Ten, kur lietuviai gyveno, dabar statomos ledo pilys

PETRAS PETRUTIS


„Draugo” dienraščio kovo 13 d. laidoje skaitėme Mildos Levandraitytės straipsnį „Tirpstanti ledo architektūra”. Jame rašoma apie Harbino mieste, Kinijoje, rengiamus tarptautinius sniego ir ledo festivalius.

Straipsnio autorės žodžiais: „Su Sibiru besiribojančios Hoilongdziango provincijos sostinė Harbinas yra viena iš šalčiausių Kinijos vietų, kurį 1898 metais, tiesdami Transmandžiūrijos geležinkelį, įkūrė rusai. Šaltis laikosi nuo gruodžio iki kovo vidurio. Žiemą temperatūra nukrenta net iki 35 laipsnių šalčio pagal Celsijų.”

Toliau ji rašo: „Festivaliai rengiami naujausioje Harbino miesto dalyje, prie Songhua upės. Ją puošia moderni architektūra, todėl daugelis lankytojų net negali patikėti, kad lankosi viename iš Kinijos miestų...”

Regis, kad Lietuvoje nedaug kam yra žinoma, jog čia kadaise gyveno ir mūsiškiai. Tai yra lietuviai ir iš Lietuvos kilę žydų tautybės žmonės. Jų skaičius siekė daugiau kaip 5,000. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą čia veikė lietuvių „Aušros” draugija. O 1935 m. buvo įsteigta Lietuvos piliečių draugija. Šiai draugijai priklausė apie 500 lietuvių ir žydų tautybės asmenų. Teigiama, kad žydų buvo net draugijos valdomuose organuose. Draugijoje veikė choras, biblioteka–skaitykla. Draugijos valdybos pastangomis buvo rengiami Lietuvos valstybinių ir tautinių švenčių paminėjimai, taip pat vakaronės, pasilinksminimai ir t. t. Harbino lietuvių ir litvakų gyvenimas buvo aukšto lygio. Tai liudija ankstyvesniuose leidiniuose išlikusios nuotraukos, kuriose matomi madingai pasirėdę vyrai ir moterys.

Harbine veikė ir Lietuvos Respublikos konsulatas, kuriam vadovavo dr. Eduardas Jatulis, turėjęs politinių mokslų daktaro laipsnį. Dr. E. Jatulis buvo karjeros diplomatas. 1929 m. jis buvo paskirtas konsulu į Harbiną. 1945 m. šeimininkaujant sovietams, E. Jatulis buvo suimtas ir įkalintas 10 metų. Paleistas ir grįžęs į Lietuvą netrukus mirė.

Dr. R. Jatulio prieaugis (du sūnūs) pokario metais drauge su tūkstančiais kitų lietuvių įsikūrė JAV. Vienas jų – medicinos gydytojas, gyveno Čikagoje ir mirė Beverly Shores, IN.

Harbin, Charbin, Haerpin ir dar kitais vardais vadinta ir tebevadinama vietovė buvo tikrai įkurta 1898 m. Anksčiau ji buvo nedidelė kiniečių žvejų gyvenvietė. Ilgainiui ši vietovė gerokai ūgtelėjo. Rusijoje prasidėjus pilietiniam karui, Harbine apsigyveno keliolika tūkstančių vadinamųjų baltagvardiečių. Tarp jų būta ir pabėgėlių (ir lietuvių), kurie ieškojo užuovėjos, ramesnio gyvenimo. Mieste buvo užsilikusių lietuvių, dirbusių prie geležinkelio tiesimo. Taip ir susidarė gyvai veikusi lietuvių bendrija. Ši bendrija, kuriai rodė pritarimo ir litvakai, gyvavo ir vėlesniais laikais, kuomet čia įsitvirtino Japonijos karinės pajėgos. Beje, tais laikais tebeveikė Lietuvos konsulatas ir beveik netrukdomai vystėsi lietuvių visuomeninis gyvenimas.

Harbine klestėjo žydų tautybės žmonių valdomos finansinės-bankinės įstaigos. Litvakai buvo įsigalėję finansų srityje. Anuometinės žinių agentūros „Elta” teigimu, viena finansinė žydų organizacija kadaise ieškojo „teisybės” Lietuvos Respublikos sferose. Mat tenykščiai vyriausybininkai priešinosi žydų prekyviečių uždarymui šeštadieniais, o, kaip žinia, Lietuvos žydai turėjo teisę šeštadieniais ir kitomis žydų švenčiamomis dienomis uždaryti savo prekyvietes. Tais laikais Harbino žydai manė, kad Lietuvoje veikiantys įstatymai galėtų būti pavyzdžiu kitoms valstybėms.

Antrojo pasaulinio karo metu Harbine ir visame krašte įsigalėjus Sovietų Sąjungai, dešiniosios pakraipos gyventojai paskubomis kėlėsi į kitus kraštus. Deja, neturima tikslesnių žinių apie vietos lietuvių likimą. Yra žinoma, kad gera šimtinė rusų tautybės žmonių persikėlė į Australiją. Tačiau nė vienas beveik nieko nežinojo apie Harbino lietuvius.

Čia rašančiajam, po Antrojo pasaulinio karo prisiglaudus Vokietijoje, vieną kartą važiuojant traukiniu iš Augsburgo į Miuncheną, teko netikėtai susitikti ir susipažinti su vienu Harbino lietuviu. Jis per Japoniją ir Italiją buvo atvykęs į Vokietiją. Jam kalbant lietuviškai, jautėsi slaviškas akcentas. Šis pusamžis mūsų tautietis nelabai buvo linkęs kalbėti apie savo asmeninį gyvenimą ir kitus tėvynainius, gyvenusius Harbino mieste. Jis tik užsiminė, jog rengiasi išvykti pas savo giminaičius į JAV.  Atsisveikindamas žadėjo parašyti ir pranešti savo būsimąjį adresą, deja, jokios žinios nepavyko sulaukti.

Pasak Mildos Levandraitytės, aprašiusios Harbino sniego ir ledo festivalius, „Įspūdingos sniego, ledo architektūros, skulptūrų ir statinių žavesys slypi ir jų trumpaamžiškume. Atšilus orams, jie tirpsta”. Ką gi, sakykime, kad ištirpo ir Harbine veikusi lietuvių bendrija. Vienok, sunku patikėti, kad anuometiniai Harbino lietuviai būtų visiškai „ištirpę” laiko tėkmėje. Norėtųsi manyti, kad dar yra užsilikusių jų palikuonių. Tik, deja, mes apie juos neturime jokių žinių.

Bejing, Kinijos sostinėje, veikia Lietuvos Respublikos ambasada. Gal, ko gero, mūsų diplomatai galėtų kaip nors ką nors tikresnio sužinoti apie buvusią Harbino lietuviją. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Harbine gyveno ne toks jau mažas lietuvių skaičius. Galima sakyti, kad 5,000 žmonių prilygo ne vienam Lietuvos miesto gyventojų skaičiui. Sakoma, kad ir vienas lietuvis yra Lietuva. Atrodo, kad būtų verta diplomatiškai pasižvalgyti.

Beje, senais laikais Harbine gyvenę žydų tautybės asmenys, pasklidę plačiame pasaulyje, ne per seniai ėmė domėtis savo praeitimi. Jų sudarytos delegacijos lankėsi Kinijoje. Jie ketina atstatyti anksčiau Harbine veikusią sinagogą ir atkurti kai kuriuos savo „gišeftus”. Teigiama, kad Kinijos valdžia domisi ir palankiai vertina žydijos užmačias.

P. S. Naudotasi LTSC archyve saugojama medžiaga ir kitais šaltiniais.