Edvardo Gervicko lituanistinės mokyklos mokinukai atlieka meninę programą. 
Redos B. Juodeikis nuotraukos

Tėvynės meilės vedami
Rochester lietuviai paminėjo Vasario 16-ąją

REGINA JUODEIKIENĖ

,,Žmogui įgimta mylėti savo tautą ir savo kraštą. Jei tokios meilės nebūtų, tai nebūtų ir noro dirbti saviesiems. Graži Lietuva! Jos grožio meilę esame paveldėję iš tėvų. Esame ir patys ją įsisavinę. Toji meilė skatina mus bendrauti, ragina mus dirbti ir veikti, ragina mus krūvon spūstis, kad taikoje patys stiprėtume ir būtume paguoda savo Tėvynei”.
(A. Smetona)

Tos Tėvynės meilės vedami Rochester, NY lietuviai, 60-tą kartą susirinkę toje pačioje Šv. Jurgio parapijos salėje vasario 15 d., sekmadienį, po šv. Mišių, paminėjo Lietuvos Nepriklausomybę.

Minėjimą pradėjo bei sveikinimo žodį tarė LB Tarybos narė ir Rochester LB valdybos pirmininkė Birutė Litvinienė. Buvo pagerbtas vėliavų įnešimas. Sugiedoti JAV ir Lietuvos himnai. Pirmininkė trumpai priminė apie pirmąsias lietuvių emigracijas, prasidėjusias XIX a. antroje pusėje, kai į Valstijas atvyko apie 400,000 lietuvių. Jonas Babkauskas 1868 m. rašė: ,,Išvažiavome mes iš Hamburgo. Laivas, ant kurio plaukėme, vadinosi ‘James Foster’. Maistą ant laivo dalino mums tik vieną kartą ant dienos, kiekvienas gavo: septynis cukorius, šmotelį blogos mėsos, dvi žalias bulves, žiupsnelį ryžių, po puskvortę avižinių miltų ir po pusantros kvortos vandenio. Virtis valgį turėjome patys. Taip buvo pradžioje, paskiaus negavome nei to. Parėjo taip, kad trečiam mėnesiui einant žmonės ant laivo pradėjo mirti. Iš lietuvių, nors keletas sunkiai sirgo, vienok nenumirė nei vienas....”

(...) ,,Visi pirmiausia atkeliavę Amerikon lietuviai išlipdavo New Yorke, bet čion jų padėjimas buvo liūdnas. Neturėjo jokių prietelių, nesuprato suvis vietinės kalbos, nežinojo kur eiti, kaip prašyti darbo ir kaip darbą dirbti. Daugumas, kad nenumirtų badu turėjo eiti elgetauti. Ant nakties visi sueidavo į kokią pašiūrę nakvoti.”

Bet Lietuvai paskelbus nepriklausomybę 1918 metais, šie Amerikos lietuviai už 1,8 mln. dolerių išpirko visus Laisvės sertifikatus Lietuvoje ir investavo į Lietuvą 2 milijonus dolerių, kai jų uždarbis buvo 7 dol. į savaitę. Matydami, kad Amerika nesiruošė pripažinti Lietuvos Nepriklausomybės, jie surinko milijoną parašų, eidami nuo durų iki durų, juos surašė į 131 knygą ir 1921 metais gegužės 30 d. įteikė Amerikos prezidentui Woodrow Wilson. Amerika Lietuvos Nepriklausomybę pripažino 1922 m. liepos 28 dieną.

Antroji emigracija iš Lietuvos vyko į Pietų Ameriką. Trečioji prasidėjo 1944 metais, kai paveikti sovietų teroro 60,000 lietuvių atsirado Vakarų Europoje, o kiti – Sibiro taigose. Ketvirtoji banga atvyko po 1991 metų Nepriklausomybės atkūrimo ir dauguma jų įsijungė dirbti Lietuvos labui.

Baigdama savo kalbą pirmininkė pabrėžė, kad iš viso priskaičiuojama apie milijonas tautiečių, gyvenančių svetur, ir kad dauguma iš jų atsivežė, kaip Jonas Aistis rašo, šilainės, gabalėlį žemės, įsiūtą škapleryje arba širdyje. Šiais žodžiais kalbėtoja pakvietė prisiminti ir tylos minute pagerbti tuos, kurie atidavė savo gyvybę už Lietuvos Laisvę.

Susirinkusius taip pat pasveikino LR garbės konsulas Rimas Česonis. Jo išsakytos mintys sukosi apie taip vadinamąją ,,dypukų” kartą, kuri, garbės konsulo nuomone, dažnai yra pamirštama Lietuvos istorikų, politikų ir apskritai yra mažai pažįstama Lietuvos visuomenėje. O visgi jos pamiršti nederėtų. Per tuos dešimtmečius nuveikta daug: LB, ALT’as, VLIK’as neleido JAV sluoksniams pamiršti Lietuvos okupacijos ir jos laisvės siekių. Kultūros srityje išleista ,,Lietuvių Enciklopedija”; suruoštos šokių ir dainų šventės, teatro festivaliai, literatūriniai vakarai, koncertai, meno parodos; įkurta Lietuvių opera. O kur dar šeštadieninės lituanistinės mokyklos, Skautų ir Ateitininkų stovyklos, sportuojantis jaunimas – vardijo R. Česonis. Gen. konsulas pabrėžė, kokias pasaulinio masto asmenybes išugdė ši karta, tokias kaip profesoriai Avižienis, Viskonta, verslininkas Kazickas, filmų aktorė Ann Julian, teniso žvagždė Vytas Gerulaitis, dailininkai Galdikas, Viesulas ir šių laikų politikos aukštumas pasiekęs gerb. konsulo kolega Saulius Anužis. Juk iš šios kartos Lietuva išsirinko sau prezidentą Valdą Adamkų, kariuomenės vadą, tris Seimo narius, vieną net iš Rochester – Romą Sedlicką. Garbės konsulas savo pasisakymą užbaigė perfrazuodamas lietuvių populiarią dainą, pasak kurios, mūsų tik trys milijonai. ,,Norėčiau šiandien su jumis skanduoti: mūsų tik 60 tūkstančių”, – sakė LR garbės konsulas Česonis.

Vasario 16–osios proga Rochester lankėsi garbingas svečias iš New York LR konsulas Aleksandras Kudaba, kurį gražiai pristatė R. Česonis. Konsulas A. Kudaba pasveikino susirinkusius, pasidžiaugė kartu su visais nuveiktų darbų svarba, pasidalino mintimis apie sunkumus ir pasiekimus Lietuvoje, ragino nenuleisti rankų, kartu dirbti, kurti ir mylėti Lietuvą.

Pasibaigus oficialiai daliai trumpą meninę programėlę parodė Rochester E. Gervicko lituanistinės mokyklos mokinukai. Po to visi susikibę už rankų sugiedojo ,,Lietuva brangi”. Ši giesmė, atrodė, sustiprino, visus sušildė, suartino. Graži šventė baigėsi bendravimu bei suneštomis vaišėmis.

Mano kartai Vasario 16-oji yra mano tėvų išgyventa istorija. Man Lietuvos Laisvės istorija yra Kovo 11-oji, nes aš pati ją išgyvenau. Visi džiaugiamės laisva Lietuva ir gerai žinome, kad tai nereiškia, jog viskas jau pasiekta ir galima rankas sudėjus ilsėtis ant pergalės aukuro. Laisvė turi būti saugoma, prie jos turime budėti, ją turime stiprinti, mylėti ir įvertinti. Įvertinti kaip didžiausią brangenybę, kuriai nėra kainos, kuri yra brangesnė net už gyvybę. Tebūna amžina garbė ją gynusiems.

Iš kairės: kunigas Gintaras Jonikas ir LR konsulas Aleksandras Kudaba.