Ideologinė kova sveikatos arenoje
ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS
Antanas Paužuolis (,,Draugas”, 2010 m. vasario 3 d.), pritardamas
Algimantui Gečiui (,,Draugas”, 2010 m. sausio 22 d.), skatina ir
kitus pasisakyti dėl JAV sveikatos reformos, pridurdamas, kad
,,Daktarų, advokatų, įvairių sveikatos reikalų žinovų pasisakymai gal
nepasiektų Amerikos kongreso narių…”
Savo rankose turiu vieno JAV kongreso nario pasisakymą apie sveikatos
apsaugą laisvoje visuomenėje. Tai Paul Ryan, atstovaujančio Wisconsin
valstijai, aukšto rango Kongreso biudžeto komiteto ir ,,Ways and
Means” komiteto nario, kalba, pasakyta 2010 m. sausio 13 d.
Washington, DC, išspausdinta ,,Imprimis” leidinyje, kurį
leidžia Hillsdale kolegija. (Leidėjas davė sutikimą jo kalbą
pacituoti.) Nors nei ,,Draugas”, nei aš Ryan minčių
nepropaguojame, verta su jomis susipažinti ir padaryti savo
išvadas.
Kiekviena apklausa rodo, kad 75 proc. ar daugiau amerikiečių yra
patenkinti savo sveikatos patarnavimais. Taip pat nė vienas Kongreso
narys neneigia, kad sveikatos reforma yra reikalinga. Visi supranta,
kad sveikatos patarnavimų išlaidos tapo labai didelės ir kai
kuriems nėra įkandamos. Šiuo metu vykstančios diskusijos yra ne
apie reformos reikalingumą, bet apie principus, kuriais reikėtų sekti
reformą įgyvendinant.
Konstitucija teigia, kad kiekvienas turi teisę į sveikatą,
panašiai kaip kiekvienas turi teisę valgyti. Tai yra teisės į
gyvybę dalis. Pagrindinė valdžios užduotis yra tas teises apsaugoti.
Tačiau tai nereiškia, kad valdžia turi tą sveikatos globą
parūpinti. Panašiai kalbant, valdžia neįpareigota turėti ūkius
ir auginti pasėlius, kad mums duotų teisę valgyti. Valdžios
įsipareigojimas tokiais atvejais yra pasirūpinti, kad būtų
išsaugota laisva prekybos rinka. Tokioje rinkoje sutelkiamos
gėrybės, teikiamos paslaugos prieinamomis kainomis kuo didesniam
skaičiui žmonių. Jei sveikatos paslaugų sistema neveikia, ką dabar visi
matome, padėtį gelbėti reikia skatinant konkurenciją ir pasirinkimus, o
ne juos slopinant. Konstitucija paliko viešosios sveikatos
administravimą ne federalinei valdžiai, bet valstijoms. Užtenka
pažiūrėti, kas atsitiko su federalinės valdžios ,,Medicare” ir
,,Medicaid” programomis. Sukčiavimų ir vagysčių didėja. 1966 m.
,,Medicare” mokesčių mokėtojams kainavo 3 milijardus dolerių.
Buvo numatyta, kad iki 1990 m., įskaičiavus ir infliaciją,
išlaidos pakils iki 12 milijardų dolerių. Iš tikrųjų tais
metais jos pakilo iki 107 milijardų dol., o 2009 m. ,,Medicare”
išlaidos jau siekia 427 milijardus dol., ,,Medicaid”
išlaidos prideda dar 255 milijardus dol. Federalinei valdžiai
perėmus sveikatos paslaugų tiekimą, į jos rankas atitektų viena
šeštoji krašto ekonomikos. Sudėjus visas
federalines išlaidas, valdžia valdytų apie 50 proc. viso
krašto produkto.
Tačiau yra pasirinkimas. Yra trys sveikatos globos modeliai: 1.
Šiandieninis pramonėsvaldžios bendradarbiavimas, artimas
kapitalizmui, kur biurokratinės draudimo bendrovės monopolizuoja
sveikatos draudimo rinką daugumoje valstijų; 2. Yra Obama
administracijos siūlomas progresyvus modelis, kur valdžios biurokratija
nustato, kada ir kiek už įvairius patarnavimus bus užmokama; 3. Yra
Konstitucijos numatytas modelis, kur sveikatos globos pramonė tarp
savęs atvirai varžosi, o klientai visa tai prižiūri.
Valdžios valdoma ir tvarkoma sveikatos priežiūra kertasi su laisva
visuomene ir konstituciniais principais, užtikrinančiais asmeninę
laisvę ir laisvą rinką. Iš praktiškos pusės žiūrint,
šį modelį priimti būtų netikslu, žinant, kad Amerikos sveikatos
patarnavimai ir priežiūra yra geriausi pasaulyje. Daug kas atvyksta į
Ameriką, ieškodamas geriausio sveikatos patarnavimo.
Ryan siūlo keturis pakeitimus, kurie įgalintų klientus ir priverstų
draudimo bendroves, daktarus ir ligonines atvirai tarp savęs varžytis.
Atviras varžymasis sėkmingai veikia kitose srityse. Ji teigiamai veiks
ir sveikatos versle. Jo manymu, nesutariama ne dėl reikalo sumažinti
išlaidas, bet dėl ideologinių skirtumų. Diskusijos liečia
pasirinkimą tarp konstitucinės teisės bei laisvos visuomenės ir laisvos
rinkos atsižadėjimo ir atsigręžimo į europietišką socialinės
gerovės sistemą.
Jau dabar Amerikoje sparčiai prie to artėjama. Paskaičiuota, kad 2004
m. Amerikoje 20 proc. šeimų 75 proc. savo pajamų gavo iš
federalinės valdžios. Kita 20 proc. šeimų 40 proc. savo pajamų
gavo iš federalinės valdžios. Viską sudėjus, apie 60 proc.
Amerikos šeimų iš valdžios gavo daugiau pajamų ir
patarnavimų, negu jie įmokėjo savo mokečiais. Skaičiuojama, kad prez.
Obama tą priklausomybę padidins iki 70 proc.
Istorija rodo, jog amerikiečiai didžiavosi savo sugebėjimu patys
tvarkytis ir gyventi laisvoje visuomenėje. Tai gali pasikeisti į
sistemą, kur piliečiai taps pasyvūs, daugiau susirūpinę savo gerove
negu laisve. Sveikatos reforma išryškina progresyvizmo
principą ir atiduoda piliečių gyvenimą į biurokratinių
,,specialistų” administracijos rankas.
Kitas pasirinkimas yra laisva visuomenė, apsaugota konstitucijos, kur
yra aiškiai apribota federalinės valdžios kontrolė. Amerikiečiai
mato ir supranta, kad esamą sveikatos priežiūros krizę galima tvarkyti
neatiduodant šeštadalio krašto pramonės valdžiai.
Jie žino, kad galima susitvarkyti su esančiais sunkumais
neišduodant principų, kurie padarė Ameriką didžiausia ir
sėkmingiausia šalimi pasaulyje.