Ten, kur lietuviai gyveno, dabar statomos ledo pilys
PETRAS PETRUTIS
„Draugo” dienraščio kovo 13 d. laidoje skaitėme
Mildos Levandraitytės straipsnį „Tirpstanti ledo
architektūra”. Jame rašoma apie Harbino mieste, Kinijoje,
rengiamus tarptautinius sniego ir ledo festivalius.
Straipsnio autorės žodžiais: „Su Sibiru besiribojančios
Hoilongdziango provincijos sostinė Harbinas yra viena iš
šalčiausių Kinijos vietų, kurį 1898 metais, tiesdami
Transmandžiūrijos geležinkelį, įkūrė rusai. Šaltis laikosi nuo
gruodžio iki kovo vidurio. Žiemą temperatūra nukrenta net iki 35
laipsnių šalčio pagal Celsijų.”
Toliau ji rašo: „Festivaliai rengiami naujausioje Harbino
miesto dalyje, prie Songhua upės. Ją puošia moderni
architektūra, todėl daugelis lankytojų net negali patikėti, kad lankosi
viename iš Kinijos miestų...”
Regis, kad Lietuvoje nedaug kam yra žinoma, jog čia kadaise gyveno ir
mūsiškiai. Tai yra lietuviai ir iš Lietuvos kilę žydų
tautybės žmonės. Jų skaičius siekė daugiau kaip 5,000. Prieš
Pirmąjį pasaulinį karą čia veikė lietuvių „Aušros”
draugija. O 1935 m. buvo įsteigta Lietuvos piliečių draugija.
Šiai draugijai priklausė apie 500 lietuvių ir žydų tautybės
asmenų. Teigiama, kad žydų buvo net draugijos valdomuose organuose.
Draugijoje veikė choras, biblioteka–skaitykla. Draugijos valdybos
pastangomis buvo rengiami Lietuvos valstybinių ir tautinių
švenčių paminėjimai, taip pat vakaronės, pasilinksminimai ir t.
t. Harbino lietuvių ir litvakų gyvenimas buvo aukšto lygio. Tai
liudija ankstyvesniuose leidiniuose išlikusios nuotraukos,
kuriose matomi madingai pasirėdę vyrai ir moterys.
Harbine veikė ir Lietuvos Respublikos konsulatas, kuriam vadovavo dr.
Eduardas Jatulis, turėjęs politinių mokslų daktaro laipsnį. Dr. E.
Jatulis buvo karjeros diplomatas. 1929 m. jis buvo paskirtas konsulu į
Harbiną. 1945 m. šeimininkaujant sovietams, E. Jatulis buvo
suimtas ir įkalintas 10 metų. Paleistas ir grįžęs į Lietuvą netrukus
mirė.
Dr. R. Jatulio prieaugis (du sūnūs) pokario metais drauge su
tūkstančiais kitų lietuvių įsikūrė JAV. Vienas jų – medicinos
gydytojas, gyveno Čikagoje ir mirė Beverly Shores, IN.
Harbin, Charbin, Haerpin ir dar kitais vardais vadinta ir tebevadinama
vietovė buvo tikrai įkurta 1898 m. Anksčiau ji buvo nedidelė kiniečių
žvejų gyvenvietė. Ilgainiui ši vietovė gerokai ūgtelėjo.
Rusijoje prasidėjus pilietiniam
karui, Harbine apsigyveno keliolika tūkstančių vadinamųjų
baltagvardiečių. Tarp jų būta ir pabėgėlių (ir lietuvių), kurie
ieškojo užuovėjos, ramesnio gyvenimo. Mieste buvo užsilikusių
lietuvių, dirbusių prie geležinkelio tiesimo. Taip ir susidarė gyvai
veikusi lietuvių bendrija. Ši bendrija, kuriai rodė pritarimo ir
litvakai, gyvavo ir vėlesniais laikais, kuomet čia įsitvirtino
Japonijos karinės pajėgos. Beje, tais laikais tebeveikė Lietuvos
konsulatas ir beveik netrukdomai vystėsi lietuvių visuomeninis
gyvenimas.
Harbine klestėjo žydų tautybės žmonių valdomos finansinės-bankinės
įstaigos. Litvakai buvo įsigalėję finansų srityje. Anuometinės žinių
agentūros „Elta” teigimu, viena finansinė žydų organizacija
kadaise ieškojo „teisybės” Lietuvos Respublikos
sferose. Mat tenykščiai vyriausybininkai priešinosi žydų
prekyviečių uždarymui šeštadieniais, o, kaip žinia,
Lietuvos žydai turėjo teisę šeštadieniais ir kitomis žydų
švenčiamomis dienomis uždaryti savo prekyvietes. Tais laikais
Harbino žydai manė, kad Lietuvoje veikiantys įstatymai galėtų būti
pavyzdžiu kitoms valstybėms.
Antrojo pasaulinio karo metu Harbine ir visame krašte įsigalėjus
Sovietų Sąjungai, dešiniosios pakraipos gyventojai paskubomis
kėlėsi į kitus kraštus. Deja, neturima tikslesnių žinių apie
vietos lietuvių likimą. Yra žinoma, kad gera šimtinė rusų
tautybės žmonių persikėlė į Australiją. Tačiau nė vienas beveik nieko
nežinojo apie Harbino lietuvius.
Čia rašančiajam, po Antrojo pasaulinio karo prisiglaudus
Vokietijoje, vieną kartą važiuojant traukiniu iš Augsburgo į
Miuncheną, teko netikėtai susitikti ir susipažinti su vienu Harbino
lietuviu. Jis per Japoniją ir
Italiją buvo atvykęs į Vokietiją. Jam kalbant lietuviškai,
jautėsi slaviškas akcentas. Šis pusamžis mūsų tautietis
nelabai buvo linkęs kalbėti apie savo asmeninį gyvenimą ir kitus
tėvynainius, gyvenusius Harbino mieste. Jis tik užsiminė, jog rengiasi
išvykti pas savo giminaičius į JAV. Atsisveikindamas žadėjo
parašyti ir pranešti savo būsimąjį adresą, deja, jokios
žinios nepavyko sulaukti.
Pasak Mildos Levandraitytės, aprašiusios Harbino sniego ir ledo
festivalius, „Įspūdingos sniego, ledo architektūros, skulptūrų ir
statinių žavesys slypi ir jų trumpaamžiškume. Atšilus
orams, jie tirpsta”. Ką gi, sakykime, kad ištirpo ir
Harbine veikusi lietuvių bendrija. Vienok, sunku patikėti, kad
anuometiniai Harbino lietuviai būtų visiškai
„ištirpę” laiko tėkmėje. Norėtųsi manyti, kad dar
yra užsilikusių jų palikuonių. Tik, deja, mes apie juos neturime jokių
žinių.
Bejing, Kinijos sostinėje, veikia Lietuvos Respublikos ambasada. Gal,
ko gero, mūsų diplomatai galėtų kaip nors ką nors tikresnio sužinoti
apie buvusią Harbino lietuviją. Prieš Antrąjį pasaulinį karą
Harbine gyveno ne toks jau mažas lietuvių skaičius. Galima sakyti, kad
5,000 žmonių prilygo ne vienam Lietuvos miesto gyventojų skaičiui.
Sakoma, kad ir vienas lietuvis yra Lietuva. Atrodo, kad būtų verta
diplomatiškai pasižvalgyti.
Beje, senais laikais Harbine gyvenę žydų tautybės asmenys, pasklidę
plačiame pasaulyje, ne per seniai ėmė domėtis savo praeitimi. Jų
sudarytos delegacijos lankėsi Kinijoje. Jie ketina atstatyti anksčiau
Harbine veikusią sinagogą ir atkurti kai kuriuos savo
„gišeftus”. Teigiama, kad Kinijos valdžia domisi ir
palankiai vertina žydijos užmačias.
P. S. Naudotasi LTSC archyve saugojama medžiaga ir kitais šaltiniais.