Laimos Apanavičienės nuotraukos

,,Žalios varnos” pasiskraidymai po Ameriką

Lietuvių režisierė, aktorė ir rašytoja Aurelija Čeredaitė į Čikagoje kovo 8 d. vykusią mokytojų konferencija atskrido tiesiai iš Italijos, kur vasario 28 – kovo 5 dienomis dalyvavo vykusiame 25ajame Pizos tarptautiniame lėlių teatro festivalyje. Ten buvo rodomas jos spektaklis ,,Peliukas Antanas”, kuriam muziką kūrė Arnoldas Gurinavičius.

JAV įsikūrusių lituanistinių mokyklų mokytojų konferencijos tikslas buvo pateikti JAV lituanistinių mokyklų mokytojams praktinių¿pratimų, kuriuos galima būtų naudoti kūrybiniame darbe su vaikais ir paaugliais.

Užsienio menininkai jau seniai šalia teatrinių pastatymų¿vaikams ir jaunimui turi nuolatinius palydovus – edukacines programas. Tomis programomis domisi ir kūrybingas mokytojas. Savo kūrybiniame darbe jis gali naudoti plačiausią teatrinių metodų paletę: psichodramos elementų taikymą, jungiant juos su teatro menu, dramaturgijos kūrimą bei lėlių teatrą.

Tad susirinkusiems mokytojams Aurelija Čeredaitė, aktorė, režisierė, rašytoja, VšĮ „Žalia varna” direktorė, Lietuvos lėlininkų organizacijos (UNIMA) prezidentė, Lietuvos psichodramos draugijos viceprezidentė (Kaip ji visur ir suspėja!?) papasakojo apie psichodramos metodus (mokytojas gali taikyti 3 pagrindines šio metodo dalis: apšilimą, dalijimąsi patirtimi bei sociometriją). Ne tik papasakojo, bet ir vaizdžiai parodė, kaip juos pritaikyti dirbant su mokiniais.

Antroje konferencijos dalyje aktorė parodė spektakliuką iš jos pačios įkurto teatro ,,Žalioji varna”, įtraukdama į pasirodymą ir mokytojus.

Pasibaigus puikiai konferencijai, susėdome su Aurelija Čeredaite pokalbiui.

– Aurelija, esate diplomuota aktorė?

– Taip, Dalia Tamulevičiūtė buvo mūsų kurso vadovė. Mano diplome įrašyta: ,,Dramos teatro aktorė, lėlių teatro specializacija”. Baigę visi gavome paskyrimą į ,,Lėlės” teatrą.

– Kada tapote režisiere?

– Valstybiniame jaunimo teatre 1993 metų pabaigoje pastačiau savo sukurtą pjesę ,,Kaip karalaitis amato mokėsi?”, kurią parašiau pagal lietuvių liaudies pasaką. Tada Rolandas Kazlas, dabar jau gerai žinomas aktorius, vaidino Karalaitį, Rimvydas Karvelis – Karalių. Norėjau sukurti komediją vaikams ir man pasisekė.

Po to pastačiau dar vieną savo spektaklį ,,Elenytė ir Trigalvis”. Taip ir ritosi kamuolys...

– Iš kur tiek aktorinės meilės vaikams? Dauguma aktorių, nors viešai ir sakosi, kad jiems smagu vaidinti vaikiškame spektaklyje, kratosi jų.

– Dar sovietiniais laikais, lankydama vaikiškus spektaklius, stengdavausi įsiklausyti į tekstą – ką kalba aktoriai. Tais laikais buvo labai daug proginių pjesių, visiškai neįdomių vaikams. Tuomet daviau sau žodį, kad vaidindama pasakoje aš turiu nemeluoti pati sau. Turiu išlikti sąžininga, neturėti konflikto pati su savimi. Po to atėjo pačios pasakos, jų nagrinėjimo, skaitymo metas. Labai daug apie tai skaičiau. Pasakoje atsispindi tautos mentalitetas, dvasia, ji – liaudies gyvenimo reiškinių apibendrinimas. Skaitant pasaką randi visus gyvenimo pamatinius dalykus – žmonių santykius, pasaulėžiūrą, gyvenimo vertę. Tad turėdama tokį stuburą jau galėjau atsiremti ir pradėti kurti – rašyti pasakas, jas režisuoti. Yra pasakų, kurias vaidinu jau dvidešimt metų, ir jos nesensta.

Vienu metu net kreipiausi į psichologę, ar ne per daug tų pasakų skaitau. Ji mane nuramino – toks esą mano mąstymo būdas.

– Ar lengva vaidinti vaikams?

– Vaikai gan sunkus žiūrovas, mat jie neleidžia meluoti. Tu jų neapgausi. Turi būti tikras, nuoširdus bendravimas su vaiku.

– Vaidinate vaikams jau daug metų. Ar pasikeitė Jūsų žiūrovas?

 – Atsiradus kompiuteriams, vaikai pasidarė aktyvesni, jiems reikia daugiau veiklos. Tad reikėjo pagalvoti, kaip išlaikyti vaikų dėmesį spektaklio metu. Radome išeitį – į spektaklius pradėjome įtraukti pačius vaikus. Pasirodė, kad ypač patys didžiausi mokykloje neklaužados aktyviausiai dalyvauja mūsų pasiūlytame žaidime. Aktyvūs vaikai greit viską ,,pagauna”.

– Kaip Jūs susidomėjote psichologija?

– Man į rankas pateko psichologės ir psichoterapeutės Miros Rothenberg knyga „Vaikai smaragdo akimis”, kuri padarė manyje perversmą. Skaičiau ją gal kokius 4 kartus. 1998 m. Atviros Lietuvos Fondas ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija paskelbė konkursą vaikiško spektaklio sukūrimui. Pasiūliau ,,Vaikai smaragdo akimis” ir jis buvo įvertintas geriausiai.

– Kaip Jums rašosi, ar taip, kaip tam Jūsų herojui ežiukui – skraidant, gulint?

– Visaip būna (juokiasi): kartais sapne, kartais anksti ryte, kartais kai kas nors paklausia: „Ar neturi naujos pasakos?” Būna, eini gatve, ir eilėraštis ,,atskrenda”. Tai tokia paslaptis – tikrai nežinai, kada kas ,,atskris”.

– Tai be pasakų Jūs ir eilėraščius kuriate?

– Tai prasidėjo neseniai. Pirmajį savo eilėraštį parašiau 2005 metais. Vėliau iš jų gimė dainelė. Tie eilėraščiai ir dainelės ,,sugulė” į knygelę ,,Eželio kelionė”, kurią leidykla ,,Kronta” 2007 m. išleido su kompaktine plokštele (CD). Knygelė sumanyta padėti ikimokyklinio ugdymo įstaigų ir pradinių klasių mokytojams parengti vaikus Kalėdų švenčių renginiams. Trumpi eilėraštukai ir dainelės tiks deklamuoti ar atlikti prie eglutės.

– Kaip gimė ,,Žalia varna”?

– Dirbau M. Mažvydo bibliotekoje režisiere. Ten buvo mėgėjų teatras (bibliotekos vadovybės manymu, bibliotekos teatre turi vaidinti tik bibliotekos darbuotojai). Man to buvo per maža. Mačiau, kad mano surinkta medžiaga aktoriui mėgėjui per sunki. Vis dažniau savo projektų įgyvendinimui kviesdavausi aktorius profesionalus. Matyt, tas noras kažkaip išsisukti iš padėties vis augo – nežinojau, ką daryti. Kartą mūsų teatrą užpylė vanduo, nebeturėjome kur vaidinti. Ir išeitis atsirado savaime – gimė savarankiškas teatras ,,Žalia varna”. „Žalia varna” įkiša smalsų snapą ruošiant edukacinius projektus vaikams bei spektaklius su vaikais, konsultuoja teatro mokytojus ir būrelių vadovus, ant savo sparnų neša spektaklius vaikams, skraido po pasaulį. Matote, net į Ameriką atskrido.

– Tikriausia Jūsų visi klausia: ,,Kodėl ta varna žalia?

– Dar 1990 metais man padarė lėlęvarną, su kuria aš dalyvavau televizijos laidoje. Dabar ši lėlė-žalia varna pradeda kiekvieną šio teatro spektaklį.

– Tad varna jau buvo gimusi seniai, jai tik reikėjo suaugti?

– Taip, ji gimė anksčiau, nei man atėjo mintis įkurti savo teatrą.

– Kaip ,,Žalia varna” sugalvojo atskristi per Atlantą į Čikagos mokytojų konferenciją?

– Tarptautinėje Turino knygų mugėje, kuri yra viena didžiausių Europoje, pristačiau į italų kalbą išverstą savo knygą ,,Tinginė ragana” („Le Strega Pigrona”). Ten suruošiau ir spektakliukus italų vaikams. Mugėje buvo prof. Giedrius Subačius, dirbantis University of Illinois at Chicago. Susipažinome, išsikalbėjome. Jis parvežė žinią apie mane į Ameriką, ir JAV LB Švietimo tarybos pirmininkė Daiva Navickienė ,,Žalią varną” pakvietė atskristi į mokytojų konferenciją.

– Kokie šios kelionės įspūdžiai?

– Tikrai labai keista. Vienu metu net atrodė, kad esu Lietuvoje – tiek daug aplinkui lietuvių, tokie visi pažįstami ir savi. Buvau nustebinta, kad čia tokia didelė bendruomenė, tikrai to nesitikėjau.

– Rodėte spektakliukus Čikagos ir Maironio lituanistinėse mokyklose. Ar skiriasi mūsų mažasis žiūrovas nuo žiūrovo Lietuvoje?

– Vaikai yra vaikai. Mačiau, kaip jūsų mokinukų akys žibėjo. Tai didžiausias mano darbo įvertinimas. Smagu, kai matai, jog vaikas tiki tavo pasakos personažu.

– Ar nebūna tokių akimirkų, kai norėtųsi grįžti į didžiąją sceną? Ar draugai nesako, kad, girdi, baik Tu čia su savo vaikais, imkis tikrų vaidmenų?

– Sako, sako (juokiasi). Ir ne tik draugai. Šeimos nariai – vyras ir sūnus, taip pat tą sako.

– O Jūsų sūnus, būdamas mažas, žiūrėdavo Jūsų spektaklius?

– Taip, žinoma. Man buvo įdomu, kai aš jį, trimetį, kartą nusivedžiau į spektaklį ir paprašiau kolegės, kad ji su juo pasėdėtų žiūrovų salėje. Po spektaklio jis manęs paklausė, kur aš buvau. Paaiškinau, kad vaidinau, buvau scenoje. Jis man pareiškė, kad ten buvusi ne aš, o visai kita teta. Niekaip negalėjau suprasti, kaip savas vaikas nepažino mamos. Tik vėliau supratau, kad scenoje aš jam buvau personažas, o ne mama.

– Kokia veikla jums mielesnė: būti aktore, režisiere, rašytoja?

– Per tiek metų viskas susisiejo. Savo darbų tiesiog negaliu atskirti. Tai tas pats kūrybinis procesas, tik kitaip įgyvendinamas. Kai vaidinu, mažiau rašau, kai rašau, kitus darbus pastumiu šonan.

Gal įdomu tik tiek, kad aš rašau kaip aktorė. Aprašomosios dalies mano kūriniuose mažai. Mano pasakos labai lengvai ,,pernešamos” į sceną.

– O kaip Jums šovė į galvą mintis sukurti metodinę medžiagą mokytojams?

– Į šią veiklą mane įtraukė dabartinė Švietimo plėtotės centro Kalbų ir meninio ugdymo skyriaus vadovė dr. Vida Kazragytė. Ji mano veikla buvo susidomėjusi dar nuo mano šešėlių teatro laikų, kur vaikai patys kūrė lėles, patys rašė pasakas ir patys vaidino. Jai patiko mano darbas ir ji tiesiog paprašė, kas aš parašyčiau metodinę priemonę mokytojams.

V. Kazragytė man daug padėjo: buvo mano knygelės apie peliuką Antaną recenzentė, parašė įžanginį žodį. Mat aš neturėjau nei pedagoginės patirties, nei įgūdžių, tad jos pagalba man buvo labai reikalinga.

– O kur ,,žalia varna” skrenda iš Čikagos?

– Kaip atskridęs į Ameriką, nepamatysi New York miesto? Tad Apreiškimo bažnyčios salėje Brooklyn varna pristatys spektaklį ,,Ežio vertas pašnekovas”, o aktorė ir rašytoja Aurelija savo kūrybą tema: ,,Vilniaus legendos – Barboros laiškai” bei ,,S. Čiurlionienės laiškai ir atsiminimai”, kuriuos aktorė įgarsino laidoje ,,Čiurlionio kodas”.

– Dėkoju už pokalbį. Gerų Jums skrydžių bei malonių susitikimų.

Kalbino Laima Apanavičienė