carit

Žydrūnė Liobikaitė, apsupta filipiniečių vaikų.

Kontrastų šalyje
Lietuvos savanorės įspūdžiai iš Filipinų salų

Žydrūnės Liobikaitės, socialinės darbuotojos, dirbančios Vilniaus arkivyskupijos ,,Caritas” vaikų ir paauglių centre ,,Vilties Angelas”,  kasdieninis darbas – su rizikos grupės šeimomis, ypač su vaikais, jaunuoliais ir jų mamomis. Ji taip pat yra org. ,,Vaiko vartai į mokslą” koordinatorė Lietuvoje, palaikanti ryšius su organizacijos 11 remiamų dienos centrais ir laikinosios globos namų. ,,Draugo” skaitytojams ir čikagiečiams Žydrūnė  pažįstama. Pokalbis su Žydrūne iš Delfi.lt buvo perspausdintas ,,Drauge” 2009 m. gruodžio mėn. ,,Drauge”, ir anksčiau 2009 m. pavasarį, kai ji lankėsi Čikagoje bei Ann Arbor, MI ir kalbėjo apie socialinį darbą su rizikos grupės šeimomis Lietuvoje. 2010 m. pradžioje Žydrūnė su grupe savanorių praleido tris savaite Filipinų salose. Ten savanoriai statė ir dažė namus bei mokyklas, bendravo su to krašto žmonėmis. Viešnagei Filipinuose einant prie galo, Žydrūnė sutiko pasidalinti savo mintimis ir įspūdžiais apie įgytą patirtį, kraštą ir žmones.


R. Kubiliūtė

carit

* * *

Sausio 31osios rytą iš lovos neišlipau, o išvirtau, išsikočiojau. Dėkui Dievui, nusileidimas buvo lengvas ir neskaudus. Visgi atsimerkusi supratau, kad mano nesaugumas ir baimės, nežinios jaudulys dėl kelionės į Filipinus pradeda peržengti ribas. Jei būčiau žinojusi, kaip pasiteisinti, kelionę būčiau panaikinusi, atidėjusi neribotam laikui, tačiau tą rytą buvo aišku, kad įdėta pernelyg daug, jog pasitraukčiau.

Dar vienas mano nesaugumas, nors jau su noro keliauti atspalviu, pasireiškė Londone, kai ryte atsikėlusi Lietuvos laiku ir jau susiruošusi kelionėn, dviem valandomis anksčiau nei reikia, stebėdamasi, kaip visi gali taip ramiai miegoti, sugebėjau pažadinti dar kelis žmones. Buvo antra valanda nakties, o keltis turėjome ketvirtą.

Naujoms patirtims atsiveriantis skrydis virš saulėtų debesų pūkų, virš kasdienybės, virš žinojimo, virš manęs...

Pirmąją viešnagės savaitę maniau, kad puikiai įsikuriu į pietryčių Azijos keliamus iššūkius europietei. Džiaugiausi karštos saulės dovanojama šiluma ir net nenaudojau dar Lietuvoje pirkto apsauginio kremo nuo saulės. Tiesa, apie 18 val. nusileidus saulei, pirmąsias dienas laukdavau vėsos, tačiau greitai supratau, kad Maniloje dienos ir nakties temperatūra nedaug tesiskiria ir priėmiau realybę, jog išėjus iš dušo po keliolikos minučių vėl maudysiuosi ,,savo sultyse’’.

Nepasiteisino baimė kiekvieną minutę spygauti nuo mane puolančių vabzdžių, tarakonų, didžiulių vorų, driežų ir kitokių gyvių. Pirmiausia todėl, kad jų padaugėja lietingojo sezono, kuris prasideda tik gegužės pabaigoje, periodu, o antra, pamačiau, kad tiems tarakonams ar vorams aš visai nerūpiu ir jie nepuola manęs, o sienomis pralekiantys driežiukai savotiškai jas papuošia savo vikrumu ir sugebėjimu greitai pradingti.

Ryžiai, valgomi tris kartus per dieną, negąsdino mano skrandžio. Norėjau valgyti tai, ką valgo šio krašto gyventojai, tačiau žinau, kad dažnai šalia ryžių man buvo patiekiami baltajai ir viešniai skirti priedai, kurių negali valgyti daugelis čia gyvenančių žmonių. Jie yra per brangūs.

Pirmąją naktį negalėjusi užmigti dėl didelio triukšmo. Iš savo krepšio išsitraukiau ausų kamštukus ir susidorojau su šia problema. Nuolatinis karštis ir pastovus triukšmas čia yra neišvengiami palydovai: gatvės (atrodo, jog Maniloje kiekvienas vairuotojas, tarsi sakydamas: ,,Kaip malonu jus matyti”, spausdamas garso signalą, nori pranešti, kad yra gatvėje) ir žmonių balsų triukšmas, oro vėdintuvų triukšmas, gaidžių, auginamų peštynėms, labai ankstyvi pasisveikinimai, puodų, šaukštų žvangėjimas, dar nepakilus saulei (juk negali atsiriekti duonos, reikia virti ryžius).

Taigi, ,,susitvarkiusi” su šiais iššūkiais ir vos nepaskelbusi, kad lietuvei prisijaukinti gyvenimą Filipinuose vieni juokai, po truputį žvelgiau į šią tautą giliau. Iš tikrųjų esu čia svetimšalė, nemokanti priimti besąlygiškų žmonių šypsenų ir norinti jas ,,užsitarnauti’’. Turbūt niekada nemokėčiau taip nuoširdžiai, iš pat širdies gelmių šypsotis, kai nežinočiau, ar pietums galėsiu suvalgyti vieną ar dvi saujas ryžių. Nemokėčiau nuolankiai, be jokio pykčio, o atvirkščiai su džiaugsmu priimti į mano gatvę, namus atvykusių svetimšalių, norinčių paspoksoti, kokia kukli ir vargana yra mano buitis. Vaikai ir suaugusieji mums šypsojosi, mojo rankomis, pridėdami pirštus prie lūpų, kad ,,padidintų” ir taip plačias šypsenas, pozavo nuotraukoms, kurių daugelis niekada nematys, neturės. Labai norėčiau, kad atkeliavę į Europą, Lietuvą, Ameriką... jos nors truputį atvertų mūsų akis, širdis ir apsisprendimus gyventi solidariau.

Esu svetimšalė, nes negaliu priimti to, ką girdžiu apie gegužės 10ąją įvyksiančius rinkimus: bus renkamas šalies Prezidentas, senatoriai, regionų atstovai į vyriausybę. Atrodo, kad visi turintys teisę balsuoti šalies gyventojai žino, jog prezidento rinkimuose laimės daugiausiai pinigų turintis kandidatas. Net sumas girdėjau: kiekvienas iš 6-ių kandidatų rinkimų kampanijai skirs mažiausiai 25 milijonus JAV dolerių. Kai naiviai paklausiau, kam šie pinigai bus skirti, išgirdau vienareikšmį atsakymą: balsams pirkti. Atrodo, kad Filipinų valdžia kontroliuoja skurdo palaikymo politiką: svarbu turėti pakankamai skurdžių, jog rinkimams atėjus būtų įmanoma nusipirkti jų balsus. Šiuo atveju žmonės taip pat moka šypsotis: keli ar keliolika kilogramų papildomų ryžių šeimai tikrai nepakenks, o didžiausias turtas: šeima, vaikai, širdies ramybė, šypsena – visada yra šalia, nesvarbu, kas valdys šalį.

Ir nors esu šioje šalyje svetimšalė, sutikę ir priėmę į savo gyvenimus žmonės mokino mane, kaip savą, kaip vieną iš jų. Neįkainojamas pamokas man dovanojo neturtingi Filipinų žmonės. Nanay (mama) Minda iš vargingo Malibay rajono į namus, kuriuose gyvena šiandien ir į kuriuos svetingai kelioms dienoms priėmė mane, atsikėlė gyventi prieš 42 metus. Prieš tai gyveno šiukšlyne, čia gimė ir pirmieji du iš šešių jos vaikų. Moteris nesiskundė, tik sakė, kad šiukšlyno namelyje labai pavargdavo būti susilenkusi, nes netilpdavo atsistoti. Kai norėdavo išsitiesti, turėdavo išeiti laukan. Lyjant visa namelio žemė paskęsdavo vandenyje. Vyras sirgo ir negalėjo dirbti, todėl šiukšlyne dirbo ji: parduodavo ten rastas ir išrūšiuotas atliekas. Nanay Minda prisimena kiekvieną smulkmeną apie tuo metu į rajoną atsikrausčiusias Asumpcionistes seseris, kurios šiukšlyne gyvenantiems žmonėms pasiūlė kursus. Kaip Evangelijoje evangelistai pabrėžia laiką, kuri buvo valanda Jėzui esant vienoje ar kitoje vietoje, taip Nanay Minda pasakojo, kad kursai vykdavo nuo 14 iki 17 valandos. Juose buvo kalbama apie žmogaus orumą, pasitikėjimą, švarą, darbą, Filipinų istoriją, Jėzų, Dievo meilę. Gana greitai seserys pastatė gyvenamųjų namų kvartalą (prasmingu Maryville pavadinimu) į kurį gyventi pakvietė apie 30 šeimų. Tarp laimingųjų buvo ir Nanay Minda šeima, o šiandien ir aš. Vakare prieš mane palaimindama, Nanay sakydavo, kad niekada nieko iš Viešpaties neprašė, tik visiškai juo pasitikėjo ir žinojo, kad Jis parūpins tai, ko labiausiai reikia. Labai norėčiau kuo ilgiau jausti šių palaiminimų ranką ant savo galvos, kad primintų man, jog saugumas, kurį kuriu pati, gali greitai sugriūti, o pasitikėjimas Viešpačiu tveria per amžius, stato namus, kuria santykius, dovanoja džiaugsmą.

Net ir tada, kai praėjusį rugsėjį Maniloje ir jos apylinkėse siautė taifūnas Ondoy, Nanay Minda neprarado pasitikėjimo. 12 val. vandeniui pradėjus kilti po truputį Nanay paprašė sūnaus kai kuriuos daiktus sukelti ant stalo. Netrukus nuo vis kylančio vandens, stalui pradėjus siūbuoti, tai, kas įmanoma, buvo nunešta į antrą aukštą, o svarbiausia: vanduo, truputis maisto, kirvis prakirsti stogui, jei vanduo vis dar kils ir reikės lįsti ant jo, plastmasė mažiausiajai anūkei pridengti. Buvo labai baisu, didžiulė nežinia, vanduo pakilo iki pat laiptų, vedančių į antrą aukštą, viršaus, pro stogą taip pat kapsėjo lašai, nes lijo labai stipriai. Toks laukimas nežinioje tęsėsi 15 valandų. Nanay Minda džiaugėsi, kad anūkė galėjo būti antrajame aukšte, juk daug rajono šeimų valandas leido ant stogo, nes lūšnelės neturi antro aukšto. Vandeniui nuslūgus iki kelių, Nanay kartu su seserimis ėjo lankyti kitų šeimų, nešė joms maisto lauknešėlius ir tik vėliau grįžo tvarkyti iki pusės sienų purvu aplipusių namų.

Kitas, dar skurdesnis rajonas Navotas privertė mane susigėsti – nesugebėjau juo pereiti kelis kartus nosine neužsidengusi nosies ir burnos, išsigandau, jog galiu apsivemti nuo stiprių nemalonių kvapų. Išgelbėjo vaikai, kurie pribėgę norėjo pačiupti dešinę ranką ir ją priglaudę prie purvinos kaktos gauti baltosios palaiminimą. Čia atsirado ir drąsuolių, kurie pribėgę ištiesdavo rankutes prašydami pakelti. Būdami ant rankų pokštelėdavo besišypsančiomis lūputėmis į skruostą ir sliuogdavo žemyn, kad vietą užleistų šalia stovinčiam broliui, giminaičiui, draugui. Nežinau, kuris labiau buvome palaiminti šio prisilietimo, tik jaučiu, kad jau pasiilgau tų limpančių rankučių, rudų žibančių akių ir plačios šypsenos.

Nieko nepasakiau apie kontrastus, nors visos kelionės metu jie labai aiškiai lydėjo. Skurdas ir džiaugsmas, prabanga ir kuklumas, išorinis triukšmas ir gili ramybė akyse, balti ryžiai ir juodas smogas, nuniokota mokykla ir drauge su vaikais išmarginta siena, sūrus prakaitas ir saldžios mango sultys, 90 mln. Filipinuose ir 3 mln. Lietuvoje, korupcija ir sugraudinta širdis, baimė ir pasitikėjimas, sausra ir taifūnas, tarnai ir šeimininkai... Žinau, kad visi šie kontrastai gyvena manyje ir paliesdami kasdienybę kviečia suprasti, kad nėra tokio vargšo, kuris neturėtų, ką duoti, ir nėra tokio turtuolio, kuris neturėtų ką priimti!

carit

carit


carit