Ideologinė kova sveikatos arenoje

ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS

Antanas Paužuolis (,,Draugas”, 2010 m. vasario 3 d.), pritardamas Algimantui Gečiui (,,Draugas”, 2010 m. sausio 22 d.), skatina ir kitus pasisakyti dėl JAV sveikatos reformos, pridurdamas, kad ,,Daktarų, advokatų, įvairių sveikatos reikalų žinovų pasisakymai gal nepasiektų Amerikos kongreso narių…”

Savo rankose turiu vieno JAV kongreso nario pasisakymą apie sveikatos apsaugą laisvoje visuomenėje. Tai Paul Ryan, atstovaujančio Wisconsin valstijai, aukšto rango Kongreso biudžeto komiteto ir ,,Ways and Means” komiteto nario, kalba, pasakyta 2010 m. sausio 13 d. Washington, DC, išspausdinta ,,Imprimis” leidinyje, kurį leidžia Hillsdale kolegija. (Leidėjas davė sutikimą jo kalbą pacituoti.) Nors nei ,,Draugas”, nei aš Ryan minčių nepropaguojame, verta su jomis susipažinti ir padaryti savo išvadas.

Kiekviena apklausa rodo, kad 75 proc. ar daugiau amerikiečių yra patenkinti savo sveikatos patarnavimais. Taip pat nė vienas Kongreso narys neneigia, kad sveikatos reforma yra reikalinga. Visi supranta, kad sveikatos patarnavimų išlaidos tapo labai didelės ir kai kuriems nėra įkandamos. Šiuo metu vykstančios diskusijos yra ne apie reformos reikalingumą, bet apie principus, kuriais reikėtų sekti reformą įgyvendinant.

Konstitucija teigia, kad kiekvienas turi teisę į sveikatą, panašiai kaip kiekvienas turi teisę valgyti. Tai yra teisės į gyvybę dalis. Pagrindinė valdžios užduotis yra tas teises apsaugoti. Tačiau tai nereiškia, kad valdžia turi tą sveikatos globą parūpinti. Panašiai kalbant, valdžia neįpareigota turėti ūkius ir auginti pasėlius, kad mums duotų teisę valgyti. Valdžios įsipareigojimas tokiais atvejais yra pasirūpinti, kad būtų išsaugota laisva prekybos rinka. Tokioje rinkoje sutelkiamos gėrybės, teikiamos paslaugos prieinamomis kainomis kuo didesniam skaičiui žmonių. Jei sveikatos paslaugų sistema neveikia, ką dabar visi matome, padėtį gelbėti reikia skatinant konkurenciją ir pasirinkimus, o ne juos slopinant. Konstitucija paliko viešosios sveikatos administravimą ne federalinei valdžiai, bet valstijoms. Užtenka pažiūrėti, kas atsitiko su federalinės valdžios ,,Medicare” ir ,,Medicaid” programomis. Sukčiavimų ir vagysčių didėja. 1966 m. ,,Medicare” mokesčių mokėtojams kainavo 3 milijardus dolerių. Buvo numatyta, kad iki 1990 m., įskaičiavus ir infliaciją, išlaidos pakils iki 12 milijardų dolerių. Iš tikrųjų tais metais jos pakilo iki 107 milijardų dol., o 2009 m. ,,Medicare” išlaidos jau siekia 427 milijardus dol., ,,Medicaid” išlaidos prideda dar 255 milijardus dol. Federalinei valdžiai perėmus sveikatos paslaugų tiekimą, į jos rankas atitektų viena šeštoji krašto ekonomikos. Sudėjus visas federalines išlaidas, valdžia valdytų apie 50 proc. viso krašto produkto.

Tačiau yra pasirinkimas. Yra trys sveikatos globos modeliai: 1. Šiandieninis pramonėsvaldžios bendradarbiavimas, artimas kapitalizmui, kur biurokratinės draudimo bendrovės monopolizuoja sveikatos draudimo rinką daugumoje valstijų; 2. Yra Obama administracijos siūlomas progresyvus modelis, kur valdžios biurokratija nustato, kada ir kiek už įvairius patarnavimus bus užmokama; 3. Yra Konstitucijos numatytas modelis, kur sveikatos globos pramonė tarp savęs atvirai varžosi, o klientai visa tai prižiūri.

Valdžios valdoma ir tvarkoma sveikatos priežiūra kertasi su laisva visuomene ir konstituciniais principais, užtikrinančiais asmeninę laisvę ir laisvą rinką. Iš praktiškos pusės žiūrint, šį modelį priimti būtų netikslu, žinant, kad Amerikos sveikatos patarnavimai ir priežiūra yra geriausi pasaulyje. Daug kas atvyksta į Ameriką, ieškodamas geriausio sveikatos patarnavimo.

Ryan siūlo keturis pakeitimus, kurie įgalintų klientus ir priverstų draudimo bendroves, daktarus ir ligonines atvirai tarp savęs varžytis. Atviras varžymasis sėkmingai veikia kitose srityse. Ji teigiamai veiks ir sveikatos versle. Jo manymu, nesutariama ne dėl reikalo sumažinti išlaidas, bet dėl ideologinių skirtumų. Diskusijos liečia pasirinkimą tarp konstitucinės teisės bei laisvos visuomenės ir laisvos rinkos atsižadėjimo ir atsigręžimo į europietišką socialinės gerovės sistemą.

Jau dabar Amerikoje sparčiai prie to artėjama. Paskaičiuota, kad 2004 m. Amerikoje 20 proc. šeimų 75 proc. savo pajamų gavo iš federalinės valdžios. Kita 20 proc. šeimų 40 proc. savo pajamų gavo iš federalinės valdžios. Viską sudėjus, apie 60 proc. Amerikos šeimų iš valdžios gavo daugiau pajamų ir patarnavimų, negu jie įmokėjo savo mokečiais. Skaičiuojama, kad prez. Obama tą priklausomybę padidins iki 70 proc.

Istorija rodo, jog amerikiečiai didžiavosi savo sugebėjimu patys tvarkytis ir gyventi laisvoje visuomenėje. Tai gali pasikeisti į sistemą, kur piliečiai taps pasyvūs, daugiau susirūpinę savo gerove negu laisve. Sveikatos reforma išryškina progresyvizmo principą ir atiduoda piliečių gyvenimą į biurokratinių ,,specialistų” administracijos rankas.

Kitas pasirinkimas yra laisva visuomenė, apsaugota konstitucijos, kur yra aiškiai apribota federalinės valdžios kontrolė. Amerikiečiai mato ir supranta, kad esamą sveikatos priežiūros krizę galima tvarkyti neatiduodant šeštadalio krašto pramonės valdžiai. Jie žino, kad galima susitvarkyti su esančiais sunkumais neišduodant principų, kurie padarė Ameriką didžiausia ir sėkmingiausia šalimi pasaulyje.