Uždaryta kaimo mokykla.
Jono Kuprio nuotr.
Lietuva, represijos ir jų psichologinė samprata
ALGIS NORVILAS
Įvadinis žodis, suteikęs rėmus plenarinei sesijai tema „Sovietų
re-presijos Lietuvoje ir jų psichologinės pasekmės po 50 metų”,
kurios pristatymas įvyko XIV Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos
simpoziume Čikagoje 2008 m. lapkričio 27–30 d. Pranešimus
skaitė: Danutė Gailienė, Evaldas Kazlauskas ir Vėjūnė Domanskaitė Gota,
diskutantas Romualdas Kriaučiūnas.
Psichologija dabar yra laikoma ašiniu mokslu (hub science),
kurio poveikis skverbiasi į visas žmogaus gyvenimo sritis. Viena
iš tų sričių, kurią psichologija yra pradėjusi gvildenti ir
pilniau atskleisti, tai politinių represijų ir masinių sukrėtimų
aplinkybės ir pasekmės. Ši sritis įgavo dabartinę formą po
Antrojo pasaulinio karo, kada buvo intensyviai susidomėta žydų genocido
ištakomis ir padariniais ir kada atskiruose kraštuose
pradėta objektyviau tirti karo veiksmų pasekmes. Kitas svarbus lūžis
įvyko po to, kada buvo įvardintas Post-Traumatic Stress Disorder (PTSD)
arba lietuviškai – potrauminio streso sutrikimas.
Ypač džiugu, kad Danutės Gailienės (1) ir jos bendradarbių dėka ir
Lietuvos sovietinių represijų patirtis yra pradėjusi susilaukti
dėmesio. Tai nėra svarbu vien Lietuvai, bet ir platesnėms psichologijos
studijoms, nes Lietuvos padėtis yra ypatinga. Gal kas labiausiai jai
būdinga – tai, kad čia neina vien kalba apie lietuvio ir okupanto
ruso supriešinimą, bet kad užtrukusi okupacija vedė į lietuvio
supriešinimą su lietuviu.
Kaip įžangą į šio simpoziumo temą atskiroje lentelėje pateikiu
šiuolaikinę represijų reiškinio sampratą (žr. 1 pav.).
Daugiausia dėmesio iki šiol yra buvę skirta tiesiogiai
persekiotiems (aukoms) ir jų likimui suprasti. Tačiau šiame
paveiksle atsiskleidžia daugybė kitų bruožų, kurie laukia tolimesnių
empirinių studijų. Toliau trumpai aptarsime kai kuriuos
ryškesnius bruožus ir iškelsime vieną kitą klausimą,
kurie dar laukia atsakymo.
Aukos
Aukas sudaro žmonės, kurie yra tiesiogiai mažiau ar daugiau
persekiojami ir traumuojami. Apie aukų likimą jau nemažai žinoma, bet,
aišku, dar lieka ir daug klausimų. Pirma noriu pateikti kelias
apžvalgines pastabas. Jau vien žmogaus tapimas auka jį gali neigiamai
paženklinti kitų žmonių akyse. Lerner ir Simmons (,,Journal of
Personality and Social Psychology”, 1966, vol. 2) parodė, kad
žmonės yra labai stipriai veikiami taip vadinamos teisingojo pasaulio
nuostatos (just world hypothesis), pagal kurią žmogui esą reikalinga
tikėti, jog gyvename pasaulyje, kuriame žmonės susilaukia to, ko
nusipelno. Tad, jei kas blogo kam atsitiko, tai gal taip ir turėjo
būti. Iškreiptoje šios nuostatos formoje pati auka gali
pradėti save kaltinti dėl savo likimo.
Dabar žinome, kad traumą patyręs žmogus gali išgyventi įvairių
psichinių sutrikimų. Priešingai negu anksčiau, dabar manoma,
kad, jei traumos pakankamai stiprios ir ilgos, kiekvienas žmogus gali
būti psichologiškai pažeistas.
Bet ir nesant aiškių psichologinių padarinių, žmonių patirtos
nuoskaudos juose dar gali ilgai išsilaikyti. Chen at al.
(,,Psychological Science”, 2008, vol. 19) parodė, kad fizinio ir
dvasinio skausmo (physical pain ir social pain) trukmė labai skiriasi.
Fizinis skausmas gana greitai išblėsta, o dvasinis skausmas
– patirta išdavystė, paniekinimas, pažeminimas,
pašaipa, išjuokimas ir t.t. – nesiduoda taip
lengvai pašalinamas ar užmirštamas. Todėl darosi
suprantami kai kurių nuskriaustųjų ilgai trunkantys skundai.
Kaip tik čia kyla įdomus klausimas: ar gali trauminės patirties
padariniai persimesti į vėlyvesnes kartas? Evaldo Kazlausko
pranešimas kaip tik ir pažvelgs į šį klausimą Lietuvos
mastu – „Represuotų Lietuvos piliečių šeimos:
traumos poviekis antrajai kartai”.
Tačiau reikia pasidžiaugti, kad traumą patyrę žmonės turi įvairių
įveikos būdų išgyventą skausmą palengvinti ir pakelti. Gailienė
(,,Sunkių traumų psichologija: politinių represijų padariniai”,
2004) išvardija jų keletą: šeima, tikėjimas, politinis
aktyvumas, bendravimas su kitais nukentėjusiais ir t.t.
Taip pat žinoma, kad nukentėjusiems nepaprastai pagelbsti visuotinas ir
viešas jų patirtos neteisybės, skausmo ir aukos pripažinimas.
Deja, Lietuva dar nėra tokio pripažinimo parodžiusi. Kas dar
nepaprastai svarbu būtų sulaukti, tai bendro visos tautos padėkos
pareiškimo, kažko panašaus į visuotiną padėkos
šventę. Iki šiol, atrodo, tepabarstomi vien trupinėliai.
Nežinai ir ką galvoti, kai spaudoje paskaitai, kad ,,represuotiems
asmenims grąžinamas geras vardas” („Draugas”, 2008 m.
lapkričio 15 d.). Čia reikia jau etikos ar teisės specialisto, kad
paaiškintų, kaip gali būti grąžinamas geras vardas, kai jis
iš tikrųjų niekada nebuvo ir prarastas. Greičiau kalba turėtų
eiti apie smerkimą tų, kurie kėsinosi į nekalto žmogaus gerą vardą.
Vykdytojai
Vykdytojas – tai asmuo, kuris vienokiu ar kitokiu būdu yra
prisidėjęs prie prievartaujančios sistemos įgalinimo. Šių asmenų
prisidėjimas, aišku, galėjo pasireikšti įvairiausiais
būdais, nuo vienkartinio įskundimo iki patyrusio tardytojo. Apie
vykdytojus mažai dar žinoma, jų vaidmuo bei savivoka mažai dar tyrinėta.
Vienu tarpu buvo manyta, kad vykdytojus sudaro asmenys, turintys tam
tikrus asmenybės bruožus (autoritarizmo, sadizmo). Tačiau dabar
galvojama (Milgram, ,,Obedience to Authority: An Experimental
View”, 1974; Zimbardo, ,,The Lucifer Effect: Understanding How
Good People Turn Evil”, 2007), kad dažnas žmogus pagal aplinkybes
(situational determinants) gali tapti sistemos tarnu arba priespaudos
vykdytoju. Taip pat atrodo, kad vykdytojas yra daug mažiau paveiktas,
mažiau kankinasi negu auka. Auka turi pakelti įskaudinimą, o vykdytojui
tereikia išsaugoti „gerą” vardą ir gal dar numaldyti
sąžinės graužimą.
Norėdamas nuraminti sąžinę, vykdytojas gali pasitelkti daugybę
savigynos priemonių, pavyzdžiui, racionalizavimą (pasiteisinimą),
bandant „duoti priimtinus ir įtikinamus, bet netikrus
argumentus” (A. Paškus). Štai keli pavyzdžiai
(Heskin, ,,Northern Ireland: A Psychological Analysis”, 1980,
Milgram, 1974):
* Aukos nuvertinimas ar sudaiktinimas: „Jis yra liaudies priešas”. Tai viena dažniausiai vartojamų priemonių.
* Aukos kaltinimas: „Pats sau tai pasidarė”.
* Neigimas: „Iš tikrųjų nebuvo taip blogai”.
* Atsakomybės neprisiėmimas: „Buvau priverstas taip elgtis”.
Ši pastaroji kaltės slopinimo priemonė kartais įgauna gana
įžūlią formą. Užuot pripažinus savo vaidmenį, siekiama užtrinti
skirtumą tarp aukos ir vykdytojo, tvirtinant, esą abu – auka ir
vykdytojas – yra sistemos aukos. Atseit bandoma nusiplauti
rankas, sumetant kaltę sistemai. Pagaliau, aišku, tai yra
nelabai vykęs pasiteisinimas, nes čia bandoma sulyginti tai, ko
sulyginti negalima: pasirinkimo neturėjimą (auka) su pasirinkimo
turėjimu (vykdytojas).
Psichologiškai, aišku, būtų didelis nesusipratimas
panaikinti skirtumą tarp aukos ir vykdytojo. Tokio skirtumo
panaikinimas daugelio būtų laikomas neteisingu ir todėl jis stelbtų
nuoširdžiai atvirą represijų laikotarpio pasvėrimą. Ir kaip
vienas psichologas pasakė, „tie dalykai, apie kuriuos negalime
atvirai išsikalbėti, negali būti palaidoti, o jų nepalaidojus,
jie toliau mus žeis iš kartos į kartą” (B. Bettelheim).
Labai būtų įdomu patyrinėti tuos, kurie sistemai tarnavo. Toks
uždavinys, aišku, būtų nelengvas. Toks tarnavimas
pasireiškė įvairiais laipsniais: nuo priklausymo komunistų
partijai iki tiesioginio represijų vykdymo. Kaip jie žiūri į tuos,
kurie nukentėjo? Ar naudojamos kokios nors pasiteisinimo priemonės,
kokios? Pagaliau, ar yra koks ryšys tarp asmens užsiangažavimo
sistemai laipsnio ir jo požiūrio į aukas bei naudojamas pasiteisinimo
priemones? Taip pat būtų įdomu sužinoti, panašiai kaip su
aukomis, ar vykdytojų nuostatos persimeta ir į vėlyvesnę kartą.
Herojai
Pašalinius paliksime, eisime tiesiai prie herojų. Pagal Milgram
ir Zimbardo studijas herojumi būti nelengva, bet jų pasitaiko. Būti
herojumi reikia eiti prieš autoritetą, prieš pačią
sistemą.
Iškiliųjų disidentų vardus gerai žinome: kun. Alfonsas
Svarinskas, ses. Nijolė Sadūnaitė, kun. Sigitas Tamkevičius ir kiti.
Tačiau, kas buvo tie pilkieji herojai? Įdomu, kai žiūri į nuotraukoje
Lietuvoje apdovanojamą žydų gelbėtoją, vadinamą ,,pasaulio tautų
teisuolį”, dažnai ten išvysi stovinčią paprastą moterėlę.
Pagalvoji, o kas buvo tie lietuvius gelbėję herojai?
Man tas klausimas vis iškyla, kai paskaitai, kad dažnai grižę
iš tremties tautiečiai būdavo sutikti kaip kokie raupsuotieji,
gujami iš vienos vietos į kitą, draudžiant prisiregistruoti ir
todėl įsidarbinti. Bet kartais pagaliau pavykdavo. Kas buvo tie, kurie,
nepabūgę sistemos, tikriausiai daugiau ar mažiau rizikuodami,
ištiesdavo pagalbos ranką?
Būtų nepaprastai įdomu šiuos žmones iš arčiau
pastudijuoti ir pabandyti suprasti, kas jie yra kaip asmenys, iš
kur kyla jų drąsa. Reikia tikrai stebėtis, kad dar nerasta forma
šiuos žmones atpažinti, juos viešai pristatyti ir
pagerbti kaip žmogiškumo pavyzdžius.
Bendras likimas
Aišku, dar labai mažai tėra tirtas ir tas bendras nužmoginančios
sovietinės sistemos palikimas. Būtų nepaprastai įdomu iš arčiau
pažvelgti, kaip sovietinė sistema veikė žmones, ir kaip tas poveikis
atsiliepia ir šiandien. Jau atlikti stebėjimai parodė, kad
neigiamo poveikio būta ir kad jis yra giliai įsišaknijęs:
sudarkytas tapatybės jausmas, istorinės sąmonės praradimas, savimi
nepasitenkinimas ir kt. (Lindy ir Lifton, ,,Beyond Invisible Walls: The
Psychological Legacy of Soviet Trauma”, 2001).
Čia tik atkreipsiu dėmesį į dvi sovietinio palikimo apraiškas.
Pirma, vienas asmuo apie save taip sako: ,,Mano sovietinė patirtis sakė
– neturėk draugų, ir aš išmokau jų neturėti”
(Gudjurgienė, „Draugas”, 2008 m. lapkričio 15 d.).
Štai ką žinome apie visuomeninį vienišumą ar socialinę
izoliaciją. Putnam (,,Time”, July 3, 2006) taip žinomus duomenis
apibendrina: ,,Socialinė izoliacija turi daug gerai žinomų neigiamų
poveikių. Vaikai mažiau klesti. Padidėja nusikalstamumas. Politika
sugrubėja. Dosnumas sunyksta. Mirtis anksčiau ateina (socialinė
izoliacija kelia tiek pat rizikos gyvybei, kiek ir rūkymas). Platų
pažinčių ratą turintys žmonės ilgiau gyvena, yra laimingesni, nežiūrint
to, kad ir atsisakytų naujo ‘Lexus’, idant galėtų praleisti
daugiau laiko su draugais”.
Antra, tikriausiai visi esate skaitę, kiek vaikų trumpesniam ar
ilgesniam laikui yra paliekami, tėvams išvykus į užsienį
uždarbiauti. Kaip psichologas skaitydamas apie tokį reiškinį
pašiurpsti. Dabar jau nėra jokio klausimo, kad tokia patirtis
vaikui dažnai yra nepaprastai žalinga. Įdomu būtų pastudijuoti, kokia
tų tėvų, kurie vaikus palieka, savęs samprata, ir apskritai
pasaulėžvalga. Kaip jie savo poelgį racionalizuoja? Kokios visuomenės
nuotaikos tokį reiškinį įgalina? Ir čia kelčiau klausimą, ar tai
nėra dar viena antrojo rato apraiška? Tikrai sveikintina, kad
Vanda Vaitekonienė (2) šią temą svarstė šiame Simpoziume.
Lietuva turėtų dėti visas pastangas tokiai praktikai užbėgti už akių. O
tuos vaikus, kurie yra buvę palikti, reikėtų jau dabar pradėti stebėti
ir, kilus reikalui, suteikti jiems profesionalią pagalbą.
1. Pastebėtina, kad jau po Simpoziumo pasirodė dar vienas nepaprastai
vertingas Danutės Gailienės veikalas ,,Ką jie mums padarė: Lietuvos
gyvenimas traumų psichologijos žvilgsniu” (Vilnius: Tyto alba,
2008), kur išsamiai plėtojama ne viena čia paliesta tema.
2. Vandos Vaitekonienės pranešimas, skaitytas XVI Pasaulio
lietuvių mokslo ir kurybos simpoziume, buvo išspausdintas
,,Drauge” (2009 m. sausio 14 d., p. 4, 11).
1 pav. Šiuolaikinė represijų reiškinio samprata