Pasitikome gavėnią

ALEKSAS VITKUS

Gavėnia yra tradicinis katalikų Bažnyčios laikotarpis, skirtas tikintiesiems malda, atgaila, išmalda ir savimarša pasirengti Kristaus prisikėlimo šventei – Velykoms. Bažnyčia nori, kad tas nepaprastas 40 dienų laikotarpis tikintiesiems duotų progos atidėti į šalį pasaulietiškas problemas ir pamąstyti apie dvasinį gyvenimą. Tradiciškai gavėnia siejasi su pasninku ar bent atsisakymu arba susilaikymu nuo kokių nors, kad ir ne nuodėmingų, įpročių, ir yra lyg pasisakymas Dievui: „Aš ne iš šio pasaulio. Per šią auką aš prisimenu, kad mano amžinoji būstinė yra ne čia, bet kitur.”

Su gavėnia yra surišti iš pagonybės laikų kilę priešgavėniniai festivaliai, pasaulyje žinomi kaip karnavalai, Shrove Tuesday (Amerika), Mardi Gras (Brazilija), Fastnacht (Vokietija), Masienica (Rusija) ir kiti. Kai kurie jų prasideda jau nuo Trijų Karalių, o kiti – vyksta tik vieną dieną, antradienį prieš Pelenų dieną. Tai yra paskutinė proga linksmai ir triukšmingai pasižmonėti, pavalgyti ir kitaip pasilinksminti prieš ilgą 40 dienų gavėnios laiką.

Paskutinę dieną prieš gavėnią mes, lietuviai, vadiname Užgavėnėmis. Tai diena, kai žmonės paskutinį kartą prisisotindavo įvairių riebių valgių ir dalyvaudavo Kanapinio su Lašininiu inscenizuotose kovose. Nepamiršo Lemonto lietuvių ir vaišingasis PLC Moterų renginių komitetas, vasario 24 d. surengęs skanią ir maistingą Užgavėnių vakarienę. Nebuvo ten kopūstų ar dešrų, bet visi su malonumu gardžiavosi bulviniais ar mieliniais su obuoliais blynais, spurgomis, vėdarais ir kitais skanumynais.

Katalikams gavėnia šiemet prasidėjo trečiadienį, vasario 25 d., ir ji tikrai ne laikas išdykauti ar net juokauti. Bet paskutinio eilinio (septintojo) sekmadienio (vasario 22 d.) evangelija vertė Lemonto lietuvių misijos tikinčiuosius, išgirdus svečio kunigo  Artūro Sederevičiaus, SJ skaitomą evangeliją, bent nusišypsoti. Mes visi žinome, jog Pal. Jurgio Matulaičio misijos kapelionas Antanas Saulaitis, SJ mėgsta humorą ir savo pamoksluose jį dažnai gražiai įpina į pagrindines pamokslo mintis, bet – į evangeliją? Įsivaizduokite – ligonis nuleistas per stogą, pagydomas, o tai mačiusieji stebėjosi, sakydami: „Tokių dalykų mes niekad nesame matę” (Mk 2, 12).

Morkus toje evangelijoje taip sako: „Tada keturi vyrai atnešė paraližuotą žmogų. Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur jie buvo, ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paraližuotasis” (Mk 2, 3–4). Evangelistas Morkus dažnai rašė apie ligonių išgydymus, pasakodamas gyvai ir vaizdingai.

Bet šios Morkaus evangelijos, nors ir beveik juoką sukeliančios, uždavinys yra rimtas ir aiškus. Tai noras įrodyti dievišką Jėzaus galybę, atstatant nusidėjėlio kūno sveikatą ir kartu atleidžiant jam jo nuodėmes. Tuo tarpu fariziejai ir rašto aiškintojai, stebėję tą stebuklą, Jėzų matė tik kaip piktžodžiaujantį apsišaukėlį, aiškinantį, jog jis esąs „Žmogaus Sūnus”. Visa ši Morkaus evangelija puikiai iliustruoja nuolatinį ir vis aštrėjantį Jėzaus konfliktą su fariziejais.

Pirmojo gavėnios sekmadienio (šiemet – kovo 1 d.) evangelija irgi savotiškai prasminga. Joje kalbama apie gundymą dykumoje: „Netrukus Dvasia jį paakino nukeliauti į dykumą. Jis praleido dykumoje keturiasdešimt dienų šėtono gundomas, buvo kartu su žvėrimis, ir angelai jam tarnavo” (Mk 1, 12–13).

Nuo 1970 metų Katalikų Bažnyčia nusprendė oficialų gavėnios laikotarpį laikyti – pradedant Pelenų diena ir baigiant Didžiuoju Ketvirtadieniu, kai prasideda iškilmingas Tridienis (Triduum).  Bet kodėl 40 dienų? Suskaičiavus visas to laikotarpio dienas, jų turėtume net 44. Jei atmesime šešis sekmadienius, kai nereikalaujama pasninkauti, tas skaičius sumažėja iki 38. Pridėkime Didįjį Penktadienį ir Didįjį Šeštadienį, ir gavėnios laikotarpis taps tuo pačiu 40 dienų skaičiumi, prilygstančiu 40 dienų, Jėzaus praleistų dykumoje.

Įdomu, kad skaičius 40 yra dažnai sutinkamas Šv. Rašte ir kitur. Pradžios knygoje (Pr 7, 4) Dievas sako Nojui, kad Jis siųsiąs „žemėn lietų 40 dienų ir 40 naktų”. Išėjimo knygoje (Iš 24, 18) sakoma, kad „Mozė įėjo į debesį ir užlipo ant kalno. Ten jis išbuvo 40 dienų ir 40 naktų”. Skaičių knygoje (Sk 14, 33) Dievas prikiša izraeliečius iš Egipto vedusiam Mozei, kad „40 dienų praleidote žvalgydami kraštą, 40 metų kentėsite už savo kaltę”. Pranašas Elijas ėjo 40 dienų ir 40 naktų iki pat Dievo kalno Horebo, kur, praleidęs naktį, susitiko su Dievu (1 Kar 19).

Būdinga, kad Morkus, kaip jam įprasta, Jėzaus gundymą apžvelgė tik dviem gana trumpais sakiniais, o evangelistas Matas ir Lukas tą patį 40 dienų dykumos epizodą aprašo daug smulkiau, detaliai minėdami visus tris per tas 40 dienų išpasninkavusio ir labai alkano Jėzaus gundymus.

Pasninkavimo (mėsos, bet ne žuvies atsisakymo) tradicija prasidėjo dar apaštalų laikais. Yra sakoma, kad Jėzui kape gulint 40 valandų, jo mokiniai tuo laiku pasninkavo. Gavėnios pasninkas buvo Bažnyčios prailgintas IV amžiuje iki 40 dienų. Vėliau Bažnyčia kelis kartus keitė pasninko taisykles. Amerikos vyskupai 1966 m. paskelbė, kad „mėsos atsisakymas nebūtinai ir ne visiems yra pats geriausias būdas vykdyti ar atlikti reikiamą atgailą”, tame pačiame pareiškime ragindami kiekvieną kataliką pasirinkti jam patį tinkamiausią būdą atlikti atgailą, pvz., labdara ar kitokiu geru darbu. Popiežius Paulius VI tai patvirtino, ir šiandien pasninkas privalomas tik Pelenų dieną ir Didįjį Penktadienį.