V. UŠACKAS: 
,,DIALOGAS TURI BŪTI STRATEGIJOS PRIEMONĖ, O NE JOS PAKAITALAS”

usackasLietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko kalba Johns Hopkins University, Washington, DC 2009 m. kovo 10 d.

Vakarai, Rusija ir Rytų Europa: nauji iššūkiai, naujos galimybės

Churchill kadaise apibūdino Rusiją kaip ,,mįslę, įvyniotą į paslaptį enigmoje” (,,a riddle, wrapped in a mystery, inside an enigma”). Šis apibūdinimas vis dar atrodo yra tinkamas. Praėjo dvidešimt metų nuo Berlyno sienos griuvimo, kuris nelaisvoje Europoje pradėjo virtinę pokyčių, nulėmusių Sovietų imperijos žlugimą. Tačiau Rusijos klausimas ,,Kaip elgtis su ja ir ko tikėtis iš Rusijos santykių su Vakarais?” vis dar karštai svarstomas.

Praėjusią vasarą įvykęs Gruzijos karas aštriai priminė tiek apie ambicingus Rusijos galios iššūkius, tiek apie neatidėliotiną reikalą stabilumą ir saugumą išplėsti toliau į Rytus. Svarbiausia, karas išryškino šalių, esančių prie NATO rytinės sienos, apčiuopiamą pažeidžiamumą.

Dar blogiau, dabartinė finansinė ekonominė krizė padidino pažeidžiamumo pojūtį Rytų Europoje, tiesiogiai paveikusį politinį-ekonominį stabilumą regione. Viena po kitos šio regionio šalys patiria didelius sunkumus, kurie sukelia rimtesnių sunkumų atėjimo nuojautas.

Rytų Europos krizė

Nepaisant kelių įšaldytų konfliktų, transatlantinės erdvės Rytai yra palyginti ramūs, ir tai leidžia Vakarų partneriams susitelkti ties karštais taškais, esančiais truputį toliau, ypač Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose.

Dabartinė krizė šią padėtį gali pakeisti. To pasekmės gali turėti reikšmingų sukrėtimų būtinam, bet nelengvam bendravimui tarp Vakarų ir Rusijos bei abiejų jų aspiracijoms dėl Rytų Europos, taip pat galimybei Vakarams išlaikyti savo globalinę kryptį.

Per daugelį metų tiek NATO, tiek Europos Sąjungos (ES) plėtimasis pasitvirtino kaip geriausias Europos gerovės ir taikos užtikrinimas. Turėdami omeny teigiamus pasiekimus, mes tikime šios krypties tęstinumu, palikdami ES ir NATO duris atvertas ir kartu priimdami savo rytines kaimynes, pvz., Ukrainą ir Gruziją, kurios išreiškė konkretų norą prisijungti.

Tie, kurie siekia narystės, turi atlikti savo namų darbus, įgyvendindami reikalingas administracines ir teisines pertvarkas, išvaduodami savo šalis nuo korupcijos ir nusikaltimų, užtikrindami skaidrumą ir atskaitomybę visuose lygiuose ir puoselėdami brandžias pilietines visuomenes. Tik tai atlikus, jie narystę gali padaryti reikšmingą ir naudingą abiems – sau ir organizacijoms, prie kurių nori prisijungti.

Savo ruožtu mes privalome daryti viską, ką galime, kad padėtume šioms šalims eiti demokratijos ir pertvarkų keliu. Mes mielai priimame būsimą ES Rytinės partnerystės iniciatyvos sukūrimą, kuri mūsų rytinėms kaimynėms suteiks svarbų įrankį, padėsiantį joms priartėti prie Europos, sukuriant visapusišką dvišalį ir daugiašalį bendradarbiavimą. Tai laiku pasirodanti ES iniciatyva, kuri, tikėtina, padės susirūpinusioms šalims susitvarkyti su skaudžiai smogiančia finansine krize ir ekonominiu nuosmukiu.

Tačiau žinant krizės dydį, vien tik Rytinės partnerystės gali nepakakti. Turime sunerimti dėl galimo sisteminio nacionalinių ekonomikų Rytų Europoje žlugimo, kartu su vyriausybių žlugimu tose šalyse, kurios būtų to paliestos. Toks scenarijus, įvykstantis neramioje erdvėje tarp Vakarų Europos ir Rusijos, būtų kaip tik ta nesėkmė, kuri istoriškai grėsė visam euroatlantiniam plotui.

Šiandien nestabilumas šmėkščioja ties Europos rytiniu slenksčiu. Negalime leisti šiam nestabilumui virsti sumaištimi, nes, jei taip nutiks, mes, kaip transatlantinė bendruomenė, negalėsime susitvarkyti su dviguba konfliktų našta, kuri nusidrieks išilgai euroatlantinės erdvės perimetro. Bet jei, Dieve apsaugok, turėsime tai daryti, kaštai tvarkantis su tuo vėliau bus kur kas didesni nei teisingai elgiantis dabar.

Šiuo metu Europa turi susidoroti su daugeliu problemų, ieškodama kelių, kaip išeiti iš krizės, ir susidurdama su abejonėmis dėl pamatinių ES principų tvirtumo, kurios neseniai buvo išsakytos kai kurių ES narių. Taikant išlipimo iš krizės priemones, yra svarbu išlaikyti visų ES narių solidarumą, kad galėtume suderinti nacionalinių atsigavimo planų įgyvendinimą, pasiremdami drauge priimtomis gairėmis, bet tuo pat metu išsaugodami lygmenį, kuriame kiekviena narė galėtų atskirai veikti.

Tačiau negalime apriboti savo pastangų tik tomis valstybėmis, kurios priklauso klubui. ES nutarimai ir veiksmai, nukreipti į ekonominio nuosmukio pažabojimą, turėtų prisidėti ir prie ekonominės–finansinės padėties ES rytinėje kaimynystėje stabilizavimo. Tai būtų gyvybiška investicija į mūsų ilgalaikį saugumą, nes mes negalime sau leisti matyti tas šalis patiriant vidinį žlugimą, galintį nukreipti jas nuo jų pasirinktos euroatlantinės krypties.

Paimkime Ukrainą. Mes turime turėti omeny, kaip padėtis pasikeistų, jei dabartinė Ukrainos ekonominė padėtis susilauktų rezultatų, panašių į tuos, kurie buvo per 1998 metų Rusijos finansinę krizę. Kaip prisimenate, po 1998 metų krizės Rusijoje vidutines pajamas gaunantys žmonės prarado savo santaupas ir atsuko nugarą demokratijai, vietoj to pasirinkdami autoritarinę valdžią. Kokios bus pasekmės europietiškam stabilumui ir saugumui, jei Ukraina pames savo demokratijos kelią?

Todėl mes tikime, kad būtų naudinga sukurti glaudesnį ESJAV bendradarbiavimą, nustatant homgenišką požiūrį į Rytų Europą ir sukuriant suderintą transatlantinę Rytų politiką, į bendrą ES-JAV atsigavimo planą įtraukiant ir mūsų Rytų Europos kaimynes.

Iš kitos pusės mes tikimės, kad ES ir JAV, kaip laisvės ir laisvos rinkos kelrodės žvaigždės, rodys pavyzdį ir išlaikys spaudimą Rytų Europos valstybėms, atsisakant protekcionistinių žingsnių siekiant įvesti aukštesnius importo įkainius, kurie pažeis WTO taisykles ir praktiką. Ekonominio sulėtėjimo laikais mums reikia laisvesnės, o ne labiau varžančios prekybos.

Energetika

Iššūkiai, kuriuos mums ši finansinė-ekonominė krizė pateikia, yra milžiniški. Tačiau nugalint šiuos iššūkius Europa neturi pamiršti kitų gyvybiškai svarbių saugumo interesų, svarbiausio jų – susijusio su energetika. Lietuva yra ypač pažeidžiama energetikos srityje: kalbant apie įtraukimą į energetikos infrastruktūrą, Baltijos šalys lieka atskirtu slėniu Sąjungoje.

Neseniai kilęs dujų konfliktas tarp Ukrainos ir Rusijos dar kartą priminė mums, kad energija tapo politinės galios įrankiu ir kad mes turime ryžtingai veikti, išsklaidant Europos energetikos tiekimą, susitelkiant ties sisteminiu atsaku, į kurį įeitų susiaurėjusių energijos tiekimo kelių prapėtimas ir sklaida.

Mums reikia bendro Europos veiksmo kuriant gerai veikiančią ir integruotą vidinės energetikos rinką, plėtojant vidinius ryšius, sutvirtinant išorinės energetikos politikos aspektą, praktikoje įgyvendinant solidarumo principą; užtikrinant išorinio tiekimo skaidrumą ir plėtojant kitus energijos tiekimo šaltinius. Gilesnis Ukrainos įsijungimas į ES energetikos sistemą turi būti išspręstas šio svarbaus uždavinio kontekste. Svarbu, kad mes rastume kelią išvalyti drumzliną Ukrainos energetikos sektorių ir padėti šaliai sukurti tinkamą energetikos strategiją.

Turint omenyje, kad energetikos saugumo iššūkiai yra globalūs, mes skatiname plėtoti spartų transatlantinį energetikos dialogą tarp ES ir JAV ir įkurti nuolatinių pasitarimų apie energetikos saugumą mechanizmą tarp ES ir JAV, o taip pat ir tarp ES ir NATO.
Rusija

Kaip Rusijos galvosūkis dera prie šio vaizdo? Po Rusijos-Gruzijos konflikto keletas apžvalgininkų prisiminė George Kennan pastebėjimą, kad Rusijos kaimynai turi pasirinkti tarp buvimo tarnais arba jos priešais. Mes tikime, jog yra ir trečias kelias, tai — vienas kitą gerbiančių draugų ir partnerių kelias. Tačiau norint, kad tai įvyktų, turime turėti vienodą supratimą, kaip Rusija elgiasi su savo kaimynais, ir pasiekti bendrą ES ir JAV veiklos kryptį dėl Rusijos.

Kaip mes visi žinome, paskutinis dešimtmetis buvo pažymėtas Rusijos atgimimu ir jos pastangomis daryti įtaką ir vyrauti. Tačiau naftos sukeltas ekonominis augimas Rusijoje baigėsi, sukurdamas apribojimus jos kategoriškumui tarptautinėje srityje. Kokius iššūkius ir galimybes ši padėtis siūlo?

JAV viceprezidentas Joe Biden neseniai kvietė pereiti prie ,,iš naujo perkrauto” (reset) režimo Vakarų santykiuose su Rusija. Mes remiame šį kvietimą dialogui, nes be jo nebus galimybės pašalinti kliūtis ir eiti pirmyn. Tačiau dialogas turi būti strategijos priemonė, o ne jos pakaitalas. Mes privalome būti labai tikslūs dėl savo interesų ir užtikrinti, kad toks įsipareigojimas būtų rūpestingai įvykdytas ir sutiktas su lygiaverčiu Maskvos įsipareigojimu.

Tikiu, kad galime išbristi iš dabartinės krizės su sustiprinta abipuse priklausomybe. Šiandienos globaliame pasaulyje Rusijai reikia platesnių saugumo ryšių su kariniai veiksmingomis šalimis ir Vakarai gali išlošti iš konstruktyvaus Rusijos indėlio sprendžiant įvairias problemas, kurios peržengia bet kurios vienos tautos pajėgumo ar galios tas problemas įveikti ribas.

Aš neabejoju, kad Rusijai reikia Vakarų. Juk pagaliau NATO pastangos Afganistane reiškia mažiau narkotikų ir nusikaltimų, pasiekiančių Rusiją, o radikalusis islamas yra tokia pati grėsmė Rusijai, kaip ir bet kur kitur pasaulyje. Tuo pačiu Rusija priklauso nuo Europos, pastarajai toliau esant Rusijos pagrindine verslo partnere. O vakarietiškos investicijos yra labai reikalingos visai Rusijai, įskaitant šios šalies senstančią energetikos infrastruktūrą.

Lietuva pritaria pragmatiškiems ir dalykiškiems santykiams su Rusija. Mes linkime Rusijai tapti klestinčia ir stabilia tauta, kuriančia tikrą demokratiją, energingą pilietinę visuomenę ir teisės normas. Mes netikime, kad tokia vizija yra neįgyvendinama. Rusija bus savo pačios istorijos kalinė, jei jos politinis elitas taip nori. Tikiu, jog yra svarbu, kad rytojaus politiniai Rusijos vadovai užaugtų, žinodami, kad į jų tautą žiūrima atvirai ir kad Rusijai egzistuoja galimybė prisijungti prie demokratinių tautų bendruomenės. Pavyzdžiui, aš neatmesčiau galimybės vieną dieną demokratinei Rusijai prisijungti prie NATO kaip lygiai tarp lygių.

Tiesą pasakius, mes netikime išskyrimu. Mums politika „Rusija pirmiausia” yra išskyrimo politika, kuri ne sykį parodė savo trūkumus. Tai, ko mums reikia, yra ne kažkoks lengvatinis ar pagarbus elgimasis su Rusija, bet bendra įsipareigojimo ir įtakos politika, pažymėta atitinkamu budrumu ir apdairumu, kuris galėtų pažaboti Rusijos pagundą įtvirtinti savo dominavimą tarp kaimynų, o taip pat pasiūlant galimybę judėti į priekį, remiantis abiem pusėms naudingomis sąlygomis.

Negalime priversti Rusijos įsijungti į mūsų ratą. Tai gali įvykti tik tuomet, jei ir kai Rusija nuspręs tai padaryti. Bet mes privalome ir galime padėti tiems, kurie nori jungtis prie mūsų kelio. Mūsų politiniai santykiai su Rusija neturi būti grindžiami tų kitų sąskaita. Atvirkščiai – santykių su Rusija kūrimas reikalauja aktyvaus palaikymo iš jos kaimynų pusės.

Padėdami tokioms šalims kaip Ukraina, Moldova ir Gruzija toliau eiti demokratinių pertvarkų keliu ir gerinti jų žmonių gyvenimus, mes duodame ryškų pavyzdį paprastiems rusams apie sveikų demokratinių institucijų teikiamą naudą. Galime pasakyti, remdamiesi savo patirtimi, kuriant įvairiapusius sienas kertančius, žmonių žmonėms (people-to-people) skirtus projektus su Rusijos Kaliningrado sritimi, kad yra vietinis noras daugiau bendrauti ir tęsti dialogą. Ir tai savo ruožtu suteikia mums viltį, kad atvirumo ir pokyčių ateityje bus daugiau.

NATO ir Rusija

Leiskite trumpai pakalbėti apie NATO ir Rusijos santykius. Dialogas tarp NATO ir Rusijos yra svarbi dalis modernaus tarptautinio saugumo kontekste. Todėl palaipsniui turime atitinkamu būdu, proporcingai Rusijos veiksmams ir reakcijai atkurti savo santykius.

Turime nustatyti pusiausvyrą tarp pragmatizmo ir principų visose bendradarbiavimo formose, įskaitant NRC, nepakenkdami pastarojo principų esmei. Mes remiame NATO bendradarbiavimą su Rusija bendro intereso srityse, tokiose kaip Afganistano tranzitas, kova prieš terorizmą, šių laikų piratavimas, nusiginklavimas ir branduolinio ginklo neplatinimas, pagalba Rusijai (pavyzdžiui, ekologinis buvusių karinių bazių Kaliningrado srityje reabilitavimas) ir kitose aktualiose srityse.

Tuo pat metu mes liekame įsitikinę, jog visiškas politinis dialogas su Rusija turi būti pradėtas su atitinkamu atsargumu, nesukuriant vaizdo, jog Rusijai atleidžiama už jos veiksmus Gruzijoje. Sąjunga privalo vėl ir vėl priminti Rusijai visus jos įsipareigojimus, priimtus sutartyje tarp Medvedev ir Sakrozy, tai yra: patraukti karinius dalinius iš okupuotų Gruzijos žemių; sukurti tinkamas sąlygas ES ir tarptautiniams atstovams įgyvendinant mandatą visoje Gruzijoje; nustoti remti separatistinius režimus regione.

NATO

Kalbant apie platesnį transatlantinio bendradarbiavimo vaizdą, liekame įsitikinę, jog stipri organizacija ir gyvas transatlantinis ryšys yra kertiniai Europos saugumo akmenys. Mūsų nuomone, esminis NATO tikslas — teikti kolektyvinę jos narių gynybą ir institucionalizuoti transatlantinį ryšį — privalo išlikti kietas kaip akmuo.

Šiandienos NATO yra aktyvus pirmiausia ne jos narių teritorijoje – su karinėmis operacijomis Afganistane kaip sąjungos sėkmės laidu ir NATO patikimumo išbandymu. Lietuva, jei reikės, toliau rems būtinas karines misijas, dėl to nusprendus sąjungos nariams. Tuo pat metu tikime, jog mes privalome atnaujinti savo dėmesį NATO veikimui, išlaikant stiprią atbaidymo ir gynybos taktiką, įskaitant besitęsiantį NATO oro pajėgų budėjimą Baltijos šalių oro erdvėje.

Besiruošiant šį pavasarį įvyksiančiam NATO susitikimui, yra kritiška stiprinti transatlantinį dialogą su JAV administracija. Prezidento Barack Obama išrinkimas suteikė puikią galimybę kokybiškam ryšio tarp Europos ir JAV paskatinimui.

Privalome išmokti pamokas iš nesenos nesutarimų istorijos ir atminti, kad ir Amerika, ir Europa yra silpnesnės ir labiau pažeidžiamos, jei jos veikia pavieniui. Todėl mums reikia šiuolaikinio bendro transatlantinio požiūrio, įskaitant, bet neapsiribojant globaline finansine krize, kuriant Transatlantinę laisvos prekybos erdvę (Transatlantic Free Trade Area), imantis energetikos saugumo ir klimato kaitos problemų, uždarant Guantanamo, kuriant taiką ir stabilumą Afganistane, Irake ir Vidurio Rytuose, užkertant kelią branduoliniam ginklui ir ginklavimuisi, plėtojant pragmatišką, bet principingą politiką su Rusija ir išplečiant demokratijos ir stabilumo zoną pasaulyje.

Aš galiu užtikrinti, kad Lietuva padarys viską, ką gali, kad galimybė, kurią mes dabar turime — paskatinti transatlantinį bendradarbiavimą — nebūtų praleista.

•••

Iš Berlyno sienos griuvėsių, iš drąsių, nesuskaičiuojamų žmonių veiksmų, tokių, kurie susikabino rankomis ir sudarė gyvą žmonių grandinę, nusidriekusią per visas tris Baltijos šalis prieš 20 metų, gimė nauja transatlantinė erdvė — visada besikeičianti ir atvira naujoms narėms, joms pasirenkant demokratijos ir laisvės principus ir įsipareigojant sukurti bendrą gerovės ir taikos erdvę. Šiandien tie, kurie siekia sukurti ir išplėsti bendrų vertybių erdvę, susiduria su naujais iššūkiais, padiktuotais globalinės ekonomikos nuosmukio.

Yra labai svarbu, kad krizei nebūtų leista sukliudyti atsirasti dar didesnėms demokratinėms visuomenėms, aprėpiančiomis Ameriką ir Europą, svarbu, kad netaptume egocentriški, įsigilinę į savo bėdas, nekreipiantys dėmesio į rūpesčius tų, kurie nori būti su mumis kuriant demokratinį, taikų ir klestintį pasaulį.

Perfrazuojant J. F. Kennedy pranašiškus žodžius, mes transatlantinėje erdvėje, „šioje kartoje, esame — greičiau dėl likimo nei pasirinkimo — sargybiniai, stovintys ant laisvo pasaulio sienų”. Ekonominei krizei įsibėgėjant Rytų Europoje, neveikimas nėra pasirinkimas. Kokie iššūkiai belauktų, esu įsitikinęs, jog Lietuva ir Jungtinės Valstijos tai ištvers drauge.

Iš anglų kalbos vertė
Aurelija Tamošiūnaitė ir Dalia Cidzikaitė