Laikinoji Sarasota LB valdyba: (iš k.:) Sonata Labanauskienė – VP, Rūta Buivydaitė-Jouniari – steigėja ir pirmininkė ir Evelina Žilionytė-Hutton – sekretorė.

Vasario 16-ąją pirmąkart šventė ir Sarasota lietuviai

Šiais metais pirmą kartą Vasario 16-osios šventę paminėjo ir Sarasota, FL gyvenantys lietuviai. Jų surengtame minėjime netrūko garbingų svečių: dr. Stasys Goštautas, dr. Kazys Bobelis, režisierius Jonas Jurašas, dr. Remigijus Gaška, ir linksmybių.

Siūlome ištrauką iš dr. S. Goštauto sakytos kalbos Sarasota lietuviams.

Man yra privilegija dalyvauti Sarasotos Lietuvių Bendruomenės pirmą sykį surengtoje Vasario 16tosios šventėje. Malonu pasakyti porą žodžių šia proga. Prižadu kalbėti trumpai. Pirmiausia noriu pasveikinti mus su Švente ir pasidžiaugti, kad galų gale, po 50 metų sovietų okupacijos galime ne liūdnai, kaip tai darėme per tuos 50 metų, bet linksmai palinkėti vieni kitiems gražios Nepriklausomybės šventės.

Jau beveik 20 metų kiekvieną kartą, kai man tenka kalbėti per šią šventę (paskutinį kartą, rodos, New York, dabar pusiau sugriautoje Aušros Vartų bažnyčioje), vis primenu, kad gal būtų tiksliau švęsti Vasario 16-tąją ne kaip liūdną ar rimtą minėjimą, bet kaip linksmą šventę. Stebiuosi, kad Sarasotos LB savo pirmąją Vasario 16-tąją nutarė švęsti su muzika, šokiais ir vaišėm, o ne kaip liūdną ir būtinai nuobodų minėjimą. Bravo!

Pora pastabų. Šiais metais minime Lietuvos valstybingumo 91-ąsias metines. Žinoma, gal skaičius 40 būtų tikslesnis, jeigu skaičiuosim tik nuo 1918-ųjų. Bet tada kodėl nepradėti nuo 1009-ųjų, kai Lietuvos, arba tiksliau, lietuvių vardas, buvo paminėtas pirmą kartą vokiečių kronikoje lotyniškai – Lituae?
O kodėl nepradėti nuo 1240-ųjų, kai Mindaugas tapo Lietuvos valstybės valdovu? Jeigu pripažintume šį valstybingumą ir nekreiptume dėmesio į mūsų Uniją su Lenkija, tai Lietuvos nepriklausomybei sukanka net ne 91 metai, bet 596 arba suapvalinus 600 metų.

Nedaug valstybių gali pasigirti tokia ilga istorija, kurią tik dabar pradedame suprasti, įvertinti ir ją užrašyti. Gal istorikams tai atrodys dar vienas mitas, bet niekas niekad neišaiškino mums, kada ir kodėl priėmėme krikštą ir kodėl netapome stačiatikiais, kada ir kodėl pasukome į Vakarus, nors valdėme milžiniškus Rytus?… Tai įdomūs klausimai istorikams, apie kuriuos tiktų Vasario 16-tos proga pamąstyti.

Bet geriausia šią šventę švęsti linksmai, draugiškai – išgerti, pavalgyti, pašokti, padainuoti, ką, atrodo, Sarasotos nauja LB ir ketina daryti, ir kaip daro dauguma tautų, Jungtinės Amerikos Valstijos ir Prancūzija imtinai.

Šiais metais, kaip girdėjau, mūsų konsulatai ir ambasados liko be fondų Vasario 16-tosios šventės išlaidoms padengti, tai turbūt taip pat bus ir su Kovo 11-ąja bei liepos 6-ąja. Beje, gal reikėtų abi šventes sujungti, galop Kovo 11-oji yra tik nelauktas Vasario 16-osios atkūrimas, 72-iais metais vėliau? Bet mes mėgstame šventes ir jų skaičių didiname...

Turime daug kuo didžiuotis. Sąjūdžio laikotarpis, nuo kurio jau praėjo 20 metų, kai, nepaisant daugelio politikų nuomonės, Lietuva pirmoji pradėjo nepriklausomybės kovą su Gorbačiov, kai atrodė, kad daugiausia, ko mes galime laukti, tai kokia nors autonomija. O vis dėlto Vytauto Landsbergio nepaprasto talento dėka didžiuojamės tuo, ką šiandien turime.

Ir man visai nesvarbu, ką po Nepriklausomybės atkūrimo padarė Landsbergis. Aišku, jis nebuvo ekonomistas, tad padarė baisių ekonominių klaidų. ,,Mažeikių naftos” istorija yra ne paskutinė jų. Jis ir ne administratorius, tad padarė klaidų organizuodamas Lietuvos administraciją. Ir ne teisininkas, tad padarė žymių klaidų, ruošdamas naują Konstituciją. Kaip sakė Paryžiaus laikraščio ,,Le Monde” pirmojo puslapio karikatūra, rodos, 1990 metais, ,,Bet ko gi norėti iš muzikos profesoriaus?” Taip ir mes šiandien turėtume įvertinti, ką jis padarė gero, ir atleisti jo klaidas atkuriant Lietuvą, nes be jų gal nebūtų šiandien ir Lietuvos.

Mes niekad pakankamai neįvertinsime to nepaprasto meto, kuriuo mums teko laimė gyventi. Gal karo metu ir po karo mūsų tėvų gyvenimas ir nebuvo lengvas, bet matyti Lietuvą vėl laisvą ir gerbiamą, kokia ji tapo po Nepriklausamybės atkūrimo 1990-aisiais, yra nepaprastas jausmas.

•••

Bet Vasario 16-osios proga yra svarbu pasižiūrėti ir į dabartį, ir ateitį. Mes visi su nuostaba matome, kas darosi Amerikoje ir su pasaulio globaline ekonomika. Neaplenks ir mūsų tie sunkumai ir bėdos, kurias kenčia pasaulis. Vakarykštis Latvijos valdžios atsistatydinimas turėtų mus rimtai sugriebti ir priversti pamąstyti, kad mūsų valdžią gali ištikti panašus likimas.

Blogiausia, kad mes esame nepasiruošę tokiai krizei, kokia, atrodo, dabar ateina į Lietuvą, ir neaišku, ką darysime bandydami išeiti iš jos, šiandien mus supančios iš visų pusių. Šios šventės dieną yra gera proga pasvarstyti, ką mes galime padaryti, kuo mes, gyvenantys Amerikoje, galime padėti, jeigu iš viso galime. Aišku, pakelti mokesčių ir savo algų Seimas ir Prezidentūra neturėjo teisės, kai ir taip dauguma mūsų žmonių nesugeba susimokėti žiemą už šildymą, o vasarą bent už palapinę Palangoje. Tai vis temos, kurias turėtume rimtai pasvarstyti Nepriklausomybės šventės proga. Gal rastume bendrą išeitį iš to košmaro, į kurį mus nustūmė pasaulinė krizė.

Bet šiandien pagerbkime žuvusius už Lietuvos Nepriklausomybę, pagerbkime mūsų vadus, kurie mokėjo išvesti Lietuvą į geresnius laikus, pamąstykime, kokie privilegijuoti esame, kad galime švęsti linksmą mūsų Vasario 16-ąją.