paroda

Su šiuo projektu susijęs visas mano gyvenimas

Čikagoje atidaroma Mariaus Jovaišos fotografijos paroda

Pirmą kartą Australijoje 2008 m. kovo 11-ąją atidaryta paroda „Neregėta Lietuva” keliauja po visas mūsų šalies atstovybes pasaulyje.

Šių metų kovo 11 dieną LR generalinis konsulatas Čikagoje kviečia į žinomo verslininko ir fotografo Mariausparoda Jovaišos fotografijų parodą „Neregėta Lietuva”. Parodos atidarymas įvyks kovo 11 d. 6 val. v. „River East Art Center” galerijoje (435 East Illinois Street, Chicago, IL 60611). Joje dažnai vyksta fotoparodos. Įėjimas nemokamas.

Su Mariumi Jovaiša kalbėjausi jam tik grįžus iš Argentinos, kur Mendozos provincijos Vyno muziejuje vyko aštuntasis 2008 metais išleisto albumo „Neregėta Lietuva”, išversto į penkias kalbas ir verčiamo dar į keturias, pristatymas pasaulyje.

– Kas Jums pasiūlė tą galeriją. Ar Jūs pats ją susiradote?

– Ją padėjo surasti LR Generalinis konsulatas Čikagoje. Nulėmė ir tai, kad susitarėme gana lengvatinėmis sąlygomis.

– Kaip Jums gimė mintis savo albumą pristatyti įvairiose šalyse?

– Kai leidau albumą, jokių parodų neplanavau. Man albumas nebuvo verslo projektas, aš jo nedariau tam, kad uždirbčiau pinigų. Pirmiausia mane tokiam projektui įkvėpė tai, kad žmonėms labai patiko mano nuotraukų albumas ,,Neregėta Lietuva” – nepigiai kainuojanti knyga jau kuris laikas yra knygynų skaitomiausiųjų trejetuke.
Pamačius, kad albumas turi tokį pasisekimą, atėjo mintis parodyti šį leidinį pasauliui. Labai mėgstu keliauti, esu buvęs daugelyje šalių, tad dabar turiu misiją keliaujant pristatyti Lietuvą.
Aišku, padėjo ir tai, kad tuo metu jau buvau sukaupęs nemažai patirties ir finansinių išteklių, tad galėjau leisti sau surizikuoti. Pagalvojau – jei nieko nesigaus, nieko baisaus – ir pamėginau. Taigi tiesiog išpildžiau savo svajonę.

– Lietuvos kraštovaizdis daug kartų fotografuotas, matytas. Ar nebijojote pasikartoti?

– Pirmiausia, kaip sakiau, negalvojau kad čia taip viskas ,,įsisuks”. Minties, kad ši knyga bus taip perkama, tiesiog net nebuvo. Man fotografija – pomėgis, sakyčiau aistra. Jau bus kokie šešeri metai, kai fotografija užima didelę mano gyvenimo dalį. Mane labai žavi ta veikla. Aš ne tik daug ko išmokau, bet ir supratau, kad man tas yra labai labai įdomu. Ilgainiui gimė mintis, kad tai, kas padaryta, reikia parodyti platesniam ratui.

– Kada užsidegėte fotografija?

– Dešimt metų praleidau reklamos versle, kuris yra labai alinantis. Kūrybiškiems žmonėms šiame versle nelengva. Po kurio laiko jie arba išsisemia, arba pradeda ja bodėtis. Tad fotografavimas man buvo tarsi atgaiva nuo darbo – darai tą, ką nori, pateikti savo darbą taip pat gali taip, kaip tau atrodo geriausia. Nesi įspraustas į jokius rėmus. Tai ne reklamų kūrimas.

– Pradėdamas darbą nežinojote, kad albumas bus toks populiarus. Ar nebuvo gaila ,,išmesti pinigų į balą”?

– Ne, ne. Man tiesiog tai buvo labai įdomi patirtis. Apskraidyti tiek Lietuvos, susipažinti su daugybe žmonių, kuriuos aš sutikau kelyje ir kurie man geranoriškai padėjo, talkino. Kažkur giliai širdyje tikėjau, kad tie pinigai sugrįš. Tai yra darbo įvertinimas. Ir kai visa taip susidėjo, esu tikrai pamalonintas. Buvo labai gera ir malonu.

O kai pasisekė, mane pagavo ne tik įkvėpimas daryti parodas. Pradėjau galvoti, kaip padaryti, kad tą knygą galėtų skaityti ne tik lietuviai. Iš pradžių albumas išėjo lietuvių ir anglų kalbomis, o dabar jau yra išverstas į rusų, lenkų, ispanų ir vokiečių kalbas. Šiais metais planuojame albumą išleisti prancūzų, italų, švedų ir japonų kalbomis.

Taip pat išleidome kompaktines plokšteles su nedidele knygele, planuoju daryti projektą vaikams – visa tai mane įkvepia tą darbą tęsti. Dabar su šiuo projektu susijęs visas mano gyvenimas.

– Kur Jūsų albumo pasisekimo priežastis?

– Manau, kad man pavyko pataikyti į nacionalinio pasididžiavimo troškulį. Mūsų mažai tautai tai, matyt, yra labai svarbu – turėti simbolius, išraiškas. Tą jausmą suvienija krepšinis, šiuo metu lietuviai didžiuojasi ,,Švyturio” alumi. Man tikriausiai pavyko, kad buvo niša. Nors, kaip Jūs sakote, – buvo tų albumų, tačiau šis – truputį kitoks. Padirbėjau iš peties, sudėjau visą savo ,,dūšią” ir pavyko. Per vienerius metus užfiksuota tai, ko plika akimi nepamatysi...

Be to, ilgą laiką, gal jau kokius 20–23 metus, naujų albumų apie Lietuvą ir nebuvo išleista. Be jokios abejonės prisidėjo ir tai, kad aš pats daug metų dirbu reklamoje ir pritaikiau tiek savo patirtį, tiek įvairiausius ryšius. Reklama buvo gana didelė – naudojame ir lauko reklamą, televiziją ir spaudą. Tai tiesiog tapo geru prekės ženklu. Aš nepamenu, kad knygų leidyboje būtų buvusi tokia didelė reklama.

– Pripažįstate, kad jeigu gerai sukursi reklamą, prekė greitai suras pirkėją?

– Aš negaliu to nepripažinti. Manau, kad daugelis menininkų, kurie daro tikrai daug vertingų ir įdomių darbų, apie reklamą neturi arba supratimo, arba galimybių ją užsakyti. Šiais laikais neužtenka kažką padaryti, reikia dar labai mokėti parodyti, ką tu padarei. Kadangi aš toje srityje dirbu, žnojau, kad be viešųjų ryšių gali nieko ir nebūti.

Dar tik pradėjęs dirbti ties albumu, aš pradėjau rašyti į spaudą, pasakoti apie tai, kad bus toks albumas. Prieš pat išleidžiant albumą, taip pat ,,nuvingiavo” didelė reklamos banga. Viskas buvo daroma profesionaliai. Retas atvejis leidyboje, kad viskas taip būtų iki galo išmąstyta. Išleidus albumą buvo suorganizuotas labai didelis pristatymas, buvo pakviesta 500 svečių. Aišku, žmonėms patiko ir pats albumas, galų gale, buvo parinkta kaina, kuri gal ir nemaža, tačiau nėra ir ypatingai didelė. Tad žmonės perka ją dovanoms – ar gimtadienio proga, ar užsienio svečiui. Tokio albumo jau ilgą laiką nebuvo, mes į užsienį vis šakotį, gintarus, lietuviškus saldainius veždavome. Tie saldainiai – tai toks provincialus dalykas, o šiuolaikiškų ir gražių gintaro dirbinių taip pat nelabai turime.

– Ar manote plėtoti toliau šį projektą?

– Vasario 12 d. mėnesį Vilniaus knygų mugės metu buvo pristatytas oro fotografijų albumas bei ekologinis projektas „Neregėta Lietuva 2009”, skirtas paminėti Lietuvos vardo tūkstantmetį. Tai šiek tiek mažesnė knyga, kurioje bus galima rasti niekada dar nepublikuotų archeologinio paveldo fotografijų ir panoraminių nuotraukų, atsiverčiančių net per keturis puslapius, bei naujų, tik šiam leidimui darytų fotografijų. Naujasis albumas gerokai patogesnis dėl savo mažesnio ir kompaktiškesnio formato bei lengvesnis už pirmąjį „Neregėtos Lietuvos” leidimą, tačiau išliko toks pat išvaizdus kaip ir jo pirmtakas, o ir kaina bus perpus pigesnė. Albumas ekologiškas – fotografijos atspaustos ant ekologinio suomiško popieriaus, atitinkančio griežčiausius miškų priežiūros ir atsodinimo reikalavimus. Maža to – už kiekvieną įsigytą albumą pasodinsime po ąžuolą – taip bus sukurta ,,Neregėtos Lietuvos” tūkstantmečio giria.

– Kur tas ąžuolynas sužaliuos?

– Kėdainių rajone. Pirmasis tūkstantis ąžuolų bus pasodinti jau šių metų pavasarį. Didelį žemės plotą, ten kur pačios geriausios sąlygos augti ąžuolams, netoli Nevėžio šiai idėjai įgyvendinti jau paskyrė Lietuvos generalinė miškų urėdija.

– Kaip nuotraukos patenka į parodą? Ar Jūs jas padarote Lietuvoje ir siunčiate parodos rengėjams, ar darote kiekvienoje šalyje, kur vyksta paroda?

– Iki šiolei nuotraukas darėme Lietuvoje. Tačiau šį kartą, jas darys Eugenijus Krukovskis Čikagoje. Šią vasarą Eugenijus viešėjo Lietuvoje, ir mes su juo susipažinome. Čikagoje jis turi fotostudiją, tad pagalvojome ir nutarėme nuotraukas atspausti Čikagoje. Paroda vyks ne tik Amerikoje, ji keliaus ir į Kanadą (ten paroda atidaroma kovo 13 d. ). E. Krukovskis maloniai sutiko atspausdinti ir nuotraukas, skirtas parodai Kanadoje. Mums nereikės siųsti nuotraukų iš Lietuvos.

Norint, kad atsiskleistų tikrasis vaizdų grožis, mes spaudžiame didelio formato nuotraukas, tad jų siuntimas mums nemažai kainuoja.

– Koks nuotraukų likimas po parodos?

– Nuotraukas palieku konsulato ar ambasados žiniai toje šalyje, kur buvo paroda. Dažniausiai jos dar pakeliauja po keletą tos šalies miestų. Parodas imasi organizuoti konsulatai. Pvz., Argentinoje iš Mendozos paroda keliaus į Rosario miestą, vėliau į Buenos Aires ir kitas Argentinos provincijas. Po Čikagos parodos nuotraukos keliaus į Cleveland, gegužės 9 d. jos bus rodomos LR ambasadoje Washington, DC, planuojama parodą nuvežti į Floridą.

Kai kurias nuotraukas ambasada ar konsulatas gali padovanoti savo svečiams, papuošti savo patalpas.

– Jūsų parodose tikriausiai apsilanko žmonės, niekada net negirdėję apie Lietuvą. Kaip jiems patinka Jūsų rodoma Lietuva?

– Kai man į akis visi sako labai gražius žodžius, norisi tikėti, kad jie yra nuoširdūs. Labai dažnai per pristatymus tenka girdėti, kad žmonės net neįsivaizdavo, kokia graži ta Lietuva. Ir visi jau rytoj nori važiuoti pas mus. Parodos atidaryme Argentinoje su Lietuvos ambasadoriumi Vaclovu Šalkausku juokavome – nors imk ir čia pat pardavinėk bilietus į Lietuvą (juokiasi).

Keliaudamas pasiimu knygų ar kompaktinių filmų, kad, pasitaikius progai, galėčiau parodyti ir papasakoti žmonėms apie Lietuvą. Taip pat dovanoju knygas ir filmus savo naujiems pažįstamiems.

Tikiuosi, kad dalis žmonių vis dėlto kada nors atvažiuos į Lietuvą.

– Ar Jums pačiam atsivėrė Lietuva tokia, kokios ir pats neįsivaizdavote?

– Turiu prisipažinti, kad tokių akimirkų buvo. Ypač, kai fotografuoji taip plačiai, kai akimis aprėpi tiek daug, kada pajauti Lietuvą kaip savo delną, savo pirštus. Ji pasidarė tokia patraukli, miela, ypač tos vietos, kuriose anksčiau nebuvau užklydęs. Kartais užsimerki ir per keletą akimirksnių ją mintimis prabėgi. Tai nuostabus pojūtis regėti savo šalį nuo krašto iki krašto, kai supranti, kodėl Kaunas stovi toje vietoje, o ne kitoje, kodėl Vilnius ant tų kalvų pastatytas. Žinoma, tą įspūdį padidina ir tai, kad Lietuvą matai iš aukštai. Ne iš tiek aukštai, kaip iš lėktuvo, tačiau pakilęs virš jos kokį 100 metrų. Tai palieka gilų įspūdį.

– Kokiomis priemonėmis naudojotės fotografuodamas Lietuvą iš aukštai?

– Visur ieškodavau tinkamiausių priemonių – dalį nuotraukų padariau skraidydamas motorine skraidykle. Tai labai patogu, tačiau pasienio zonose ar virš didžiųjų miestų ja neleidžia skraidyti. Teko fotografuoti ir iš oro balionų, mažų lėktuvų, kelis kartus pavyko prisigretinti prie kariškių, net ant krano buvau užsikoręs – Trakų pilies naktinę fotosesiją darėme. Mat tik taip galėjome padaryti tą vadinamą ,,ilgą išlaikymą” . Trakai ne kartą buvo fotografuoti iš oro, tačiau aš ieškojau tokios perspektyvos, tokio apšvietimo, kurie būtų nematyti. Tad reikėjo laukti saulėlydžio. Ir Vilniuje Katedros aikštę iš 35 m aukščio fotografavau, siekiau, kad vaizdas kažkuo nustebintų žmones.


– Ar Jums įdomi fotografija ne kaip fotografui, bet kaip eiliniam žmogui?

– Taip, taip. Labai įdomi. Aš daug metų fotografuoju ne tik albumams, bet ir tai, kas mane domina. Darau portretus, fotografuoju ir ,,iš apačios”, ne tik iš viršaus. Man labai įdomūs įvairūs vaizdai, daug eksperimentavau ir darydamas portretus. Esu fotografavęs daug žymių politikų, modelių ir gyvūniją.

Kartu domiuosi ir kinematografija, kuriu dokumentinius filmus.

– Gal kada nors sulauksime albumų ir apie žmones?

– Turiu visokiausių vizijų ir planų. Pagal išsilavinimą esu istorikas, mano tėvas Eugenijus Jovaiša (VPU Istorijos fakulteto dekanas) – archeologas. Augau archeologinėje aplinkoje, tad nenuostabu, kad mano naujame, tūkstantmečiui skirtame albume yra nuotraukų, padarytų muziejuose ar archeologinių kasinėjimų metu. Žmonės gal ne visada žino, kad Lietuva gyvavo daug seniau nei prieš jos vardo paminėjimą, mūsų istorija siekia keletą tūkstantmečių, žmonės mūsų kraštuose jau seniai gyvena, jie turėjo pakankamai aukštą kultūrą ir civilizaciją. To nereikia pamiršti.

– Esate baigęs istorijos mokslus, turite mokytojo diplomą, į fotografijos pasaulį atėjote iš verslo srities. Kaip ir kada Jūs mokėtės fotografavimo?

– Gyvenime savarankiškai mokiausi daugybę dalykų. Kalbos, reklamos pagrindai, filmavimas bei fotografavimas, kompiuterinė grafika, filmavimas – tai vis mano mokslai be universiteto. Mokymasis yra nuolatinis procesas. Niekada negalėčiau pasakyti, kad jau kai ko išmokau, visada yra kur tobulėti.

Man patinka gilintis į fundamentalius dalykus. Be to, Lietuvoje nelabai ir buvo (o ir nėra), kur tokių dalykų pasimokyti, tad ir bandai pats. Norint būti geru fotografu tiesiog turi labai labai daug fotografuoti. Praktika, analizavimas, lyginimas – kasdieninis darbas. Tą ir stengiuosi daryti.

– Kaip dieną ilginat?

– Nežinau, koks čia receptas. Vienu metu galvoje kirba keletas projektų. Aišku, tai tam tikra sveikatos ir nervų kaina. Niekada negali ,,išsijungti”. Bet kai darai tai, kas labai patinka ir yra miela, tai gal irgi nėra blogai.

– O kaip šeimyna žiūri į Jūsų darbus?

– Neblogai žiūri. Aš taip pat stengiuosi per metus 2–3 mėnesius praleisti tik su šeima. Štai dabar visi kartu 5 savaites buvome Pietų Amerikoje. Sekmadienis – šventas reikalas praleisti su šeima. Aplankome tėvus, kuriuos turime gyvus ir sveikus, šeštadieniais važiuojame pas mano, sekmadieniais – pas žmonos.

– O žmona nebando fotografuoti?

– Kol maži vaikučiai, nelabai yra laiko. Pradėjus ruošti parodas, jos darbas – fotografuoti parodų atidarymus.

– Ačiū už pokalbį ir lauksime Jūsų parodos atidarymo Čikagoje.

Kalbino Laima Apanavičienė

paroda

paroda