Su šiuo projektu susijęs visas mano gyvenimas
Čikagoje atidaroma Mariaus Jovaišos fotografijos paroda
Pirmą kartą Australijoje 2008 m. kovo
11-ąją atidaryta paroda „Neregėta Lietuva” keliauja po
visas mūsų šalies atstovybes pasaulyje.
Šių metų kovo 11 dieną LR generalinis konsulatas Čikagoje kviečia į žinomo verslininko ir fotografo Mariaus
Jovaišos fotografijų parodą „Neregėta Lietuva”.
Parodos atidarymas įvyks kovo 11 d. 6 val. v. „River East Art
Center” galerijoje (435 East Illinois Street, Chicago, IL 60611).
Joje dažnai vyksta fotoparodos. Įėjimas nemokamas.
Su Mariumi Jovaiša kalbėjausi
jam tik grįžus iš Argentinos, kur Mendozos provincijos Vyno
muziejuje vyko aštuntasis 2008 metais išleisto albumo
„Neregėta Lietuva”, išversto į penkias kalbas ir
verčiamo dar į keturias, pristatymas pasaulyje.
– Kas Jums pasiūlė tą galeriją. Ar Jūs pats ją susiradote?
– Ją padėjo surasti LR Generalinis konsulatas Čikagoje. Nulėmė ir tai, kad susitarėme gana lengvatinėmis sąlygomis.
– Kaip Jums gimė mintis savo albumą pristatyti įvairiose šalyse?
– Kai leidau albumą, jokių parodų neplanavau. Man albumas nebuvo
verslo projektas, aš jo nedariau tam, kad uždirbčiau pinigų.
Pirmiausia mane tokiam projektui įkvėpė tai, kad žmonėms labai patiko
mano nuotraukų albumas ,,Neregėta Lietuva” – nepigiai
kainuojanti knyga jau kuris laikas yra knygynų skaitomiausiųjų
trejetuke.
Pamačius, kad albumas turi tokį pasisekimą, atėjo mintis parodyti
šį leidinį pasauliui. Labai mėgstu keliauti, esu buvęs daugelyje
šalių, tad dabar turiu misiją keliaujant pristatyti Lietuvą.
Aišku, padėjo ir tai, kad tuo metu jau buvau sukaupęs nemažai
patirties ir finansinių išteklių, tad galėjau leisti sau
surizikuoti. Pagalvojau – jei nieko nesigaus, nieko baisaus
– ir pamėginau. Taigi tiesiog išpildžiau savo svajonę.
– Lietuvos kraštovaizdis daug kartų fotografuotas, matytas. Ar nebijojote pasikartoti?
– Pirmiausia, kaip sakiau, negalvojau kad čia taip viskas
,,įsisuks”. Minties, kad ši knyga bus taip perkama,
tiesiog net nebuvo. Man fotografija – pomėgis, sakyčiau aistra.
Jau bus kokie šešeri metai, kai fotografija užima didelę
mano gyvenimo dalį. Mane labai žavi ta veikla. Aš ne tik daug ko
išmokau, bet ir supratau, kad man tas yra labai labai įdomu.
Ilgainiui gimė mintis, kad tai, kas padaryta, reikia parodyti
platesniam ratui.
– Kada užsidegėte fotografija?
– Dešimt metų praleidau reklamos versle, kuris yra labai
alinantis. Kūrybiškiems žmonėms šiame versle nelengva. Po
kurio laiko jie arba išsisemia, arba pradeda ja bodėtis. Tad
fotografavimas man buvo tarsi atgaiva nuo darbo – darai tą, ką
nori, pateikti savo darbą taip pat gali taip, kaip tau atrodo
geriausia. Nesi įspraustas į jokius rėmus. Tai ne reklamų kūrimas.
– Pradėdamas darbą nežinojote, kad albumas bus toks populiarus. Ar nebuvo gaila ,,išmesti pinigų į balą”?
– Ne, ne. Man tiesiog tai buvo labai įdomi patirtis. Apskraidyti
tiek Lietuvos, susipažinti su daugybe žmonių, kuriuos aš sutikau
kelyje ir kurie man geranoriškai padėjo, talkino. Kažkur giliai
širdyje tikėjau, kad tie pinigai sugrįš. Tai yra darbo
įvertinimas. Ir kai visa taip susidėjo, esu tikrai pamalonintas. Buvo
labai gera ir malonu.
O kai pasisekė, mane pagavo ne tik įkvėpimas daryti parodas. Pradėjau
galvoti, kaip padaryti, kad tą knygą galėtų skaityti ne tik lietuviai.
Iš pradžių albumas išėjo lietuvių ir anglų kalbomis, o
dabar jau yra išverstas į rusų, lenkų, ispanų ir vokiečių
kalbas. Šiais metais planuojame albumą išleisti prancūzų,
italų, švedų ir japonų kalbomis.
Taip pat išleidome kompaktines plokšteles su nedidele
knygele, planuoju daryti projektą vaikams – visa tai mane įkvepia
tą darbą tęsti. Dabar su šiuo projektu susijęs visas mano
gyvenimas.
– Kur Jūsų albumo pasisekimo priežastis?
– Manau, kad man pavyko pataikyti į nacionalinio pasididžiavimo
troškulį. Mūsų mažai tautai tai, matyt, yra labai svarbu –
turėti simbolius, išraiškas. Tą jausmą suvienija
krepšinis, šiuo metu lietuviai didžiuojasi
,,Švyturio” alumi. Man tikriausiai pavyko, kad buvo
niša. Nors, kaip Jūs sakote, – buvo tų albumų, tačiau
šis – truputį kitoks. Padirbėjau iš peties, sudėjau
visą savo ,,dūšią” ir pavyko. Per vienerius metus
užfiksuota tai, ko plika akimi nepamatysi...
Be to, ilgą laiką, gal jau kokius 20–23 metus, naujų albumų apie
Lietuvą ir nebuvo išleista. Be jokios abejonės prisidėjo ir tai,
kad aš pats daug metų dirbu reklamoje ir pritaikiau tiek savo
patirtį, tiek įvairiausius ryšius. Reklama buvo gana didelė
– naudojame ir lauko reklamą, televiziją ir spaudą. Tai tiesiog
tapo geru prekės ženklu. Aš nepamenu, kad knygų leidyboje būtų
buvusi tokia didelė reklama.
– Pripažįstate, kad jeigu gerai sukursi reklamą, prekė greitai suras pirkėją?
– Aš negaliu to nepripažinti. Manau, kad daugelis
menininkų, kurie daro tikrai daug vertingų ir įdomių darbų, apie
reklamą neturi arba supratimo, arba galimybių ją užsakyti. Šiais
laikais neužtenka kažką padaryti, reikia dar labai mokėti parodyti, ką
tu padarei. Kadangi aš toje srityje dirbu, žnojau, kad be
viešųjų ryšių gali nieko ir nebūti.
Dar tik pradėjęs dirbti ties albumu, aš pradėjau rašyti į
spaudą, pasakoti apie tai, kad bus toks albumas. Prieš pat
išleidžiant albumą, taip pat ,,nuvingiavo” didelė reklamos
banga. Viskas buvo daroma profesionaliai. Retas atvejis leidyboje, kad
viskas taip būtų iki galo išmąstyta. Išleidus albumą buvo
suorganizuotas labai didelis pristatymas, buvo pakviesta 500 svečių.
Aišku, žmonėms patiko ir pats albumas, galų gale, buvo parinkta
kaina, kuri gal ir nemaža, tačiau nėra ir ypatingai didelė. Tad žmonės
perka ją dovanoms – ar gimtadienio proga, ar užsienio svečiui.
Tokio albumo jau ilgą laiką nebuvo, mes į užsienį vis šakotį,
gintarus, lietuviškus saldainius veždavome. Tie saldainiai
– tai toks provincialus dalykas, o šiuolaikiškų ir
gražių gintaro dirbinių taip pat nelabai turime.
– Ar manote plėtoti toliau šį projektą?
– Vasario 12 d. mėnesį Vilniaus knygų mugės metu buvo pristatytas
oro fotografijų albumas bei ekologinis projektas „Neregėta
Lietuva 2009”, skirtas paminėti Lietuvos vardo tūkstantmetį. Tai
šiek tiek mažesnė knyga, kurioje bus galima rasti niekada dar
nepublikuotų archeologinio paveldo fotografijų ir panoraminių
nuotraukų, atsiverčiančių net per keturis puslapius, bei naujų, tik
šiam leidimui darytų fotografijų. Naujasis albumas gerokai
patogesnis dėl savo mažesnio ir kompaktiškesnio formato bei
lengvesnis už pirmąjį „Neregėtos Lietuvos” leidimą, tačiau
išliko toks pat išvaizdus kaip ir jo pirmtakas, o ir
kaina bus perpus pigesnė. Albumas ekologiškas –
fotografijos atspaustos ant ekologinio suomiško popieriaus,
atitinkančio griežčiausius miškų priežiūros ir atsodinimo
reikalavimus. Maža to – už kiekvieną įsigytą albumą pasodinsime
po ąžuolą – taip bus sukurta ,,Neregėtos Lietuvos”
tūkstantmečio giria.
– Kur tas ąžuolynas sužaliuos?
– Kėdainių rajone. Pirmasis tūkstantis ąžuolų bus pasodinti jau
šių metų pavasarį. Didelį žemės plotą, ten kur pačios geriausios
sąlygos augti ąžuolams, netoli Nevėžio šiai idėjai įgyvendinti
jau paskyrė Lietuvos generalinė miškų urėdija.
– Kaip nuotraukos patenka į
parodą? Ar Jūs jas padarote Lietuvoje ir siunčiate parodos rengėjams,
ar darote kiekvienoje šalyje, kur vyksta paroda?
– Iki šiolei nuotraukas darėme Lietuvoje. Tačiau šį
kartą, jas darys Eugenijus Krukovskis Čikagoje. Šią vasarą
Eugenijus viešėjo Lietuvoje, ir mes su juo susipažinome.
Čikagoje jis turi fotostudiją, tad pagalvojome ir nutarėme nuotraukas
atspausti Čikagoje. Paroda vyks ne tik Amerikoje, ji keliaus ir į
Kanadą (ten paroda atidaroma kovo 13 d. ). E. Krukovskis maloniai
sutiko atspausdinti ir nuotraukas, skirtas parodai Kanadoje. Mums
nereikės siųsti nuotraukų iš Lietuvos.
Norint, kad atsiskleistų tikrasis vaizdų grožis, mes spaudžiame didelio
formato nuotraukas, tad jų siuntimas mums nemažai kainuoja.
– Koks nuotraukų likimas po parodos?
– Nuotraukas palieku konsulato ar ambasados žiniai toje
šalyje, kur buvo paroda. Dažniausiai jos dar pakeliauja po
keletą tos šalies miestų. Parodas imasi organizuoti konsulatai.
Pvz., Argentinoje iš Mendozos paroda keliaus į Rosario miestą,
vėliau į Buenos Aires ir kitas Argentinos provincijas. Po Čikagos
parodos nuotraukos keliaus į Cleveland, gegužės 9 d. jos bus rodomos LR
ambasadoje Washington, DC, planuojama parodą nuvežti į Floridą.
Kai kurias nuotraukas ambasada ar konsulatas gali padovanoti savo svečiams, papuošti savo patalpas.
– Jūsų parodose tikriausiai apsilanko žmonės, niekada net negirdėję apie Lietuvą. Kaip jiems patinka Jūsų rodoma Lietuva?
– Kai man į akis visi sako labai gražius žodžius, norisi tikėti,
kad jie yra nuoširdūs. Labai dažnai per pristatymus tenka
girdėti, kad žmonės net neįsivaizdavo, kokia graži ta Lietuva. Ir visi
jau rytoj nori važiuoti pas mus. Parodos atidaryme Argentinoje su
Lietuvos ambasadoriumi Vaclovu Šalkausku juokavome – nors
imk ir čia pat pardavinėk bilietus į Lietuvą (juokiasi).
Keliaudamas pasiimu knygų ar kompaktinių filmų, kad, pasitaikius
progai, galėčiau parodyti ir papasakoti žmonėms apie Lietuvą. Taip pat
dovanoju knygas ir filmus savo naujiems pažįstamiems.
Tikiuosi, kad dalis žmonių vis dėlto kada nors atvažiuos į Lietuvą.
– Ar Jums pačiam atsivėrė Lietuva tokia, kokios ir pats neįsivaizdavote?
– Turiu prisipažinti, kad tokių akimirkų buvo. Ypač, kai
fotografuoji taip plačiai, kai akimis aprėpi tiek daug, kada pajauti
Lietuvą kaip savo delną, savo pirštus. Ji pasidarė tokia
patraukli, miela, ypač tos vietos, kuriose anksčiau nebuvau užklydęs.
Kartais užsimerki ir per keletą akimirksnių ją mintimis prabėgi. Tai
nuostabus pojūtis regėti savo šalį nuo krašto iki
krašto, kai supranti, kodėl Kaunas stovi toje vietoje, o ne
kitoje, kodėl Vilnius ant tų kalvų pastatytas. Žinoma, tą įspūdį
padidina ir tai, kad Lietuvą matai iš aukštai. Ne
iš tiek aukštai, kaip iš lėktuvo, tačiau pakilęs
virš jos kokį 100 metrų. Tai palieka gilų įspūdį.
– Kokiomis priemonėmis naudojotės fotografuodamas Lietuvą iš aukštai?
– Visur ieškodavau tinkamiausių priemonių – dalį
nuotraukų padariau skraidydamas motorine skraidykle. Tai labai patogu,
tačiau pasienio zonose ar virš didžiųjų miestų ja neleidžia
skraidyti. Teko fotografuoti ir iš oro balionų, mažų lėktuvų,
kelis kartus pavyko prisigretinti prie kariškių, net ant krano
buvau užsikoręs – Trakų pilies naktinę fotosesiją darėme. Mat tik
taip galėjome padaryti tą vadinamą ,,ilgą išlaikymą” .
Trakai ne kartą buvo fotografuoti iš oro, tačiau aš
ieškojau tokios perspektyvos, tokio apšvietimo, kurie
būtų nematyti. Tad reikėjo laukti saulėlydžio. Ir Vilniuje Katedros
aikštę iš 35 m aukščio fotografavau, siekiau, kad
vaizdas kažkuo nustebintų žmones.
– Ar Jums įdomi fotografija ne kaip fotografui, bet kaip eiliniam žmogui?
– Taip, taip. Labai įdomi. Aš daug metų fotografuoju ne
tik albumams, bet ir tai, kas mane domina. Darau portretus,
fotografuoju ir ,,iš apačios”, ne tik iš
viršaus. Man labai įdomūs įvairūs vaizdai, daug eksperimentavau
ir darydamas portretus. Esu fotografavęs daug žymių politikų, modelių
ir gyvūniją.
Kartu domiuosi ir kinematografija, kuriu dokumentinius filmus.
– Gal kada nors sulauksime albumų ir apie žmones?
– Turiu visokiausių vizijų ir planų. Pagal išsilavinimą
esu istorikas, mano tėvas Eugenijus Jovaiša (VPU Istorijos
fakulteto dekanas) – archeologas. Augau archeologinėje aplinkoje,
tad nenuostabu, kad mano naujame, tūkstantmečiui skirtame albume yra
nuotraukų, padarytų muziejuose ar archeologinių kasinėjimų metu. Žmonės
gal ne visada žino, kad Lietuva gyvavo daug seniau nei prieš jos
vardo paminėjimą, mūsų istorija siekia keletą tūkstantmečių, žmonės
mūsų kraštuose jau seniai gyvena, jie turėjo pakankamai
aukštą kultūrą ir civilizaciją. To nereikia pamiršti.
– Esate baigęs istorijos
mokslus, turite mokytojo diplomą, į fotografijos pasaulį atėjote
iš verslo srities. Kaip ir kada Jūs mokėtės fotografavimo?
– Gyvenime savarankiškai mokiausi daugybę dalykų. Kalbos,
reklamos pagrindai, filmavimas bei fotografavimas, kompiuterinė
grafika, filmavimas – tai vis mano mokslai be universiteto.
Mokymasis yra nuolatinis procesas. Niekada negalėčiau pasakyti, kad jau
kai ko išmokau, visada yra kur tobulėti.
Man patinka gilintis į fundamentalius dalykus. Be to, Lietuvoje nelabai
ir buvo (o ir nėra), kur tokių dalykų pasimokyti, tad ir bandai pats.
Norint būti geru fotografu tiesiog turi labai labai daug fotografuoti.
Praktika, analizavimas, lyginimas – kasdieninis darbas. Tą ir
stengiuosi daryti.
– Kaip dieną ilginat?
– Nežinau, koks čia receptas. Vienu metu galvoje kirba keletas
projektų. Aišku, tai tam tikra sveikatos ir nervų kaina. Niekada
negali ,,išsijungti”. Bet kai darai tai, kas labai patinka
ir yra miela, tai gal irgi nėra blogai.
– O kaip šeimyna žiūri į Jūsų darbus?
– Neblogai žiūri. Aš taip pat stengiuosi per metus
2–3 mėnesius praleisti tik su šeima. Štai dabar
visi kartu 5 savaites buvome Pietų Amerikoje. Sekmadienis –
šventas reikalas praleisti su šeima. Aplankome tėvus,
kuriuos turime gyvus ir sveikus, šeštadieniais važiuojame
pas mano, sekmadieniais – pas žmonos.
– O žmona nebando fotografuoti?
– Kol maži vaikučiai, nelabai yra laiko. Pradėjus ruošti
parodas, jos darbas – fotografuoti parodų atidarymus.
– Ačiū už pokalbį ir lauksime Jūsų parodos atidarymo Čikagoje.
Kalbino Laima Apanavičienė