Pasitikome gavėnią
ALEKSAS VITKUS
Gavėnia yra tradicinis katalikų Bažnyčios laikotarpis, skirtas
tikintiesiems malda, atgaila, išmalda ir savimarša
pasirengti Kristaus prisikėlimo šventei – Velykoms.
Bažnyčia nori, kad tas nepaprastas 40 dienų laikotarpis tikintiesiems
duotų progos atidėti į šalį pasaulietiškas problemas ir
pamąstyti apie dvasinį gyvenimą. Tradiciškai gavėnia siejasi su
pasninku ar bent atsisakymu arba susilaikymu nuo kokių nors, kad ir ne
nuodėmingų, įpročių, ir yra lyg pasisakymas Dievui: „Aš ne
iš šio pasaulio. Per šią auką aš prisimenu,
kad mano amžinoji būstinė yra ne čia, bet kitur.”
Su gavėnia yra surišti iš pagonybės laikų kilę
priešgavėniniai festivaliai, pasaulyje žinomi kaip karnavalai,
Shrove Tuesday (Amerika), Mardi Gras (Brazilija), Fastnacht
(Vokietija), Masienica (Rusija) ir kiti. Kai kurie jų prasideda jau nuo
Trijų Karalių, o kiti – vyksta tik vieną dieną, antradienį
prieš Pelenų dieną. Tai yra paskutinė proga linksmai ir
triukšmingai pasižmonėti, pavalgyti ir kitaip pasilinksminti
prieš ilgą 40 dienų gavėnios laiką.
Paskutinę dieną prieš gavėnią mes, lietuviai, vadiname
Užgavėnėmis. Tai diena, kai žmonės paskutinį kartą prisisotindavo
įvairių riebių valgių ir dalyvaudavo Kanapinio su Lašininiu
inscenizuotose kovose. Nepamiršo Lemonto lietuvių ir
vaišingasis PLC Moterų renginių komitetas, vasario 24 d.
surengęs skanią ir maistingą Užgavėnių vakarienę. Nebuvo ten kopūstų ar
dešrų, bet visi su malonumu gardžiavosi bulviniais ar mieliniais
su obuoliais blynais, spurgomis, vėdarais ir kitais skanumynais.
Katalikams gavėnia šiemet prasidėjo trečiadienį, vasario 25 d.,
ir ji tikrai ne laikas išdykauti ar net juokauti. Bet paskutinio
eilinio (septintojo) sekmadienio (vasario 22 d.) evangelija vertė
Lemonto lietuvių misijos tikinčiuosius, išgirdus svečio kunigo
Artūro Sederevičiaus, SJ skaitomą evangeliją, bent nusišypsoti.
Mes visi žinome, jog Pal. Jurgio Matulaičio misijos kapelionas Antanas
Saulaitis, SJ mėgsta humorą ir savo pamoksluose jį dažnai gražiai įpina
į pagrindines pamokslo mintis, bet – į evangeliją? Įsivaizduokite
– ligonis nuleistas per stogą, pagydomas, o tai mačiusieji
stebėjosi, sakydami: „Tokių dalykų mes niekad nesame matę”
(Mk 2, 12).
Morkus toje evangelijoje taip sako: „Tada keturi vyrai
atnešė paraližuotą žmogų. Negalėdami dėl minios prinešti
jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur jie buvo, ir,
padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo
paraližuotasis” (Mk 2, 3–4). Evangelistas Morkus dažnai
rašė apie ligonių išgydymus, pasakodamas gyvai ir
vaizdingai.
Bet šios Morkaus evangelijos, nors ir beveik juoką sukeliančios,
uždavinys yra rimtas ir aiškus. Tai noras įrodyti
dievišką Jėzaus galybę, atstatant nusidėjėlio kūno sveikatą ir
kartu atleidžiant jam jo nuodėmes. Tuo tarpu fariziejai ir rašto
aiškintojai, stebėję tą stebuklą, Jėzų matė tik kaip
piktžodžiaujantį apsišaukėlį, aiškinantį, jog jis esąs
„Žmogaus Sūnus”. Visa ši Morkaus evangelija puikiai
iliustruoja nuolatinį ir vis aštrėjantį Jėzaus konfliktą su
fariziejais.
Pirmojo gavėnios sekmadienio (šiemet – kovo 1 d.)
evangelija irgi savotiškai prasminga. Joje kalbama apie gundymą
dykumoje: „Netrukus Dvasia jį paakino nukeliauti į dykumą. Jis
praleido dykumoje keturiasdešimt dienų šėtono gundomas,
buvo kartu su žvėrimis, ir angelai jam tarnavo” (Mk 1,
12–13).
Nuo 1970 metų Katalikų Bažnyčia nusprendė oficialų gavėnios laikotarpį
laikyti – pradedant Pelenų diena ir baigiant Didžiuoju
Ketvirtadieniu, kai prasideda iškilmingas Tridienis (Triduum).
Bet kodėl 40 dienų? Suskaičiavus visas to laikotarpio dienas, jų
turėtume net 44. Jei atmesime šešis sekmadienius, kai
nereikalaujama pasninkauti, tas skaičius sumažėja iki 38. Pridėkime
Didįjį Penktadienį ir Didįjį Šeštadienį, ir gavėnios
laikotarpis taps tuo pačiu 40 dienų skaičiumi, prilygstančiu 40 dienų,
Jėzaus praleistų dykumoje.
Įdomu, kad skaičius 40 yra dažnai sutinkamas Šv. Rašte ir
kitur. Pradžios knygoje (Pr 7, 4) Dievas sako Nojui, kad Jis siųsiąs
„žemėn lietų 40 dienų ir 40 naktų”. Išėjimo knygoje
(Iš 24, 18) sakoma, kad „Mozė įėjo į debesį ir užlipo ant
kalno. Ten jis išbuvo 40 dienų ir 40 naktų”. Skaičių
knygoje (Sk 14, 33) Dievas prikiša izraeliečius iš Egipto
vedusiam Mozei, kad „40 dienų praleidote žvalgydami
kraštą, 40 metų kentėsite už savo kaltę”. Pranašas
Elijas ėjo 40 dienų ir 40 naktų iki pat Dievo kalno Horebo, kur,
praleidęs naktį, susitiko su Dievu (1 Kar 19).
Būdinga, kad Morkus, kaip jam įprasta, Jėzaus gundymą apžvelgė tik
dviem gana trumpais sakiniais, o evangelistas Matas ir Lukas tą patį 40
dienų dykumos epizodą aprašo daug smulkiau, detaliai minėdami
visus tris per tas 40 dienų išpasninkavusio ir labai alkano
Jėzaus gundymus.
Pasninkavimo (mėsos, bet ne žuvies atsisakymo) tradicija prasidėjo dar
apaštalų laikais. Yra sakoma, kad Jėzui kape gulint 40 valandų,
jo mokiniai tuo laiku pasninkavo. Gavėnios pasninkas buvo Bažnyčios
prailgintas IV amžiuje iki 40 dienų. Vėliau Bažnyčia kelis kartus keitė
pasninko taisykles. Amerikos vyskupai 1966 m. paskelbė, kad
„mėsos atsisakymas nebūtinai ir ne visiems yra pats geriausias
būdas vykdyti ar atlikti reikiamą atgailą”, tame pačiame
pareiškime ragindami kiekvieną kataliką pasirinkti jam patį
tinkamiausią būdą atlikti atgailą, pvz., labdara ar kitokiu geru darbu.
Popiežius Paulius VI tai patvirtino, ir šiandien pasninkas
privalomas tik Pelenų dieną ir Didįjį Penktadienį.