johnson

Irenos ir Allan Johnson šeima: Ona, Allan, Irena ir Jessie. Iš Johnson šeimos albumo.


Kartais šizofreniškas lietuvio gyvenimas JAV tikrai turtingesnis
Pokalbis su Irena Blekyte-Johnson

KARILĖ VAITKUTĖ

– Esate labai aktyvi Amerikos lietuvė: buvote Vašingtono (Washington State) valstijos Lietuvių Bendruomenės pirmininkė, dabar esate šios Bendruomenės narė, Vašingtono universiteto (University of Washington, UW) Patarėjų tarybos Lietuvių studijų programos klausimais narė, organizacijos The Association for the Advancement of Baltic Studies administracinė vykdomoji direktorė, knygų vertėja. O juk gimėte net ne Lietuvoje! Esate taip vadinamos dipukų vaikų kartos žmogus. Papasakokite apie savo kelią į Jungtines Valstijas.

– Gimiau Anglijoje 1948 metais. Į Angliją mano tėvai atvyko po Antrojo pasaulinio karo iš pabėgėlių stovyklos Oldenburge (Oldenburg), Vokietijoje. Iš Lietuvos išvyko ne tik mano tėvai, bet ir tėvo mama, ir jo broliai. Jų keliai buvo išsiskyrę, visi šeimos nariai susitiko tik 1951 metais Kanadoje. Tuomet aš buvau jau dvejų metukų. Kanadoje gyvenome iki 1957 metų. Čia gimė mano sesuo Ingrida. Po to atvykome į Jungtines Valstijas ir apsigyvenome Marquette Parko rajone, Čikagoje, kur gimė mano brolis Petras. Lankiau lietuviškas katalikiškas Nekalto Prasidėjimo parapijos pradinę mokyklą ir Marijos vidurinę mokyklą. Buvau tikra ,,Marquette Parko lietuvaitė”. Vėliau mokiausi Ilinojaus universitete (University of Illinois at Chicago, UIC) Čikagoje. Ištekėjau ir 1981 metais su vyru persikraustėme gyventi į Seatle) Vašingtono valstijoje.

– Išvykote iš didelės lietuviškos salos Čikagoje į lietuviams mažai žinomą ir tolimą Sietlą? Kodėl pasirinkote šį miestą?

– Persikėlėme dėl mano vyro darbo. Jis buvo baigęs zoologijos mokslus ir iš pradžių dirbo Lincoln Park zoologijos sode  Čikagoje. Tačiau vėliau nusprendė važiuoti dirbti į Seatle Woodland Parko zoologijos sodą, kuris tuo metu buvo laikomas pačiu geriausiu šalyje.

– Ar išvykusi iš Marquette Parko sąmoningai nusprendėte išlikti lietuve, t.y. išlaikyti lietuviškus papročius, kalbą?

– Atvykusi radau nedaug lietuvių. Čia gyveno viena mano klasės draugė. Vėliau atvyko dar kelios, nes jų vyrai dirbo ,,Boeing” lėktuvų kompanijoje. Išvykimas iš didelės lietuvių bendruomenės davė man progą pažvelgti į save giliau ir suvokti, ar aš iš tikrųjų noriu išlaikyti savo lietuviškąją tapatybę. Apsisprendimą išlaikyti tradicijas lėmė ir mano pirmosios dukters Onos gimimas. Seatle buvo maža lietuvių bendruomenė, tačiau nebuvo šeimų, panašių į manąją – su visai mažais vaikais. Dauguma lietuvių buvo atvykę iš Čikagos, Los Angeles ar kitų didesnių miestų, kuriuose buvo nemažos lietuviškos bendruomenės. Mes tam tikra prasme turėjome modelį, kaip ,,būti lietuviu”. Žinojome, kad reikia švęsti Vasario 16-ąją, žinojome, kad smagu būtų turėti lietuvių liaudies šokių ansamblį... Mums pasisekė, kad tarp mūsų atsirado žmogus, kuris mokėjo šokti ir norėjo šokių mokyti kitus. Mūsų buvo mažai, tačiau būtent todėl kiekvienas iš mūsų staiga suprato, kad mes patys galime ir oficialią kalbą pasakyti, ir į Kongreso narį kreiptis. Čikagoje jau buvo žmonių, kurie tai darė. Aš Čikagoje apie save negalvojau kaip apie žmogų, kuris gali būti aktyvus lietuviškame gyvenime tokiame lygmenyje. O čia supratau, kad galiu.

– Buvote Vašingtono valstijos Seatle apylinkės LB pirmininkė. Kokie, jūsų nuomone, didžiausi Sietlo pasiekimai?

– Manau, kad mus lydėjo sėkmė, o be to, buvome labai ,,gudrūs” ir išnaudojome visas progas, kurias mums siūlė likimas. Kai Lietuva atsivėrinėjo pasauliui 1988–1989 metais, mes labai aktyviai išnaudojome tuos istorinius pasikeitimus – perestroiką ir glasnost. Visur, kur tik galėdavome – per spaudą, Kongreso narių įstaigose – kalbėjome apie Lietuvą ir jos siekius atkurti nepriklausomybę. Pamatėme, kad lietuvių bendruomenė nėra didelė, todėl greitai suradome latvius ir estus ir nutarėme bendrai dirbti kartu. Kai kurie susitikimai būdavo organizuojami UW. Pavyzdžiui, buvome susitikę su lietuviais irkluotojais, tuo metu dar buvusiais sovietų komandoje, kuri buvo atvykusi į Sietlą, į Geros valios žaidynes.

Atėjo metas, kai keli universiteto profesoriai pamatė, kad mes labai aktyvūs, įdomūs ir pasiūlė surengti paskaitų ciklą apie Baltijos šalių renesansą. Keletas profesorių tuo metu mums pranešė, kad JAV valdžia teikia lėšas, kad būtų mokomos įvairios ,,neįprastos” užsienio kalbos, kurių paprastai nebūna universitetų programose. Tuo metu UW netgi mokėsi viena studentė, kuri labai norėjo išmokti lietuvių kalbą, tačiau tam Seatle nebuvo jokių galimybių.

Tokie buvo mūsų pirmieji žingsniai, atvedę iki šios dienos, kai Vašingtono universitete yra mokomos lietuvių, latvių ir estų kalbos ir kiti susiję dalykai. Pradėjome nuo intensyvių vasaros kursų, kurių metu studentai galėdavo mokytis kalbos ir kultūros pagrindų. Karile, jūs juk pati dėstėte tuose kursuose pirmąsias dvi vasaras. Universitetas, pamatęs, kad vasaros kursai sekasi gerai, pasiūlė sukurti rimtą akademinę programą, pagal kurią mokytųsi ne tik tie studentai, kurie nori išmokti savo tėvų ar senelių kalbą, bet visi, kurie domisi Baltijos kraštų kalbomis, istorija, ekonomika ir kitais dalykais. Mums pasisekė, kad į pensiją išėjusi UIC profesorė Violeta Kelertienė atvyko gyventi į Sietlą. Dabar jau galime dažniau išgirsti ir jos paskaitas UW. Anksčiau, dar dirbdama UIC, prof. Kelertienė UW taip pat yra lankiusis su paskaitomis, bet ne taip dažnai.

– Esate UW Skandinavijos šalių kalbų fakulteto Patarėjų tarybos narė. Koks yra skirtumas tarp UIC Lituanistikos katedros, ten dėstomų dalykų ir UW siūlomų lietuviškų kursų?

– Aš pati labai rėmiau Lituanistikos katedros įsteigimą UIC. Mano vyras netgi mokėsi joje lietuvių kalbos.       Mūsų studijų programa čia, UW, yra ne Slavų ir baltų kalbų fakultete, o Skandinavų kalbų. Kai finansavimas bus pilnas, fakulteto pavadinimas pasikeis į Skandinavų ir baltų studijų fakultetą. Buvome pakviesti į šį fakultetą, ir aš visą laiką jutau didelį geranoriškumą iš fakulteto vadovybės ir profesorių mūsų atžvilgiu. Atrodo, kad visi norėjo, kad mums pasisektų. Iš pradžių gavome šiek tiek federalinės valdžios lėšų, ir tai buvo didelė pagalba. Vėliau mes patys tapome tam tikru modeliu, kaip telkti lėšas mūsų studijų programai. Mūsų mintis buvo tokia: norime, kad po kiek laiko čia būtų galima mokytis ne tik kalbos ir literatūros, bet ir istorijos, ekonomikos, viešosios politikos ir kitų dalykų, žvelgiant į juos iš lietuviškos, latviškos ar estiškos perspektyvos. Kai turėsime pakankamai lėšų, čia galės atvykti ir profesoriai iš Lietuvos ar kitų Baltijos kraštų. Pati esu klausiusi paskaitų, kurias dėstė profesoriai iš Skandinavijos šalių.

– Į anglų kalbą išverstų lietuviškų knygų nėra labai daug. Jūs pati esate išvertusi knygą, susijusią su Lietuvos istorija. Kodėl ėmėtės šio darbo?

– Paskutiniajame XX amžiaus dešimtmetyje tikrai nebuvo daug knygų apie Lietuvą anglų kalba. Negalėjai pasakyti savo amerikiečiui kaimynui pasiimti tą ar kitą knygą ir pasiskaityti, tarkime, apie Antrąjį pasaulinį karą ir jo pasekmes Lietuvai. Atsimenu, kaip džiaugiausi, kai išėjo Česlovo Milošo romanas ,,Isos slėnis” anglų kalba. Perskaičius jį, galėjai susidaryti vaizdą, koks buvo gyvenimas Lietuvos kaime tam tikru istorijos laikotarpiu. Tačiau tokių knygų buvo taip reta. Kadangi nemažai metų buvau labai aktyvi politiniame gyvenime, supratau, kad Lietuvos istorijos garsinimo darbe labai padėtų ir tai, kad žmonės tiesiog galėtų patys perskaityti gerai į anglų kalbą išverstas knygas. Buvo nemažai pastangų versti lietuviškas knygas į anglų kalbą, tačiau tie vertimai nebuvo lengvai ar suprantamai skaitomi, o skaitytojas tokias knygas dažnai numeta nepabaigęs jų skaityti. Na, o kadangi aš ypatingai domėjausi Antruoju pasauliniu karu, nuolat skaičiau įvairią literatūrą apie šį laikotarpį lietuviškai. Taip ,,Pergalės” žurnale, o vėliau ,,Lituanus” aptikau Dalios Grinkevičiūtės prisiminimus apie lietuvius tremtyje prie Laptevų jūros. Vėliau taip susiklostė likimas, kad čia atvyko Jonas Markauskas, kuris skaitė paskaitą apie trėmimus į Sibirą 1941 metais. Jis atvežė D. Grinkevičiūtės knygą, kuri tuo metu dar nebuvo žinoma plačiai visuomenei. Perskaičiusi tą knygą supratau, kad išversta į anglų kalbą ji labai gerai skaitytųsi, būtų įdomi skaitytojui. Išverčiau kelias ištraukas, kurios buvo išspausdintos literatūriniame žurnale Toronte. Vėliau visa knyga buvo išversta Lietuvoje. Dabar D. Grinkevičiūtės atsiminimai yra įtraukti į rekomenduojamų knygų sąrašą studentams, besimokantiems UW.

– O kaip nusprendėte išversti Dainavos apygardos partizano Liongino BaliukevičiusDzūko ,,Partizano dienoraštį”?

– Knygą man padėjo surasti mano duktė Ona. Vienais metais ji vyko į Lietuvą ir ten rinko medžiagą savo disertacijai, darydama interviu su žmonėmis, grįžusiais gyventi į Lietuvą iš Amerikos. Paprašiau jos parvežti man naujai išleistų memuarų apie Antrąjį pasaulinį karą, tremtį. Tačiau ji rado knygą apie partizanus. Iš tiesų tą knygą jai pasiūlė Lietuvos genocido aukų muziejaus darbuotojai.

– Papasakokite daugiau apie vertimo procesą.

– Versti L. Baliukevičiaus memuarus nusprendėme kartu su kita vertėja – Lijana Holmes, su kuria tuo metu lankiau istorijos paskaitas. Kadangi vėl susidūrėme su problema, kad nėra mokomosios medžiagos, tokios kaip istorijos liudininkų prisiminimai, kurią studentai galėtų skaityti anglų kalba, nusprendėme, kad laikas pradėti versti. Bent jau ištraukas. L. Baliukevičiaus prisiminimai labai tiko. Iš tiesų, L. Baliukevičius – nuostabi asmenybė, sužavėjusi tiek mane, tiek Lijaną. Kadangi dirbome kartu, galėjome viena kitą papildyti, pataisyti.

– Koks knygos likimas? Ar ji jau skaitoma? Kiek egzempliorių parduota?

– Tai – puiki knyga, bet dar laukia, kada ją atras plačioji visuomenė. Žinoma, apie šią knygą žino visa Sietlo lietuvių ir latvių bendruomenė. Knygą puikiai recenzavo Antanas Šileika ,,Lituanus” žurnale. Taip pat vertimas buvo recenzuotas Romualdo Kriaučiūno žurnale ,,Lithuanian Papers”, leidžiamame Tasmanijoje. Interviu su manimi ir L. Holmes buvo skelbtas ir ,,Draugo” dienraštyje. Memuarus Lietuvoje išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, tačiau leidėjams trūksta lėšų, kad galėtų plačiai knygą reklamuoti JAV. Tai kiek pajėgiame, tai darome mes pačios.

– Dabar Seatle LB aktyviai darbuojasi ne tik jūsų kartos lietuviai, bet ir atvykėliai iš Lietuvos. Kaip sutariate? Kuo skiriatės ir kas jus vienija?

– Seatle LB maža. Priimame visus, kas tik nori prisijungti savo darbais ir išlaikyti lietuviškas tradicijas. Sutariame labai gerai. Mums tikrai sekasi, nes prie bendruomenės prisijungė daugybė labai gabių ir puikių žmonių. Atvykėliai iš Lietuvos dabar yra ir mūsų valdybos nariai, ir mūsų šokių grupės nariai. Jie atneša į bendruomenę naujų lietuviškų tradicijų. Pavyzdžiui, šiemet pirmą kartą šventėme Užgavėnes. Ši šventė mano kartai buvo visiškai naujas dalykas. Mūsų naujasis choras ,,Vakarai” taip pat susikūrė naujųjų imigrantų – Dainiaus ir Astos Vaičekonių – dėka. Ir Vasario 16-osios programos yra gražios, jose dalyvauja ir vaikai su savo pasirodymais, dainuodami daineles, kurių aš ir mano karta tikrai nedainavome. Tačiau tos dainelės linksmos, gražios ir pritraukia vaikus, kurie nori dainuoti ir XXI amžiaus lietuviškas dainas, o ne tik senąsias. Taigi, naujieji atvykėliai tikrai įnešė daug gyvybės į mūsų bendruomenę.

– Jūsų tėvų karta turėjo bėgti iš Lietuvos dėl okupacijos. Daugelis tos kartos žmonių visą savo gyvenimą išeivijoje svajojo apie Lietuvos išlaisvinimą ir galimybę sugrįžti. Dabar Lietuva laisva, o lietuviai iš jos vis tiek išvažiuoja. Ką Jūs, užaugusi didelėje lietuvių bendruomenėje, galvojate apie dabartinės emigracijos procesą, apie tai, kad lietuviai palieka ne okupuotą, o laisvą Lietuvą?

– Vienas dalykas yra idealus įvaizdis, o visai kas kita – realybė. Idealus laisvos Lietuvos įvaizdis taip pat nebūtinai atitinka realybę. Juk ir Lietuvos lietuviai, gyvendami Lietuvoje, tikriausiai kitaip įsivaizdavo Amerikos lietuvius. O atvažiavo ir surado mus čia gal ne visus tokius gražius, kaip kada nors įsivaizdavo, o mes irgi pamatėme juos realius, o ne tokius, kokius kada nors buvome idealistiškai įsivaizdavę. Juk toli gražu ne kiekvienas lietuvis, kuris atvyko į Ameriką po karo, nusprendė savo vaikus leisti į lituanistines mokyklas, ne kiekvienas nusprendė išlaikyti tradicijas, ne kiekvienas buvo aktyvus lietuviškuose darbuose. Gyvenimas yra gyvenimas, ir gyvenimo realybė padiktuoja žmogaus elgesį. Visuomet yra pasirinkimo elgtis vienaip ar kitaip galimybė, ir žmogus renkasi. Čia, Amerioje, yra laisvė. Kai kurie iš mano tėvų ir manosios kartos nusprendė gyventi tik amerikietišką gyvenimą, o kai kurie pamanė, kad jų gyvenimas bus turtingesnis, jei jie bus ne tik amerikiečiai, bet ir Amerikos lietuviai.

– Kaip Jums pačiai sekasi atrasti pusiausvyrą tarp lietuviškojo ir amerikietiškojo gyvenimų?

– Yra nelengva, tačiau, manau, kad kiekviena šeima, nusprendusi gyventi ir lietuviškąjį gyvenimą Amerikoje, privalo surasti pusiausvyrą. Kartais bešokinėdamas iš lietuviškojo į amerikietiškąjį ir atvirkščiai, gali tikrai pasijusti šizofreniku. Mano vyras ne lietuvių kilmės. Jo protėvių giminės šakos siekia pirmuosius atvykėlius į šį kraštą ,,Mayflower” laivu iš Anglijos XVII amžiuje. Man labai svarbu, kad vyras labai domisi mano kilme, mano tautos kultūra. Jis visuomet taip sako apie mūsų šeimą mūsų nepažįstantiems žmonėms: ,,Mano giminė gali pasigirti savo istorija, mano žmonos giminė gali pasigirti savo kultūra.” Kai buvau labai aktyviai įsitraukusi į politinį gyvenimą, mano vyras sakydavo: ,,Gerai, ‘atidirbai’ tiek ir tiek valandų lietuvybei, dabar norėčiau, kad paskirtum tiek ir tiek valandų mūsų šeimai.” Išlaikant lygsvarą visuomet padeda humoro jausmas. Neįmanoma būtų puoselėti savo tautos tradicijų gyvenant su žmogumi, kuris, tarkime, piktintųsi, jei staiga su kuo nors imi kalbėtis ne anglų kalba arba praleidi daug valandų darydamas, amerikiečio akimis žiūrint, ,,keistus” dalykus. Esu dėkinga savo vyrui, kad jis priima mane tokią ,,egzotišką”, kad jis priima mano tautos kultūrą.

– Kaip Jums atrodo, kas yra svarbiausia norint išlikti lietuviu Amerikoje?

– Manau, kad kalba. Kažkada girdėjau tokį pasakymą: ,,Jei nemoki lietuvių kalbos, niekada nesuprasi, ką reiškia tikras lietuvis.” Po daugelio metų mano pačios patirtis leido man prieiti prie tokios pačios išvados. Būtent kalbos mokėjimas suteikia tvirtą emocinį ryšį su savo tauta. Juk niekuo kitu mes per daug nesiskiriame nuo kaimyno – nei odos spalva, nei manieromis. Galime tikrai gerai įsilieti į amerikiečių visuomenę ir nebūsime atpažinti. Tačiau savos kalbos mokėjimas atveria mums visai kitą pasaulį, kuris yra tik mūsų – lietuvių. Aš ir su savo dukromis kalbėdamasi lietuviškai tai jaučiu. Nors jos gal ir nemoka lietuviškai taip gerai, kaip norėtųsi, tačiau mes kalbamės ir tai yra mūsų ,,slaptoji” kalba, kažkas tokio, ką amerikietiškame pasaulyje turime tik mes.

– Ačiū už pokalbį.

Skaitytojai, kurie domisi Liongino Baliukevičiaus ,,Partizano dienoraščiu” anglų kalba, gali kreiptis į I. BlekytęJohnson, rašydami e. pašto adresu: Dzukas.b.h@gmail.com


johnson

Baltijos šalių studijų programos UW 15-mečio proga 2009 metais buvo pasodintas ąžuoliukas. Iš kairės: Kathleen Johnson, JAV ambasadorius Lietuvoje (1992–1994) m. Darryl Johnson, Lietuvos Respublikos garbės konsulas Vytautas Lapatinskas, Vašingtono LB pirmininkas Rimas Mikšys ir Irena Blekytė-Johnson.