, kurio vis dar kai kas pasigenda santariečiuose,
smerkiant juos, neva jie yra Lietuvos negerbiantys kosmopolitai. Nors
intelektualų svetimžodžiais persūdytos mokslinės temos ar pernelyg
moderni poezija ar muzika dažnai būdavo virš mano galvos,
visuomet supratau ir jutau S-Šv. sambūrio dalyvio prigimtą
prisirišimą prie tėvynės. Jei modernų meną sunkiai
virškinau, tai nereiškia, kad S-Šv. kultūrinė
veikla nebuvo svarus įnašas į išeivijos modernų kultūrinį
gyvenimą.
Meilę Lietuvai įrodėme šį mėnesį per Vasario 16-osios ir Kovo
11-osios suruoštas ir gausiai lankytas jubiliejines
šventes, kai šalia vienas kito stovėjo ateitininkas su
santariečiu, anksčiau atvykęs su vėliau atvykusiu, demokratas su
respublikonu, katalikas su protestantu – visi kartu sustoję
traukėme išdidžiai, iš visos širdies ir visų
plaučių „Vardan tos, Lietuvos, vienybė težydi” ir gana
liūdnai, su tėvynės ilgesiu giedojome „Lietuva, brangi”.