Supratau, kad Lietuva – gražiausias kraštas pasaulyje
Šį kartą noriu skaitytojus supažindinti su Rūta Šepetys, muzikų Steve Vai, Desmond Childs, Eric Church ir kt. vadybininke.
Tačiau skaitytojams noriu pristatyti Rūtą – mecenatę, kuri kartu
su Genovaite Vasaitiene ir Kaziu A. Vasaičiu per Tautos fondą parėmė
knygos „Lietuviai Arktyje” (sudarė Jonas Markauskas ir
Jonas Rytis Puodžius. Piešinių autorius Gintautas Martynaitis,
spausdino „Naujasis lankas”, Kaunas, 2008) leidimą.
Ši knyga tai mūsų tautai tragiškų įvykių prisiminimas.
– Rūta, esate lietuvė, kuri
nekalba lietuviškai. Tačiau savo internetiniame puslapyje
rašote, kad Lietuva Jums – nuostabiausia šalis.
Iš kur gimusiai Amerikoje merginai atėjo ši meilė?
– Mano tėvelis gimė Kaune ir, kaip daugelis lietuvių, 1949
metais atvyko į Ameriką. Didelę dalį savo vaikystės praleidau pas savo
senelius, kurie man įdiegė begalinę meilę Lietuvos kultūrai ir
papročiams. Aš augau mylėdama viską, kas lietuviška.
Suaugusi du kartus pabuvojau Lietuvoje ir supratau, kad tai tikrai pats
gražiausias kraštas pasaulyje.
– Studijavote ne tik Amerikoje, bet ir Europoje. Kodėl pasirinkote studijas Europoje?
– Kolegijoje studijavau tarptautinius finansus. Studijuodama
šiuos mokslus važinėjau po Europą, kad galėčiau susipažinti su
įvairių šalių ekonomika. Gyvenant skirtingose šalyse
aš iš arčiau galėjau pažinti tų šalių ekonomiką ir
geriau suprasti pasaulinę ekonominę padėtį. Tad studijų pasirinkimas
Europoje buvo lyg ir natūralus dalykas.
– Gyvenate Nashville, Tennessee.
Tai muzikinės kultūros miestas. Ar todėl, kad gyvenate tokiame
muzikiniame mieste, Jūsų darbas susijęs su muzika?
– Muzikos srityje dirbu nuo 1990 metų. Prieš tai 13 metų
gyvenau Los Angeles. Nashville pasirinkau todėl, kad iš vienos
pusės čia vyrauja gana didelis muzikinis verslas, o iš kitos
– gyvenimo tempas čia ramesnis, lėtesnis. Taigi muzika ir
gyvenimas mane atvedė į šį mietą.
– Jūs dirbate žinomų muzikantų
vadybininke, organizuojate jų koncertines keliones, be to, esate Mike
Curb College ir Belmont University konsultantė, skaitote paskaitas
daugelyje kolegijų, rašote straipsnius į spaudą ir netgi
parašėte knygą. Kaip viską spėjate?
– Kartais pati sau užduodu šį klausimą. Aš turiu
susidariusi planą ir stengiuosi kiek įmanoma viską daryti pagal jį.
Tačiau, ką bedaryčiau, pirmiausia man yra šeima, darbas –
antroje vietoje. Aš tikrai labai daug dirbu, tačiau dirbu tą
darbą, kuris man labai patinka, o tai suteikia džiaugsmo.
Juk ne visi gali dirbti savo mėgstamą darbą.
– O kuri veikla Jums pati mėgstamiausia?
– Rašymas. Neatsitraukdama galiu rašyti penkiolika valandų iš eilės.
– Ar dirbdama su žymiais
muzikantais nesijaučiate ,,nustumta į šoną”? Jie scenoje
žinomi, o Jūs, įdėjusi tiek darbo, lyg ir liekate nuošalyje?
– Visiškai ne. Artisto vadybininko darbas nėra scena.
Tačiau aš savo darbą mėgstu. Jaučiuosi kaip pasakoje –
niekas manęs nežino, nemato, o darbas padarytas.
– Kada Jūs susidomėjote Sibiro tema? Gal galite trumpai papasakoti savo šeimos istori ją?
– Mano senelis buvo Lietuvos kariuomenės pulkininkas, generolo
Plechavičiaus pavaduotojas. 1940 metais į Lietuvą įžengus rusams, jo
šeimai iškilo pavojus. Tada senelis, močiutė ir mano
tėvelis pasitraukė į Vokietiją. Močiutė buvo vokietė ir tas ją
išgelbėjo – mano tėvelis ir močiutė apsigyveno pabėgėlių
stovykloje Austrijoje, o senelis grįžo į Lietuvą palaikyti ryšį
su partizanais. Dėkui likimui, mano senelis liko gyvas ir po kurio
laiko atvyko į tą pačia stovyklą, kurioje buvo močiutė su tėčiu.
Tačiau mano senelio tėvai buvo suimti ir išvežti į Irkutską bei
Magadaną. Jie Sibiro kalėjimuose kalėjo daugiau nei 10 metų.
– Savo parašytą knygą pavadinote ,,Between Shades of Gray?”. Tai Jūsų šeimos istorija?
– Iš dalies tai mano senelio šeimos istorija, kurie
buvo ištremti į Sibirą. Bet iš tiesų šimtai
tūkstančių lietuvių bei žmonių iš kitų Baltijos šalių
buvo išvežti į Sibirą. Tad čia ne vienos šeimos istorija,
čia istorija daugybės šeimų.
Kai aš savo amerikiečiams draugams pasakoju apie Baltijos
šalių žmonių trėmimus į Sibirą, jie dažnai būna nustebę: ,,Rūta,
kodėl aš niekada nieko apie tai negirdėjau?”
Todėl aš ir parašiau šią knygą. Aš noriu,
kad pasaulis žinotų, kas atsitiko su Lietuvos, Latvijos Estijos
žmonėmis. Noriu pasakyti, kad nepaisant sunkiausių išmėginimų,
gyvendami nežmoniškomis sąlygomis jie sugebėjo tikėti geresniu
gyvenimu, neprarado žmogiškumo ir visą laiką tikėjo, kad ateis
pergalės diena. Sibiro tremtyje gyvenę žmonės yra tikri didvyriai.
Parašiau knygą norėdama, kad kuo daugiau žmonių sužinotų
šias neįtikėtinas istorijas ir kad kuo daugiau sužinotų apie
nuostabią šalį Lietuvą.
– Esate viena knygos
,,Lithuanians in the Arctic”, išleistos Lietuvoje, rėmėjų.
Kaip Jūs sužinojote apie šios knygos leidimą?
– 2006 metais viešėdama Lietuvoje dalyvavau Vilniuje paminklo lietuviams, išvežtiems prie Laptevų jūros,
atidaryme. Skulptoriaus Jono Jagėlos paminklas lapteviečių (brolija
,,Lapteviečiai” įkurta 1992 m.) pastangomis pastatytas Vilniuje,
priešais Genocido aukų muziejų, Aukų gatvėje. Atidarymo metu
susipažinau su keletu čia buvusių lapteviečių. Jų papasakotos trėmimo,
gyvenimo Arktyje istorijos mane giliai sukrėtė. Nusprendžiau
parašyti romaną apie šeimą, ištremtą prie Laptevų
jūros.
Berašant tą knygą (jos debiutinis romanas ,,Between Shades of
Gray”, numatomas išleisti leidyklos
,,Philomel/Penguin” 2011 m. pavasarį – L. A.) mane pasiekė
žinia apie SCBWI ,,Work in Progress” finansinės paramos (Grant)
paskyrimą. Gautą paramą nutariau perduoti lapteviečiams knygos
,,Lietuviai Arktyje” išleidimui.
– Ar tikitės kada vėl apsilankyti Lietuvoje?
– Taip, buvau joje 2005 ir 2006 metais ir tikiuosi pabuvoti ten dar kartą.
– Ačiū už pokalbį. Linkiu sėkmės visuose Jūsų sumanymuose.
Kalbino Laima Apanavičien