Zubovai: esam laimingi, kad niekada nereikėjo ieškoti ,,bendrų žemių”
Nenumaldomai artėja Lietuvos tūkstantmečiui skirtas choro
,,Dainava” ir fortepijoninio Zubovų dueto koncertas
,,Gratulationes Lithuaniae”, kuris įvyks kovo 8 d., Harris
Theater, Čikagoje. Praeitą šeštadienį ,,Draugo”
skaitytojai jau susipažino su kompozitore Nijole Sinkevičiūte, kuri
specialiai šiam renginiui sukūrė premjerą –
,,Lietuvišką siuitą”. Šį šeštadienį
– pokalbis su fortepijoniniu duetu – Sonata ir Roku
Zubovais. Šie, buvę čikagiškiai, mielai sutiko pasidalyti
savo nuotaikomis sugrįžtant į Čikagą, koncertiniais planais ir
fortepijoninio dueto muzikavimo subtilybėmis.
– Mieli Sonata ir Rokai, kovo 8 d. Čikagoje Harris teatre kartu
su choru ,,Dainava” pradžiuginsite muzikos mylėtojus koncertu,
skirtu Lietuvos tūkstantmečiui paminėti. Čikagą turbūt galima pavadinti
antraisiais Jūsų namais, čia praleidote bene dešimtmetį. Kokios
nuotaikos sugrįžtate į Čikagą ir kiek laiko čia viešėsite?
Sonata: Kelionės labai laukiame ir ruošiamės jai su jauduliu.
Jaudina tai, kad vėl grosime brangioms širdims, kurios mums
labai svarbios. Jaudina tai, kad Čikagoje vėl vaikščiosime mums
labai svarbiomis vietomis. O labiausiai, turbūt, jaudina tai, kad
pasimatysime, apsikabinsime ir galėsime kalbėtis su mums labai labai
brangiais žmonėmis.
Rokas: Čikagoje viešėsime savaitę. Repetuosime programą su choru
,,Dainava”, taip pat penktadienį, kovo 6 d., 8 v. vak. pagrosime
koncertą fortepijonu keturiomis rankomis Lietuvių dailės muziejuje,
Lemonte. Ši salė mums ypač brangi – čia bene trejus metus
rengėme koncertų ciklus, galima sakyti – čia gimė mūsų
fortepijoninis duetas. O ilgiau pasisvečiuoti, deja, neleidžia
Lietuvoje palikti darbai.
– Čikagoje esate koncertavę ne kartą ir įvairiai publikai. Ko
labiausiai pasiilgote iš šio miesto ir ko labiausiai
„čikagietiško” trūksta Lietuvoje – tiek
muzikine, tiek bendra, gyvenimiškąja prasme?
S.: Kartkartėmis su ilgesiu pagalvoju apie tuos laikus, kai galėjome
lankytis Chicago Symphony Hall, Shakespeare Repertoire, Court Theatre,
,,Seminary Books”, ,,Borders”… Taip pat dažnai
ilgiuosi žmonių, prie kurių per tuos dešimt metų labai
prisirišome… Kokia laimė, kad šiais laikais galima
taip lengvai judėti po pasaulį.
– Būsimame koncerte skambės tikrai ne dažnai koncertų salėse
girdimas dviejų fortepijonų ir choro duetas. Ar tai pirmas toks Jūsų
dueto koncertas su choru? Ar du fortepijonai šįkart kartu, kaip
vienas instrumentas, atsvers chorą, ar vis dėlto šiame
ansamblyje grosite kaip du savarankiški instrumentai?
R.: Su choru ,,Dainava” koncertavome 2000-aisiais. Liko labai
šilti atsiminimai. Lietuvoje pastaraisiais metais ne kartą
koncertavome su Klaipėdos choru ,,Aukuras”, taip pat teko groti
su Vilniaus savivaldybės choru ,,Jauna muzika”. Turime patirtį
atlikdami ir kompozitorės Nijolės Sinkevičiūtės kūrinius chorui ir
dviem fortepijonams – ne kartą Lietuvoje drauge su Lietuvos
radijo ir televizijos vaikų choru atlikome jos nuostabią kantatą
,,Saulės kelias”. Su choru ,,Dainava” Čikagoje pristatysime
jos naująjį opusą – ,,Lietuvišką siuitą” chorui ir
dviem fortepijonams. O dviejų fortepijonų ir choro santykį koncerte
vienareikšmiškai nusakyti labai sudėtinga: Algimanto
Martinaičio kūrinyje tikrai esame vieninga atsvara chorui; N.
Sinkevičiūtės kūrinyje – santykis įvairus, dažnai žaismingas;
Beethoveno ,,Choralinėje fantazijoje” Sonata skambins solisto
partiją, o aš daugiau orkestro. Šiame kūrinyje
fortepijonai skambės kaip dvi savarankiškos erdvės.
– Ne paslaptis, jog mėgstate eksperimentuoti, kuriate įvairius
menų sintezės projektus. Kokius iš jų paminėtumėte,
išskirtumėte?
S.: Grįžę Lietuvon, subūrėme septynių muzikantųbendraminčių ansamblį.
Įkūrėme net kasmetinį savo festivalį ,,Nepaklusniųjų žemė”
Neringoje. Mūsų septynetas tikrai linkęs eksperimentuoti –
šalia įvairiausių tradicinio repertuaro ir šiuolaikinės
muzikos programų, išdrįsome ,,įkelti koją” net ir į teatro
sferą. Dar gyvenant Čikagoje mudu su Roku ,,susirgome” noru
įgyvendinti ,,Vasarvidžio nakties sapną” pagal Shakespeare
komediją ir Mendelssohn muziką. Tą pavyko padaryti Lietuvoje –
septyniese vaidiname ir grojame. Užsidegę ėmėmės kito darbo –
,,Pero Giunto sugrįžimas” pagal Ibseno dramą ir Griego muziką.
Bet šį kartą, vadovaujami Valentino Masalskio, nuėjome dar
toliau – grojome ir vaidinome lėlėmis, kurias iš
instrumentų nuolaužų mums sukūrė Valentinas Masalskis. Premjerą
parodėme Vilniaus teatre ,,Lėlė”. Artimiausias mūsų darbas
– Nijolės Sinkevičiūtės ,,Aušta aušrelė”,
specialiai mūsų ansambliui sukurtas kūrinys pagal lietuvių liaudies
pasakas. Jo premjerą planuojame šį pavasarį.
R.: Greta mūsų ėjimo teatro link mes taip pat gyvai grojame
akompanuodami Charlie Chaplin filmams. Mums visiems buvo atradimas, kad
Chaplin buvo ne tik režisierius, scenaristas ir pagrindinis aktorius,
bet taip pat ir kūrė muziką savo filmams.
– Kokiais projektais šiandien gyvena Rokas ir Sonata bei ,,Zubovų Duo”?
S.: Planų tikrai nemažai… Be abejonės, daug idėjų susiję su mūsų
vasaros festivaliu. Tai yra kamerinio muzikavimo sfera. Kitas veiklos
baras – dviejų fortepijonų ansamblis. Daug metų grojame
fortepijonu keturiomis rankomis, o visai ne taip seniai pabandėme
grojimą dviem fortepijonais. Praeitų metų lapkritį atlikome mums
parašyto šiauliečio kompozitoriaus A. Bružo koncerto
dviem fortepijonams ir kameriniam orkestrui ,,Laumių sakmė”
premjerą. Ir Rokui ir man labai patiko! Dabar imamės dviejų fortepijonų
repertuaro, ir galiu drąsiai teigti – darbo užteks
dešimtmečiui.
R.: Aš niekada nenutolstu nuo Čiurlionio kūrybos. Gruodžio
mėnesį Bremene (Vokietijoje) įrašiau visų Čiurlionio
fortepijoninių kūrinių ciklo penktąją – paskutinę
plokštelę, leidžiamą ,,Celestial Harmonies”. Šiuo
metu baigiu redaguoti Australijoje gyvenančios Gražinos Kazokas knygą,
skirtą Čiurlionio paveikslų muzikalumui. Jei viskas bus gerai, knyga
pasirodys balandžio mėnesį. Turiu ir į ateitį žvelgiančių planų,
susijusių su Čiurlionio muzika.
– Kiekvieno muzikanto darbo režimas įtemptas – valandų
valandos praleidžiamos šlifuojant muzikines frazes,
mankštinant pirštų techniką, stengiantis įsiminti,
išlavinti kūrinio skambesį. Kaip repetuoja duetas? Kokias tokio
grojimo subtilybes įvardytumėte? Kaip pajuntamas dviejų žmonių
„vienis”?
S.: Turėčiau pasakyti, kad mums vienas uždavinys yra labai lengvai
išsprendžiamas – dviejų žmonių ,,vienis”. Esam
laimingi, kad niekada nereikėjo ieškoti ,,bendrų žemių”.
Esam labai skirtingi du vieno būvio – vienio – elementai.
Kartu esame jau beveik dvidešimt metų, todėl daug klausimų jau
atsakyta. Aš esu mūsų intuityvusis pradas, Rokas –
racionalusis. Pradžioje kūrinį mokomės atskirai, todėl pirmose
repeticijose vyksta traktuotės derinimas. Ir kažkuriuo stebuklingu
momentu repeticijų metu pajunti, kad keturių rankų išdavoje
gimsta trečia kokybė – tarsi ir nepavaldi nė vienam iš
mūsų. Įsivaizduoju, kad toks jausmas turėtų būti pažįstamas tėvams.
– Kovo 8 d. koncerte Čikagoje skambės specialiai šiam
koncertui sukurta premjera – Nijolės Sinkevičiūtės 5 dalių
kūrinys chorui ir dviem fortepijonams „Lietuviška
siuita”. Kaip gimė tokia mintis specialiai koncertui užsakyti
premjerą?
R.: Kartu su Dariumi Polikaičiu sudarant koncerto programą labai
norėjosi ryškių lietuviškų akcentų. Algimanto Martinaičio
kūrinys, skirtas Lietuvos tūkstantmečiui, atrodė natūralus pasirinkimas
koncerto pradžiai. O pasirinkti kompozitorę Nijolę Sinkevičiūtę
antrajam lietuviškam akcentui nebuvo sudėtinga – ir choras
,,Dainava”, ir mes jau daug metų mėgstame kompozitorės braižą,
jos puikų choro ir fortepijono išmanymą. Kompozitorei mūsų
sumanymas taip pat iškart labai patiko. Mums labai džiugu, kad
choras ,,Dainava” sudarė sąlygas kompozitorei kartu atskristi į
Čikagą, padėti mums repeticijose ir dalyvauti kūrinio pasaulinėje
premjeroje.
– Nuoširdžiai ačiū už pokalbį ir iki pasimatymo koncerte.
Kalbino Aurelija Tamošiūnaitė