V. UŠACKAS:
,,DIALOGAS TURI BŪTI STRATEGIJOS PRIEMONĖ, O NE JOS PAKAITALAS”
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko kalba Johns Hopkins University, Washington, DC 2009 m. kovo 10 d.
Vakarai, Rusija ir Rytų Europa: nauji iššūkiai, naujos galimybės
Churchill kadaise apibūdino Rusiją kaip ,,mįslę, įvyniotą į paslaptį
enigmoje” (,,a riddle, wrapped in a mystery, inside an
enigma”). Šis apibūdinimas vis dar atrodo yra tinkamas.
Praėjo dvidešimt metų nuo Berlyno sienos griuvimo, kuris
nelaisvoje Europoje pradėjo virtinę pokyčių, nulėmusių Sovietų
imperijos žlugimą. Tačiau Rusijos klausimas ,,Kaip elgtis su ja ir ko
tikėtis iš Rusijos santykių su Vakarais?” vis dar
karštai svarstomas.
Praėjusią vasarą įvykęs Gruzijos karas aštriai priminė tiek apie
ambicingus Rusijos galios iššūkius, tiek apie
neatidėliotiną reikalą stabilumą ir saugumą išplėsti toliau į
Rytus. Svarbiausia, karas išryškino šalių, esančių
prie NATO rytinės sienos, apčiuopiamą pažeidžiamumą.
Dar blogiau, dabartinė finansinė ekonominė krizė padidino pažeidžiamumo
pojūtį Rytų Europoje, tiesiogiai paveikusį politinį-ekonominį stabilumą
regione. Viena po kitos šio regionio šalys patiria
didelius sunkumus, kurie sukelia rimtesnių sunkumų atėjimo nuojautas.
Rytų Europos krizė
Nepaisant kelių įšaldytų konfliktų, transatlantinės erdvės Rytai
yra palyginti ramūs, ir tai leidžia Vakarų partneriams susitelkti ties
karštais taškais, esančiais truputį toliau, ypač
Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose.
Dabartinė krizė šią padėtį gali pakeisti. To pasekmės gali
turėti reikšmingų sukrėtimų būtinam, bet nelengvam bendravimui
tarp Vakarų ir Rusijos bei abiejų jų aspiracijoms dėl Rytų Europos,
taip pat galimybei Vakarams išlaikyti savo globalinę kryptį.
Per daugelį metų tiek NATO, tiek Europos Sąjungos (ES) plėtimasis
pasitvirtino kaip geriausias Europos gerovės ir taikos užtikrinimas.
Turėdami omeny teigiamus pasiekimus, mes tikime šios krypties
tęstinumu, palikdami ES ir NATO duris atvertas ir kartu priimdami savo
rytines kaimynes, pvz., Ukrainą ir Gruziją, kurios
išreiškė konkretų norą prisijungti.
Tie, kurie siekia narystės, turi atlikti savo namų darbus,
įgyvendindami reikalingas administracines ir teisines pertvarkas,
išvaduodami savo šalis nuo korupcijos ir nusikaltimų,
užtikrindami skaidrumą ir atskaitomybę visuose lygiuose ir puoselėdami
brandžias pilietines visuomenes. Tik tai atlikus, jie narystę gali
padaryti reikšmingą ir naudingą abiems – sau ir
organizacijoms, prie kurių nori prisijungti.
Savo ruožtu mes privalome daryti viską, ką galime, kad padėtume
šioms šalims eiti demokratijos ir pertvarkų keliu. Mes
mielai priimame būsimą ES Rytinės partnerystės iniciatyvos sukūrimą,
kuri mūsų rytinėms kaimynėms suteiks svarbų įrankį, padėsiantį joms
priartėti prie Europos, sukuriant visapusišką dvišalį ir
daugiašalį bendradarbiavimą. Tai laiku pasirodanti ES
iniciatyva, kuri, tikėtina, padės susirūpinusioms šalims
susitvarkyti su skaudžiai smogiančia finansine krize ir ekonominiu
nuosmukiu.
Tačiau žinant krizės dydį, vien tik Rytinės partnerystės gali
nepakakti. Turime sunerimti dėl galimo sisteminio nacionalinių
ekonomikų Rytų Europoje žlugimo, kartu su vyriausybių žlugimu tose
šalyse, kurios būtų to paliestos. Toks scenarijus, įvykstantis
neramioje erdvėje tarp Vakarų Europos ir Rusijos, būtų kaip tik ta
nesėkmė, kuri istoriškai grėsė visam euroatlantiniam plotui.
Šiandien nestabilumas šmėkščioja ties Europos
rytiniu slenksčiu. Negalime leisti šiam nestabilumui virsti
sumaištimi, nes, jei taip nutiks, mes, kaip transatlantinė
bendruomenė, negalėsime susitvarkyti su dviguba konfliktų našta,
kuri nusidrieks išilgai euroatlantinės erdvės perimetro. Bet
jei, Dieve apsaugok, turėsime tai daryti, kaštai tvarkantis su
tuo vėliau bus kur kas didesni nei teisingai elgiantis dabar.
Šiuo metu Europa turi susidoroti su daugeliu problemų,
ieškodama kelių, kaip išeiti iš krizės, ir
susidurdama su abejonėmis dėl pamatinių ES principų tvirtumo, kurios
neseniai buvo išsakytos kai kurių ES narių. Taikant
išlipimo iš krizės priemones, yra svarbu išlaikyti
visų ES narių solidarumą, kad galėtume suderinti nacionalinių
atsigavimo planų įgyvendinimą, pasiremdami drauge priimtomis gairėmis,
bet tuo pat metu išsaugodami lygmenį, kuriame kiekviena narė
galėtų atskirai veikti.
Tačiau negalime apriboti savo pastangų tik tomis valstybėmis, kurios
priklauso klubui. ES nutarimai ir veiksmai, nukreipti į ekonominio
nuosmukio pažabojimą, turėtų prisidėti ir prie
ekonominės–finansinės padėties ES rytinėje kaimynystėje
stabilizavimo. Tai būtų gyvybiška investicija į mūsų ilgalaikį
saugumą, nes mes negalime sau leisti matyti tas šalis patiriant
vidinį žlugimą, galintį nukreipti jas nuo jų pasirinktos euroatlantinės
krypties.
Paimkime Ukrainą. Mes turime turėti omeny, kaip padėtis pasikeistų, jei
dabartinė Ukrainos ekonominė padėtis susilauktų rezultatų,
panašių į tuos, kurie buvo per 1998 metų Rusijos finansinę
krizę. Kaip prisimenate, po 1998 metų krizės Rusijoje vidutines pajamas
gaunantys žmonės prarado savo santaupas ir atsuko nugarą demokratijai,
vietoj to pasirinkdami autoritarinę valdžią. Kokios bus pasekmės
europietiškam stabilumui ir saugumui, jei Ukraina pames savo
demokratijos kelią?
Todėl mes tikime, kad būtų naudinga sukurti glaudesnį ESJAV
bendradarbiavimą, nustatant homgenišką požiūrį į Rytų Europą ir
sukuriant suderintą transatlantinę Rytų politiką, į bendrą ES-JAV
atsigavimo planą įtraukiant ir mūsų Rytų Europos kaimynes.
Iš kitos pusės mes tikimės, kad ES ir JAV, kaip laisvės ir
laisvos rinkos kelrodės žvaigždės, rodys pavyzdį ir išlaikys
spaudimą Rytų Europos valstybėms, atsisakant protekcionistinių žingsnių
siekiant įvesti aukštesnius importo įkainius, kurie pažeis WTO
taisykles ir praktiką. Ekonominio sulėtėjimo laikais mums reikia
laisvesnės, o ne labiau varžančios prekybos.
Energetika
Iššūkiai, kuriuos mums ši finansinė-ekonominė
krizė pateikia, yra milžiniški. Tačiau nugalint šiuos
iššūkius Europa neturi pamiršti kitų
gyvybiškai svarbių saugumo interesų, svarbiausio jų –
susijusio su energetika. Lietuva yra ypač pažeidžiama energetikos
srityje: kalbant apie įtraukimą į energetikos infrastruktūrą, Baltijos
šalys lieka atskirtu slėniu Sąjungoje.
Neseniai kilęs dujų konfliktas tarp Ukrainos ir Rusijos dar kartą
priminė mums, kad energija tapo politinės galios įrankiu ir kad mes
turime ryžtingai veikti, išsklaidant Europos energetikos
tiekimą, susitelkiant ties sisteminiu atsaku, į kurį įeitų
susiaurėjusių energijos tiekimo kelių prapėtimas ir sklaida.
Mums reikia bendro Europos veiksmo kuriant gerai veikiančią ir
integruotą vidinės energetikos rinką, plėtojant vidinius ryšius,
sutvirtinant išorinės energetikos politikos aspektą, praktikoje
įgyvendinant solidarumo principą; užtikrinant išorinio tiekimo
skaidrumą ir plėtojant kitus energijos tiekimo šaltinius.
Gilesnis Ukrainos įsijungimas į ES energetikos sistemą turi būti
išspręstas šio svarbaus uždavinio kontekste. Svarbu, kad
mes rastume kelią išvalyti drumzliną Ukrainos energetikos
sektorių ir padėti šaliai sukurti tinkamą energetikos strategiją.
Turint omenyje, kad energetikos saugumo iššūkiai yra
globalūs, mes skatiname plėtoti spartų transatlantinį energetikos
dialogą tarp ES ir JAV ir įkurti nuolatinių pasitarimų apie energetikos
saugumą mechanizmą tarp ES ir JAV, o taip pat ir tarp ES ir NATO.
Rusija
Kaip Rusijos galvosūkis dera prie šio vaizdo? Po
Rusijos-Gruzijos konflikto keletas apžvalgininkų prisiminė George
Kennan pastebėjimą, kad Rusijos kaimynai turi pasirinkti tarp buvimo
tarnais arba jos priešais. Mes tikime, jog yra ir trečias
kelias, tai — vienas kitą gerbiančių draugų ir partnerių kelias.
Tačiau norint, kad tai įvyktų, turime turėti vienodą supratimą, kaip
Rusija elgiasi su savo kaimynais, ir pasiekti bendrą ES ir JAV veiklos
kryptį dėl Rusijos.
Kaip mes visi žinome, paskutinis dešimtmetis buvo pažymėtas
Rusijos atgimimu ir jos pastangomis daryti įtaką ir vyrauti. Tačiau
naftos sukeltas ekonominis augimas Rusijoje baigėsi, sukurdamas
apribojimus jos kategoriškumui tarptautinėje srityje. Kokius
iššūkius ir galimybes ši padėtis siūlo?
JAV viceprezidentas Joe Biden neseniai kvietė pereiti prie ,,iš
naujo perkrauto” (reset) režimo Vakarų santykiuose su Rusija. Mes
remiame šį kvietimą dialogui, nes be jo nebus galimybės
pašalinti kliūtis ir eiti pirmyn. Tačiau dialogas turi būti
strategijos priemonė, o ne jos pakaitalas. Mes privalome būti labai
tikslūs dėl savo interesų ir užtikrinti, kad toks įsipareigojimas būtų
rūpestingai įvykdytas ir sutiktas su lygiaverčiu Maskvos
įsipareigojimu.
Tikiu, kad galime išbristi iš dabartinės krizės su
sustiprinta abipuse priklausomybe. Šiandienos globaliame
pasaulyje Rusijai reikia platesnių saugumo ryšių su kariniai
veiksmingomis šalimis ir Vakarai gali išlošti
iš konstruktyvaus Rusijos indėlio sprendžiant įvairias
problemas, kurios peržengia bet kurios vienos tautos pajėgumo ar galios
tas problemas įveikti ribas.
Aš neabejoju, kad Rusijai reikia Vakarų. Juk pagaliau NATO
pastangos Afganistane reiškia mažiau narkotikų ir nusikaltimų,
pasiekiančių Rusiją, o radikalusis islamas yra tokia pati grėsmė
Rusijai, kaip ir bet kur kitur pasaulyje. Tuo pačiu Rusija priklauso
nuo Europos, pastarajai toliau esant Rusijos pagrindine verslo
partnere. O vakarietiškos investicijos yra labai reikalingos
visai Rusijai, įskaitant šios šalies senstančią
energetikos infrastruktūrą.
Lietuva pritaria pragmatiškiems ir dalykiškiems
santykiams su Rusija. Mes linkime Rusijai tapti klestinčia ir stabilia
tauta, kuriančia tikrą demokratiją, energingą pilietinę visuomenę ir
teisės normas. Mes netikime, kad tokia vizija yra neįgyvendinama.
Rusija bus savo pačios istorijos kalinė, jei jos politinis elitas taip
nori. Tikiu, jog yra svarbu, kad rytojaus politiniai Rusijos vadovai
užaugtų, žinodami, kad į jų tautą žiūrima atvirai ir kad Rusijai
egzistuoja galimybė prisijungti prie demokratinių tautų bendruomenės.
Pavyzdžiui, aš neatmesčiau galimybės vieną dieną demokratinei
Rusijai prisijungti prie NATO kaip lygiai tarp lygių.
Tiesą pasakius, mes netikime išskyrimu. Mums politika
„Rusija pirmiausia” yra išskyrimo politika, kuri ne
sykį parodė savo trūkumus. Tai, ko mums reikia, yra ne kažkoks
lengvatinis ar pagarbus elgimasis su Rusija, bet bendra įsipareigojimo
ir įtakos politika, pažymėta atitinkamu budrumu ir apdairumu, kuris
galėtų pažaboti Rusijos pagundą įtvirtinti savo dominavimą tarp
kaimynų, o taip pat pasiūlant galimybę judėti į priekį, remiantis abiem
pusėms naudingomis sąlygomis.
Negalime priversti Rusijos įsijungti į mūsų ratą. Tai gali įvykti tik
tuomet, jei ir kai Rusija nuspręs tai padaryti. Bet mes privalome ir
galime padėti tiems, kurie nori jungtis prie mūsų kelio. Mūsų
politiniai santykiai su Rusija neturi būti grindžiami tų kitų sąskaita.
Atvirkščiai – santykių su Rusija kūrimas reikalauja
aktyvaus palaikymo iš jos kaimynų pusės.
Padėdami tokioms šalims kaip Ukraina, Moldova ir Gruzija toliau
eiti demokratinių pertvarkų keliu ir gerinti jų žmonių gyvenimus, mes
duodame ryškų pavyzdį paprastiems rusams apie sveikų
demokratinių institucijų teikiamą naudą. Galime pasakyti, remdamiesi
savo patirtimi, kuriant įvairiapusius sienas kertančius, žmonių žmonėms
(people-to-people) skirtus projektus su Rusijos Kaliningrado sritimi,
kad yra vietinis noras daugiau bendrauti ir tęsti dialogą. Ir tai savo
ruožtu suteikia mums viltį, kad atvirumo ir pokyčių ateityje bus
daugiau.
NATO ir Rusija
Leiskite trumpai pakalbėti apie NATO ir Rusijos santykius. Dialogas
tarp NATO ir Rusijos yra svarbi dalis modernaus tarptautinio saugumo
kontekste. Todėl palaipsniui turime atitinkamu būdu, proporcingai
Rusijos veiksmams ir reakcijai atkurti savo santykius.
Turime nustatyti pusiausvyrą tarp pragmatizmo ir principų visose
bendradarbiavimo formose, įskaitant NRC, nepakenkdami pastarojo
principų esmei. Mes remiame NATO bendradarbiavimą su Rusija bendro
intereso srityse, tokiose kaip Afganistano tranzitas, kova prieš
terorizmą, šių laikų piratavimas, nusiginklavimas ir
branduolinio ginklo neplatinimas, pagalba Rusijai (pavyzdžiui,
ekologinis buvusių karinių bazių Kaliningrado srityje reabilitavimas)
ir kitose aktualiose srityse.
Tuo pat metu mes liekame įsitikinę, jog visiškas politinis
dialogas su Rusija turi būti pradėtas su atitinkamu atsargumu,
nesukuriant vaizdo, jog Rusijai atleidžiama už jos veiksmus Gruzijoje.
Sąjunga privalo vėl ir vėl priminti Rusijai visus jos įsipareigojimus,
priimtus sutartyje tarp Medvedev ir Sakrozy, tai yra: patraukti
karinius dalinius iš okupuotų Gruzijos žemių; sukurti tinkamas
sąlygas ES ir tarptautiniams atstovams įgyvendinant mandatą visoje
Gruzijoje; nustoti remti separatistinius režimus regione.
NATO
Kalbant apie platesnį transatlantinio bendradarbiavimo vaizdą, liekame
įsitikinę, jog stipri organizacija ir gyvas transatlantinis
ryšys yra kertiniai Europos saugumo akmenys. Mūsų nuomone,
esminis NATO tikslas — teikti kolektyvinę jos narių gynybą ir
institucionalizuoti transatlantinį ryšį — privalo
išlikti kietas kaip akmuo.
Šiandienos NATO yra aktyvus pirmiausia ne jos narių teritorijoje
– su karinėmis operacijomis Afganistane kaip sąjungos sėkmės
laidu ir NATO patikimumo išbandymu. Lietuva, jei reikės, toliau
rems būtinas karines misijas, dėl to nusprendus sąjungos nariams. Tuo
pat metu tikime, jog mes privalome atnaujinti savo dėmesį NATO
veikimui, išlaikant stiprią atbaidymo ir gynybos taktiką,
įskaitant besitęsiantį NATO oro pajėgų budėjimą Baltijos šalių
oro erdvėje.
Besiruošiant šį pavasarį įvyksiančiam NATO susitikimui,
yra kritiška stiprinti transatlantinį dialogą su JAV
administracija. Prezidento Barack Obama išrinkimas suteikė
puikią galimybę kokybiškam ryšio tarp Europos ir JAV
paskatinimui.
Privalome išmokti pamokas iš nesenos nesutarimų istorijos
ir atminti, kad ir Amerika, ir Europa yra silpnesnės ir labiau
pažeidžiamos, jei jos veikia pavieniui. Todėl mums reikia
šiuolaikinio bendro transatlantinio požiūrio, įskaitant, bet
neapsiribojant globaline finansine krize, kuriant Transatlantinę
laisvos prekybos erdvę (Transatlantic Free Trade Area), imantis
energetikos saugumo ir klimato kaitos problemų, uždarant Guantanamo,
kuriant taiką ir stabilumą Afganistane, Irake ir Vidurio Rytuose,
užkertant kelią branduoliniam ginklui ir ginklavimuisi, plėtojant
pragmatišką, bet principingą politiką su Rusija ir
išplečiant demokratijos ir stabilumo zoną pasaulyje.
Aš galiu užtikrinti, kad Lietuva padarys viską, ką gali, kad
galimybė, kurią mes dabar turime — paskatinti transatlantinį
bendradarbiavimą — nebūtų praleista.
•••
Iš Berlyno sienos griuvėsių, iš drąsių, nesuskaičiuojamų
žmonių veiksmų, tokių, kurie susikabino rankomis ir sudarė gyvą žmonių
grandinę, nusidriekusią per visas tris Baltijos šalis
prieš 20 metų, gimė nauja transatlantinė erdvė — visada
besikeičianti ir atvira naujoms narėms, joms pasirenkant demokratijos
ir laisvės principus ir įsipareigojant sukurti bendrą gerovės ir taikos
erdvę. Šiandien tie, kurie siekia sukurti ir išplėsti
bendrų vertybių erdvę, susiduria su naujais iššūkiais,
padiktuotais globalinės ekonomikos nuosmukio.
Yra labai svarbu, kad krizei nebūtų leista sukliudyti atsirasti dar
didesnėms demokratinėms visuomenėms, aprėpiančiomis Ameriką ir Europą,
svarbu, kad netaptume egocentriški, įsigilinę į savo bėdas,
nekreipiantys dėmesio į rūpesčius tų, kurie nori būti su mumis kuriant
demokratinį, taikų ir klestintį pasaulį.
Perfrazuojant J. F. Kennedy pranašiškus žodžius, mes
transatlantinėje erdvėje, „šioje kartoje, esame —
greičiau dėl likimo nei pasirinkimo — sargybiniai, stovintys ant
laisvo pasaulio sienų”. Ekonominei krizei įsibėgėjant Rytų
Europoje, neveikimas nėra pasirinkimas. Kokie iššūkiai
belauktų, esu įsitikinęs, jog Lietuva ir Jungtinės Valstijos tai
ištvers drauge.
Iš anglų kalbos vertė
Aurelija Tamošiūnaitė ir Dalia Cidzikaitė