Nepriklausomybė ir du jos atkūrimai per 72 metus
ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS
Gyvename Amerikoje, kuri savo nepriklausomybę paskelbė 1776 metais, ją
ginklu gynė, vėliau ugdė ir brandino. Nepriklausomybė šioje
šalyje buvo paskelbta vieną kartą ir tebeveši jau 233
metus. Lietuvoje per 72 metus nepriklausomybė buvo paskelbta ir po to
atkurta du kartus. O taip pat paminėtina Lietuvos laisvės kovos
sąjūdžio Tarybos deklaracija. Tai įvyko 1918, 1941, 1949 ir 1990
metais. Po kiekvieno paskelbimo tautai teko vėl kovoti ir aukotis.
Keletą metų po 1918 m. nepriklausomybės paskelbimo kraštą
reikėjo ginklu ginti nuo bermontininkų, rusų ir lenkų. Nepriklausomybe
džiaugtasi vos 22 metus. Po to sekė sovietų okupacija. Vokietijai
užpuolus Rusiją 1941 m. birželio 22 d., sukilę lietuviai patriotai tuoj
pat paskelbė atkuriantys nepriklausomą Lietuvą. Naujai suformuota
vyriausybė po šešių savaičių buvo išardyta, o
tauta perėjo kovoti į pogrindį. Porą metų ji kovojo prieš
nacius, o kitus 46 metus — prieš Lietuvon grįžusius
okupantus — Sovietų Sąjungą. Antrajam pasauliniam karui
baigiantis lietuvių partizanai priešinosi okupantui ginklu ir
toks pasipriešinimas truko iki maždaug 1953 metų. 1949 m.
vasario 16 d. aštuoni Lietuvos partizanų vadai pasirašė
organizuoto pasipriešinimo ir laisvės deklaraciją į visą pasaulį
ir okupuotos Lietuvos gyventojus. Su laiku kilo religinis ir tautinis
disidentų judėjimas, atvedęs prie prieš 21 metus įsisiūbavusio
Atgimimo sąjūdžio. Ir štai, 1990 m. kovo 11 d. Lietuva vėl
atkūrė savo nepriklausomybę. Ir vėl reikėjo kovoti už laisvę ir savo
teises. Tos kovos nekaltu krauju buvo aplaistyta 1991 m. sausio 13
diena.
Dabar grįžkime į 1988 m. birželio 24 dieną. Tą dieną Sąjūdžiui
gimstant, Gedimino aikštėje, Vilniuje, buvo išlydėti
delegatai į Maskvą. Anot Vytauto Landsbergio, tie delegatai — tai
veikėjai atšalusiomis akimis, kurių nejaudino Lietuvos likimas.
Juos jaudino tik jų pačių socialinės padėties, jų privilegijų likimas.
,,Likimas, istorija arba Dievas – kaip kas supranta – davė
mums šitą žemės gabalėlį, kuris turi gražų vardą:
Lietuva”, — Gedimino aikštėje susirinkusiems kalbėjo
Landsbergis. ,,Mums ne vis tiek, koks yra mūsų ir koks bus mūsų vaikų
gyvenimas. Ne tas pats, ar žmogus dirbdamas dainuoja ar jis dirbdamas
keikiasi… Ne tas pats, ar jis padirbėjęs mato savo darbo vaisius
ir džiaugiasi, kad gerai padaryta, ar jis spjaudosi, eina šalin,
nenori žiūrėti ir nusigeria” (Plojimai).
Atėjo 1990 m. kovo 11 d. – nepriklausomybės atkūrimo diena.
Kiekvienas tą nepriklausomybės paskelbimą ir viltį savaip
išgyvenome, savaip ir prisimename. Noriu pasidalinti viena
ištrauka iš dienoraščio, vesto Amerikoje gimusio
jaunuolio, tą istorinę dieną buvusio Lietuvoje.
,,1990 m. kovo 11 d. 10:44 val. vakaro. LIETUVA PASKELBĖ
NEPRIKLAUSOMYBĘ! Mažai ką reikia pridėti. Tėvai laukė 45 metus
šios dienos. Mes, išeivijos vaikai, taip pat visą
gyvenimą paaukojome šiai dienai. Tikrai neįtikėtinas įvykis. Su
Danute į miestą nuvažiavau, bet viskas tuščia, nors tik 1:00
nakties buvo. Ar jie tikrai tankų bijo? Nėra aišku. Landsbergis
buvo išrinktas Tarybos pirmininku. Pasaulis tikrai nustebintas.
Dabar laukiame, ką Maskva darys. Ar liks naftos ir duonos? Kokią
blokadą ji ruoš? Ar mano viza galioja? Aš dabar gyvenu
Lietuvos Respublikoj. Atstatėme tai, kas buvo iš mūsų
pagrobta.” Tai ištrauka iš mano sūnaus Aldo
dienoraščio.
1991 m. sausio 13 d. ,,Respublikoje” išspausdintas
šiurpus ,,Kario” žurnalo darbuotojo E. Žičkaus
pasakojimas. Jis kruvinais rūbais atbėgęs į ,,Respublikos”
redakciją. ,,Išgirdęs pirmuosius šūvius, kartu su
draugais sėdau į mašiną ir nuvažiavau prie televizijos
bokšto. Galvojau, kad užteks pašūkauti
‘gėda’, tiesiog nesitikėjau to, ką pamačiau. Tūkstančiai
žmonių jau buvo apsupti tankais, nuo šūvių byrėjo langų stiklai,
sklaidėsi dūmai. Mums pavyko pribėgti prie paties bokšto. Bet
tankai irgi privažiavo tiesiog prie mūsų ir nutaikė vamzdžius. Mačiau
kareivių veidus, kurių negaliu vadinti žmonių veidais. Mes kažkam
priešinomės, kažką tempėme į šoną. Tas galvažudys, kurio
automatą timptelėjau, siaubingai suriko ir paleido seriją iš
automato. Iš pradžių į žemę. Galvojau, kad
tuščiais… O paskui žiūriu – aplink mane vyrukai
kaip lapai krenta… Pirmą kartą gyvenime mačiau mirtį. Į mus
šaudė. Prie manęs nukritę gulėjo trys ar penki žmonės. Tas, kurį
iš ten nešiau, tikriausiai jau buvo negyvas. Suglebęs, su
keturiomis žaizdomis nugaroje… Nežinau, kiek ten dar žuvo.”
Atsakymą į šį klausimą davė ,,Kauno aidas” 1991 m. sausio
1–17 d. laidoje. 1991 m. sausio 13-tosios naktį Sovietų agresijos
metu žuvo 14 Lietuvos piliečių, gynusių Lietuvos Respublikos
nepriklausomybę. Iš viso sužeisti 702 žmonės. Sovietų kariuomenė
ir jai vadovaujanti komunistų partija pabijojo pulti Parlamento rūmus.
Visa sovietų kariuomenė iš Lietuvos buvo išvesta tik 1993
metais.
Nuo 1991 m. sausio 13 d. įvykių prabėgo 18 metų. Lietuvos
žiniasklaidoje ką tik skaitėme, kad šių įvykių sukaktuvių proga
Sausio 13-osios aukų kapus aplankė didelė grupė skustagalvių. Apie 50
jaunuolių susirinko Vilniuje prie Antakalnio poliklinikos. Paskui
kolona tylomis žygiavo į kapines. Kapinėse jaunuoliai taip pat apsiėjo
be kalbų, tik padėjo vainiką prie Sausio 13-tosios aukų kapų. Eitynes
stebėjo per 40 policininkų. Pareigūnai teigė jokių pažeidimų nematę.
Pasak policininkų, jaunuoliai laikėsi kelių eismo taisyklių.
Pareigūnams nepavyko sužinoti, kas eitynes organizavo.
Šias savo pastabas noriu baigti kun. Broniaus Buliko mintimis:
Pasaulis platus ir kiekvienas kampelis kam nors brangus,
Bet sava tėvynė – visada brangiausia.
Sutiksim daug naujų žmonių, turėsime gerų draugų,
Bet širdis tepriklausys kamienui, iš kurio išaugom.