Ką daryti su merdinčiomis organizacijomis?
ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS
Vieno savo straipsnio pabaigoje (,,Draugas”, 2009 vasario 25 d.)
kėliau klausimą: Kas atsitinka su mirusiomis organizacijomis? Tuomet
daviau ir atsakymą – jų palaikai perkeliami į archyvus. Kėliau ir
kitą klausimą: Ką daryti su merdinčiomis organizacijomis,
išlaikomomis tradicijos ir dar užsilikusių lėšų? Į jį
neatsakiau, sakydamas, kad tai tema kitai progai.
Norą prie tos temos sugrįžti paskatino Lietuvos Vyriausybės iš
naujo suformuota Valstybės tobulinimo (Saulėlydžio) komisija. Komisiją
sudaro 11 narių. Be to, ji į talką kviesis ir žinovus. Saulėlydžio
komisija turi pateikti siūlymus dėl Vyriausybės kanceliarijos
pertvarkos, Vyriausybės įstaigų funkcijų ir tolimesnės veiklos bei
vietos valstybės valdymo sistemoje, taip pat vykdomų programų skaičiaus
sumažinimo ir jų rengimo principų sudarant 2010–2012 biudžetą.
Viena pirmųjų Saulėlydžio užduočių – atlikti valdžios įstaigų
funkcijų ir veiklos patikrinimą, kuris padėtų padidinti jų veiklos
našumą ir sumažintų valstybės biudžeto išlaidas.
Vyriausybės įstaigų vadovams, apskričių viršininkams pavesta iki
nustatyto laiko pateikti informaciją apie įstaigose esančias laisvas
vietas. Komisijos vadovo Valentino Milaknio teigimu, pusmetį neužimtos
pareigos yra nelabai reikalingos. Jo vertinimu, gali būti atsisakyta
apie 2,000 biudžete numatytų laisvų etatų.
Saulėlydžio komisija valdymo įvertinimo išvadas Vyriausybei turi
pateikti iki kovo 1 d., o konkretūs finansiniai siūlymai bus pateikti
metų viduryje. Panašią Saulėlydžio komisiją ketinama sudaryti ir
Seime.
Panašias Saulėlydžio įstatymo pasiūlytas peržiūras teko man
asmeniškai išgyventi dirbant Protinės sveikatos
patarnavimų sistemoje Michigan valstijoje 1980 metais. Ekonominė krizė
buvo visų tų pastangų variklis. Neapsieita be politinių sąskaitų
suvedimo. Tuo laiku turėtą krizę išgyvenome be ypatingų pokyčių,
nors reikėjo programinius diržus rimtai suveržti.
Ką visa tai turi bendro su merdinčiomis, nevaldiškomis
organizacijomis? Jokiu būdu nesiūlau, kad bet kokio krašto
valdžia užsiimtų visuomeninių ar labdaros organizacijų kontrole ar
peržiūra. Tačiau iš valdžioje daromų peržiūrų būtų galima kai ko
pasimokyti ar net pasiskolinti. Laikui bėgant organizacijos steigiasi,
bręsta, klesti. Tame procese duodama nauda organizacijų nariams, jų
bendruomenėms bei kitiems. Sutelkiama darbo energija, lėšos,
užsibrėžiama kilniems tikslams. Džiaugiamasi, kai tikslai pasiekiami ir
įgyvendinami. Tai gera paskata ateities darbams ir užmojams.
Anksčiau ar vėliau gaivalinga organizacija gali pavargti, turėtos jėgos
išsisemti. Dažniausiai tai vyksta pamažu, nejučiomis. Gali
mažėti narių skaičius, jų užsidegimas su laiko našta gali
priblėsti. Susiduriama su besikartojančiais sunkumais surasti
kandidatus į tarybas, valdybas bei komitetus. Į įstatuose reikalaujamus
metinius suvažiavimus ar susirinkimus atvyksta vis mažiau narių, o ir
tie metai po metų yra beveik tie patys, bet ir jų gretos retėja. Norim
ar nenorim atsiranda atvejų, kai organizacija patenka į merdėjimo
stadiją. O šis atveda prie išnykimo, organizacijos
dingimo iš horizonto. Retai, labai retai kokios nors
organizacijos egzistavimas yra formaliai baigiamas. Jei taip ir
įvyksta, turbūt nebeturima žmogaus, kuris tai aprašytų spaudoje.
O gal ir nebūtų blogai, jeigu merdinti organizacija, nesugebanti
atgauti turėtos gyvasties, oficialiai, formaliai paskelbtų apie
užsidarymą ir surengtų prasmingą ceremoniją. Jos metu būtų galima
parodyti organizacijos vėliavas, antspaudą, narių sąrašus,
buvusių valdybų ir narių grupines nuotraukas, buvusių suvažiavimų
programas ir t.t. Likusių draugų būryje būtų galima praleisti valandėlę
dalinantis prisiminimais. Kiek daugiau paplanavus, toje ceremonijoje
galima būtų iš anksto paruoštus ir tinkamai supakuotus
organizacijos archyvus oficialiai perduoti lietuviško archyvo
atstovei (-ui). Renginyje galėtų dalyvauti ir kitų, dar klestinčių
organizacijų atstovai ir su padėka bei nostalgija prisiminti bendrus
darbus ir patirtus vargus. Turbūt kiekvienos organizacijos įstatų
pabaigoje yra numatyta, kas atsitiks su organizacijos turtu, kai
organizacija bus uždaroma. Ir tai galėtų būti pagarbiai įpinta į
šį paskutinį tos organizacijos renginį, likviduojamą turtą
perduodant teisėtiems palikuonims.
Organizaciją uždarant galima baimintis, kad neatsiras tų, kurie tos
organizacijos tikslų toliau sieks. Iš tikrųjų, tam tikras
tęstinumas vyksta natūraliai. Pavyzdžiui, artimo meilės darbuose visada
atsiras kitų, kurie pradėtus darbus tęs toliau. Gal kiek kitaip, bet
tęs. Tas pats sakytina ir apie organizacijas, kurios rūpinasi
švietimu, jaunimo auklėjimu, jų dvasine ir fizine gerove. Tik
apsižvalgykime. Dabar turime organizacijų, kurių nebuvo prieš 20
metų: Lietuvos našlaičių globos komitetą, ,,Saulutę”,
,,Vaiko vartai į mokslą”, Lithuanian Mercy Lift, Partizanų fondą
ir t.t. Aišku, neturime VLIK’o, bet turime Nepriklausomą
Lietuvą. Neturime BALF’o, bet turime daugybę naujų labdaros
telkinių bei pastangų.
Taigi organizacijos susikuria, auga, klesti, merdi ir išnyksta
ar formaliai užsidaro. Tai natūralios, numatomos organizacinio
vystymosi stadijos. Visa tai reikia priimti kaip tikrovės faktą, nors
tai mus paliestų ir asmeniškai.