zmones

Ekumeniniais reikalais susidomėjusieji: kun. A. Trakys, kun. P. Dilys, kun. K. Trimakas, kun. V. Bagdanavičius ir dr. A. Liulevičius. 1973 m.

Lietuvių ekumeninės pamaldos stiprins tautinę ir dvasinę bendrystę

DALIA CIDZIKAITĖ

Kovo 13 dieną, sekmadienį, 3 val. p. p. Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje Marquette Park (6812 South Washtenaw Ave., Chicago, IL) vyks lietuviškos visų krikščioniškųjų konfesijų, gyvuojančių Čikagos apylinkėse, ekumeninės pamaldos. Paskutinį kartą tokios pamaldos vyko 2005 metais Čikagos Šv. Vardo katedroje, o jų pradžia siekia 1965 metus, kai kunigas Kęstutis Trimakas jėzuitų mėnesiniame žurnale ,,Laiškai lietuviams” išspausdino žinią apie krikščionių persekiojimą sovietų okupuotoje Lietuvoje, komunistinei valdžiai uždarant ne tik katalikų, bet ir kitų krikščionių bažnyčias. ,,Pabaltijo kraštų 25 m. pavergimo sukakties proga kalbėdami apie Lietuvos katalikų religinę priespaudą, negalime neužsiminti apie kitų krikščionių panašų likimą okupuotoje tėvynėje”, – tais metais rašė kun. Trimakas.

Pirmasis lietuvių ekumeninis judėjimas

Kun. Trimakas prisipažįsta, jog pats to nesuvokdamas ir nenumatydamas, buvo pirmasis, davęs akstiną lietuviams krikščionims Čikagoje atkreipti dėmesį vieniems į kitus. Pasirodžius jo žinutei 1965 metų ,,Laiškai lietuviams” rugsėjo numeryje, jis sulaukė padėkos laiško iš evangelikų reformatų kunigo Povilo Dilio. Tarp kunigų užsimezgęs draugiškas ryšys ilgainiui paskatino suburti panašiai galvojančiųjų grupę. 1966 m. steigiamajame pasitarime be kun. Trimako ir kun. Dilio dalyvavo kun. Eugenijus Gerulis su žmona ir dr. Arūnas ir Aušrelė Liulevičiai. Būrelis pasivadino Ekumeniniu lietuvių rateliu. Kun. Trimako žiniomis, tai buvo pirmas toks organizuotas lietuvių krikščionių būrelis ne tik Čikagoje, bet ir Amerikoje, gal ir visame pasaulyje.

Ekumenizmo ištakos

Europos krikščionybėje įvykę skilimai XI ir vėliau XVI amžiuje atskyrė krikščioniškas konfesijas. Ir tas atskirtumas truko ištisus šimtmečius. Pasaulyje pirmieji mėginimai pradėti dialogą tarp nekatalikiškų konfesijų prasidėjo XIX amžiaus pabaigoje. 1948 m. buvo įkurta Pasaulinė bažnyčių taryba. Nors Katalikų Bažnyčia palaikė su ja ryšius, prie krikščionių ekumeninio judėjimo prisijungė tik po II Vatikano visuotinio susirinkimo 1965 metais. ,,Ryšiai tautinėje plotmėje dar buvo įmanomi, – tuos laikus prisiminė kun. Trimakas, – bet ne religinėje plotmėje dėl skirtumų, kurie iki to laiko buvo pabrėžiami, kai tuo tarpu į esminius panašumus kaip krikštas ir kai kurie tikėjimo bendrumai (pvz., tikėjimas vienu Dievu ir Išganytoju Jėzumi Kristumi) dėmesys nebuvo kreipiamas.

Kun. Trimakas primena, jog žodis ,,ekumenizmas” kilo iš graikų kalbos žodžio oikos – namas (oikoumene – gyvenantys namuose kartu, namiškiai; vėliau – visa apgyvendinta Žemė). Per visą savo istoriją Katalikų Bažnyčia būdvardį ,,ekumeniškas” vartojo savo visuotiniams, pasauliniams suvažiavimams. Po kurio laiko šį žodį pasitelkė ir sąjūdžiai, siekiantys krikščionių vienybės. Ilgainiui jį imta vartoti ir skirtingų konfesijų krikščionių pamaldose, kuriose išreiškiama tai, kas yra bendro (bendras krikštas, bendras tikėjimo išpažinimas, bendra „Tėve mūsų” malda ir kt.), pavadinti. Pasak kun. Trimako, ekumeninės pamaldos turi trigubą tikslą: išgyventi tai, kas mus sieja; išpažinti tai, ką turime bendro, ypač ,,Tikiu” išpažinimu, ir melstis kartu, ypač per bendrą ,,Tėve mūsų” maldą – prašyti Dievo, kad Jo padedami pasiektume visapusišką vienybę.

Tradicija atgimė

Pirmosios lietuviškos ekumeninės pamaldos Čikagoje buvo surengtos kun. Anso Trakio Tėviškės parapijoje, berods, 1967 m., antrosios įvyko po metų Lietuvių tėvų jėzuitų koplyčioje. Pamaldos vykdavo kasmet Krikščionių vienybės oktavoje, sausio mėnesio 18–25 d., vienais metais katalikų, kitais – ne katalikų šventovėse, vyko ir amerikiečių bažnyčiose. Ilgainiui lietuviškų ekumeninių pamaldų Čikagoje tradicija nutrūko. ,,Tradicija nutrūksta, kai nutrūksta ryšys tarp žmonių, kurie tą tradiciją palaiko. Mūsų ekumeniniame ratelyje vienus pasišaukė Viešpats, kiti išsikėlė kitur gyventi”, – apie tuos laikus pasakojo kun. Trimakas.

Ekumeninės pamaldos Čikagoje atgimė 2000 metais. Jų sumanytojas buvo tuo metu Marquette Park lietuviškoje parapijoje kunigavęs Rimantas Gudelis. Po metų pamaldos įvyko Brighton Park lietuviškoje parapijoje. Vienas iš šių metų lietuviškų ekumeninių pamaldų organizatorių, Ziono lietuvių evangelikų liuteronų parapijos kunigas Valdas Aušra prisimena, jog paskutinės lietuvių ekumeninės pamaldos įvyko 2005 metais Šv. Vardo katedroje Čikagoje. Tiesa, ekumeninėmis pamaldomis galima laikyti ir Lietuvos Evangelizacijos ir Lietuvos vardo tūkstantmečio pamaldas, vykusias 2009 metų spalio mėnesį Ziono evangelikų liuteronų parapijoje, kuriose dalyvavo Lietuvos Katalikų Bažnyčios arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

Kaip ir lietuviškų ekumeninių pamaldų atsiradimo ištakose, taip ir dabar ypatingą vaidmenį vaidina dvasininkai. Tiek kun. Trimakas, tiek kun. Aušra įsitikinę, jog čia daug kas priklauso nuo dvasinių vadovų – būtent jie turi parodyti norą bendrauti ir imtis žygių. Ekumeninės pamaldos parodo, kad bent jau išoriškai nėra jokio prieštaravimo tarp skirtingų krikščioniškų konfesijų. Ir tai, pasak kun. Aušros, svarbu pamatyti pasauliečiams, tikintiesiems, kurie kartais savo požiūryje į kitus tikėjimus didele dalimi ima pavyzdį iš savo dvasininkų. ,,Tad pamaldos, – įsitikinęs Ziono parapijos kunigas, – yra gražus pavyzdys, kaip galime broliškai sutarti.”

Mus jungia ne tik lietuvybė, bet ir Dievas

Kun. Aušros nuomone, ekumeninės pamaldos mums turėtų dar kartą priminti, jog esame ne kažkokio atskiro, savo Dievo garbintojai ir tvariniai, bet to, kuris mums visiems bendras, kurį galbūt kiek skirtingai suprantame, kiek skirtingai aiškiname. ,,Mus jungia ne tik lietuvybė, bendra kalba, kultūriniai saitai, bet ir tas pats Dievas. Mūsų dvasininkų pareiga ir yra priminti žmonėms, kad jie priklauso ne tik tokiai tautai, šeimai, kad turi savo poreikius, polinkius, pomėgius, bet kad jie yra ir dvasinės būtybės, sukurtos to paties Dievo – Viešpaties, vedamos tos pačios Dvasios”, – įsitikinęs jis.

Kun. Trimakas, atsakydamas į klausimą, kodėl ekumeninių pamaldų dar ir šiandien lietuviams reikia, atsako: ,,Todėl, kad esame žmonės. Ir bent šioje Žemėje tikriausiai niekada nebus gana – taigi vis reikės pastebėti, kad turime kažką bendro, kažką gero (gauto iš Kūrėjo), kuo dalijamės, ir galime vis daugiau išdrįsti griauti sienas.” Kunigas pripažįsta ir šiandien tarp lietuvių išeivijoje matantis kitų pažinimo ir supratimo, bendradarbiavimo ar suartėjimo stoką. Kun. Aušra antrina: ,,Į ekumenines pamaldas žiūriu kaip į visų tų lietuvių išeivijos kartų, bangų susiliejimą. Jei galime kartu ateiti ir melstis, gal yra kažkas daugiau?”

Tuo pačiu šį sekmadienį įvyksiančios pamaldos bus tarsi dviguba – tautinė ir dvasinė – jungtis, bendrystė, mat pamaldos bus skiriamos ir Lietuvos Nepriklausomybės atkurimui paminėti. Todėl, sako kun. Trimakas, ateinantį sekmadienį melsimės ir už Tėvynę, ir už visą mūsų tautą.


zmines
Pagrindiniai ekumeninių pamaldų dalyviai Cicero Šv. Antano bažnyčioje, viduryje – kun. P. Dilys ir kun. J. Šarauskas. Nuotraukos iš kun. K. Trimako archyvo.