Būkim tik lietuviais
STASYS GOŠTAUTAS
Daugėja
Nepriklausomybės minėjimų. Vietoj to, kad būtų suruoštas vienas,
gražus, prasmingas ir linksmas minėjimas viename mieste, kiekviena
organizacija, apylinkė, grupė turi turėti savo minėjimą. Ar negalime
nors vieną dieną būti tik lietuviais? Bandžiau suskaičiuoti, kiek
minėjimų buvo Čikagoje, bet pamečiau skaičių. Rodos, penki, gal
šeši. Kaip būtų gražu, jei energiją ir lėšas
sudėtume į vieną, tikrai prasmingą šventę, nes Lietuvos
Nepriklausomybės diena yra šventė, kada visi didžiuojamės ir
džiaugiamės būdami vienos tautos sūnūs ir dukros.
Ir negalime skųstis, kad neturime kūrybingų jėgų. Lietuva nespėja
stebinti savo naujais talentais. Kai kurie jau seniai apsigyvenę JAV
kaip pianistė Gintė Bistras, fleitistė Ona Jonaitytė, baleto
šokėjai Mindaugas Baužys ir Vilija Putriūtė. Kiti jau vietiniai,
sutikę dalyvauti neseniai įvykusiame lietuviškame renginyje.
Treti pakviesti dalyvauti iš Lietuvos kaip baleto šokėjai
Eglė Špokaitė, Martynas Rimeikis, V. Bacevičiaus
interpretatorius Gabrielius Alekna. O ką jau bekalbėti apie smuiko
virtuozą Martyną Švėgždą von Bekker, Fulbright paskaitininką,
asistentą Boston University muzikos fakultete, kurio dėka Boston miesto
lietuviai gavo progos pasidžiaugti žavinga programa.
Puikus pavyzdys buvo Boston, kur šių metų vasario 17 d.
šventėme Lietuvos tūkstantmetį. Publika dalyvavo tame
nepaprastame derinyje, kur vietiniai ir svečiai iš Lietuvos
sudarė reto aukšto lygio programą, kaip ir reikėjo tikėtis, kai
susijungia geriausios meninės jėgos. Net Boston folklorinis ansamblis
padainavo sutartines ir, aišku, visi dainavome ,,Žemėj
Lietuvos”. Tokiu būdu paįvairinome, vadinkime, klasikinę dviejų
valandų muzikos ir šokių programą. Tai vis laisvos Lietuvos, kai
geriausi talentai gauna progą atvykti ir nustebinti savo kūryba ir
parodyti pasauliui kultūringą spektaklį, dėka.
Suruošti tokią programą kartu su Lietuva prieš 20 metų
buvo tik svajonė. Būdavo surengiamas vienas kitas koncertas, parodomas
vienas kitas filmas, sužaidžiamos vienos kitos krepšinio
rungtynės – viskas po tarybine vėliava, visus sutinkant tarsi
iš tolo arba su plytomis. Dabar, kai atrodo, kad
išeivijos jėgos senka ir negalima nieko ypatingo parodyti, į
pagalba ateina laisva Lietuva, kuria galime didžiuotis, nes programa,
sudaryta Švėgždos von Bekker, buvo profesionali, atitiko savo
tikslą. Ir jeigu buvo svetimtaučių, o jų buvo, jie galėjo gėrėtis
Lietuvos muzika, jos kūryba ir interpretacija ir džiaugtis nepaprastu
klasikiniu baletu, lyg būtume geriausiame teatre. Ne veltui
Švėgžda von Bekker yra Lietuvos Respublikos garbės kultūros
atašė. Nors sukurti tinkamą nuotaiką daug padėjo ir puiki
universiteto koncertų salė pačiame mieste.
Gerai, kad visa tai galima buvo pamatyti ir Čikagos Jaunimo centre. Tokios vienos programos būtų užtekę Čikagai.
Kai JAV lietuvių išeivija pradeda išnykti, o jos
palikuonys mažiau domisi lietuviškais reikalais, jos vietą
pradeda užimti nauji emigrantai, vadinkime juos ateiviais, kurie padeda
ruošti šventes ir minėjimus su tokiu profesionalumu, kad
reikia stebėtis, ką gali laisvas kraštas pasiekti.
Išeivija per 60 metų davė, ką galėjo, naujos jėgos atėjo pačiu
laiku. Net tokie kultūriniai priedai kaip ,,Draugo”
šeštadieninis priedas šiandien būtų beveik
neįmanomi be Lietuvos intelektualų prisidėjimo. Panašiai galima
sakyti ir apie kitus žurnalus kaip ,,Ateitis” ar ,,Laiškai
bičiuliams”. Tad galime skųstis, kad nauji ateiviai yra tokie ar
kitokie, kad jie prisideda tik ten, kur jiems įdomu, bet galime ir
sakyti, kad beveik visa kūryba ateina iš Lietuvos.
Pačiu laiku atkūrėme Lietuvos nepriklausomybę, dabar galime gražiai
bendradarbiauti ir neužgaulioti vieni kitų kaip tarybiniais laikais.
Visa tai paaiškėjo pradėjus eiti į koncertus ir spektaklius,
atvežtus iš Lietuvos. Pasijutome gyva dalis to gimtojo
krašto – ne sovietine, kaip Kazakevičiaus laikais, bet
tikrąja to žodžio prasme.
Grįžtant prie renginio, kaip neretai pasitaiko, ne viskas buvo be
priekaištų. Algimanto Švėgždos paroda nepadarė jam
garbės, o dauguma nesuprato jo meno. Gaila, kad mano pirmasis
pasiūlymas parodyti jo darbus Pierre Menard galerijoje dėl tam tikrų
priežasčių neišsipildė, o Boston University vieta parodai tikrai
buvo netinkama. Gal tai ir mano kaltė, nes tai buvo mano pasiūlyta
alternatyva. Kitą kartą.
Turėdami tokias naujas jėgas, turėtume išnaudoti visas
galimybes. O būdami tiesiog tik lietuviais, turėtume rimtai pagalvoti
apie kitų ir dar kitų metų minėjimus, ypač sparčiai artėjant 100 metų
nuo Nepriklausomybės paskelbimo, kurį turėtume paženklinti ne tik kaip
tautos pradžią, bet kaip po ilgo kolonijinio caro režimo atgimstančios
tautos, kuriai pradžią davė Mindaugas ir Gediminas, tęsinį.