Apie dar vieną Teismų įstatymo pakeitimą

ALDONA MEILIUTYTĖ
specialiai ,,Draugui” iš Los Angeles

Neseniai, š. m. vasario 17-ąją, Prezidento spaudos tarnyba paskelbė pranešimą, jog Prezidentas Valdas Adamkus pateikė Seimui svarstyti Teismų įstatymo 54, 55, 55(1), 65, 76, 78, 85, 91(2), 91(3) ir 98 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą. Lietuvos žiniasklaida apie tai informavo visuomenę – laikraščiai ir interneto tinklalapiai išspausdino kiek sutrumpintą šio pranešimo tekstą. Visi citavo Prezidentą, kuris pareiškė, jog „būtina paspartinti teisėjų atrankos procesą ir užtikrinti aktyvesnę teismų vadovų rotaciją”.

Pranešime nurodyta, kad planuojama ir vėl keisti Teismų įstatymą – dešimt to įstatymo straipsnių. Tačiau kaip numatoma keisti ir kodėl manoma, kad tie pakeitimai patobulins įstatymu nustatytą dabartinę tvarką, jokios informacijos nepateikiama.

Diskutuoti būtina, bet tai daryti vengiama

Laukiau teisininkų komentarų, norėjau sužinoti, ką jie galvoja apie pateiktą projektą. Juk keletą metų geriausi šalies teisininkai dirbo ruošdami naująjį Teismų įstatymą, į kurį Prezidentas dėjo tiek daug vilčių, tvirtino, jog būtent tas įstatymas iš esmės pagerins teismų darbą. Ir štai, nepraėjus nė metams po 2008 m. liepos 3 d. priimto Teismų įstatymo straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, vėl imamasi tą įstatymą iš naujo keisti ir pildyti... (Keli straipsniai po to buvo taisyti).
Deja, jokių komentarų dėl pateikto įstatymo projekto nemačiau. Lietuvos teisininkai kažkodėl vengia diskutuoti tiek apie įstatymų projektus, tiek apie priimtus įstatymus. Mano nuomone, diskutuoti yra būtina. Lietuvos bėda, kad ji neturi gerų, Lietuvos valstybės gyvenimui pritaikytų įstatymų. Juk valstybės gyvenimas yra tvarkomas tik įstatymais, kitokio valstybės valdymo būdo nėra. Jeigu nėra tvarkos įstatymuose, kaip gali būti tvarka valstybės gyvenime?

Jau vien tai, kad įstatymai nuolat kaitaliojami (Teismų įstatymas keistas 37 kartus), kad juose daug prieštaravimų, nelogiškumų, nereikalingų pasikartojimų, kad jie parašyti įmantria, netikslia, kartais net netaisyklinga kalba – didelė blogybė. Atrodo, kad žmonės, kurie Lietuvoje kuria įstatymus, visai negalvoja, kokią reikšmę turi įstatymo aiškumas, koks svarbus kiekvienas įstatymo žodis. Net ateina į galvą mintis: o gal tyčia taip daroma, gal specialiai painiojama? Amerikoje neaiškiai surašytas įstatymas laikomas pažeidžiančiu Konstituciją.

Gluminanti nežinia internete

Norėdama palyginti Prezidento pateiktą projektą su dabar galiojančiu Teismų įstatymu, turėjau susirasti abu dokumentus. Internete įėjusi į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo tinklalapį buvau sugluminta: prie skelbiamo Lietuvos Respublikos teismų įstatymo yra štai koks įrašas: (1994 m. gegužės 31d. įstatymas Nr. I-480, Nauja įstatymo redakcija nuo 2002 m. gegužės 1d.: Nr. IX-732, 2002-01-24, Žin., 2002, Nr.17-649 (2002-02-20), aktuali redakcija nuo 2008-11-15). Ką tai reiškia? Kuo skiriasi nauja įstatymo redakcija nuo aktualios redakcijos? Kuri iš jų galiojanti? Jau rašiau savo knygoje „Ar įmanoma pagerinti Lietuvos teismų darbą”, kad galiojantis įstatymas gali turėti tik vieną redakciją. Taip ir neaišku, ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo skelbiamas 1994 m. gegužės 31 d. Nr. I-480 Lietuvos Respublikos Teismų Įstatymas, Nauja įstatymo redakcija nuo 2002 m. gegužės 1 d. yra jau tas tikrasis, šiandien galiojantis įstatymas, kuriame padaryti 2008 m. liepos 3 d. ir 2008 m. lapkričio 6 d. naujai priimti šio įstatymo pakeitimai ir papildymai? Atrodo, kad ne.

Įstatymų pavadinimų painiava

Painiava ir įstatymų pavadinimuose. Liežuvį gali nusilaužti tuos pavadinimus skaitydamas. Dabar pateiktas įstatymas, jeigu projektą Seimas patvirtins, bus pavadintas Teismų įstatymo 54, 55, 55(1), 65, 76, 78, 85, 91(2), 91(3) ir 98 straipsnių pakeitimo įstatymas. Gerai, kad tik 10 straipsnių šį kartą keičiami, o jeigu būtų 20 ar daugiau, ar jie visi ir būtų surašyti į įstatymo pavadinimą? Beje, taip jau padaryta: 2008 m. liepos 3 d. priimto įstatymo pavadinime net tris eilutes užima straipsnių numerių išvardijimas. Tokio ilgio pavadinimą paskui visur privaloma kartoti, todėl įstatymo pavadinimas savavališkai keičiamas – išmetama ta skaičių litanija... Rodos, nereiktų didelės išminties suprasti, kad įstatymo pavadinimas turi būti trumpas ir aiškus: šį kartą kalbama apie teisėjų ir teismų pirmininkų skyrimo tvarką, tai gal taip ir reikėjo šį įstatymą pavadinti?

Teisėjų rotacija

Labai svarbu, kad teisėjais būtų paskiriami tinkami šį tokį atsakingą darbą dirbti žmonės. Tačiau Prezidentas susirūpinęs ir mąsto ne apie tai, kaip padaryti, kad teisėjais būtų skiriami patys geriausi ir sąžiningiausi teisininkai. Prezidentas nepatenkintas, kad per ilgai užsitęsia „teisėjų atrankos procesas”“ ir siekia tą procesą paspartinti. Be to, jis siekia „užtikrinti aktyvesnę teismų vadovų rotaciją”.

Vargu ar šie tikslai turi tiesioginį ryšį su teismų darbo gerinimu, tačiau pažiūrėkime, kokiais įstatymo pakeitimais tikimasi šiuos tikslus įgyvendinti. Nors keistas ir netikslus pačių tikslų įvardijimas: juk įstatymu nustatoma naujų teisėjų skyrimo tvarka, tai kodėl kalbama apie kažkokią teisėjų atranką – tarsi iš Lietuvos teisėjų būrio būtų atrenkami kandidatai dalyvauti kokiame tarptautiniame grožio konkurse. Lygiai taip pat netiksliai vartojamas žodis „rotacija”. Aš specialiai pasitikrinau ir lietuvių, ir anglų kalbos žodynuose, ką tas žodis reiškia. ,,Rotacija” – tai ne paprasta kaita, tai ciklinė kaita, kuri Lietuvos teismų sitemoje visai neįgyvendinta. Tad kaip ją galima suaktyvinti? O pagreitinti rotaciją, jeigu ji būtų įvesta skiriant teismų pirmininkus bei jų pavaduotojus ir skyrių pirmininkus, galima tik vienu labai paprastu būdu: sutrumpinant rotacijos ciklą. Teismų pirmininkai keistųsi ne kas penkeri metai, o, tarkim, kas treji metai. Tai ir būtų aktyvesnės rotacijos užtikrinimas.

Jeigu laikoma, kad nustatant teismo pirmininko skyrimo tvarką, reikia įvesti teisėjų rotaciją, kodėl apie tai aiškiai įstatyme neparašius: ,,Teismo pirmininkas skiriamas trejiems metams rotacijos tvarka. Rotacijos eilė nustatoma atsižvelgiant į teisėjų darbo pradžią tame teisme. Atsisakantis dirbti teismo pirmininku teisėjas ne vėliau kaip du mėnesius iki numatomos jo darbo teismo pirmininku pradžios, privalo raštu apie tai pranešti Respublikos Prezidentui.”

Tačiau nors Prezidentas ir kalba apie aktyvesnės teismų vadovų rotacijos užtikrinimą, jo pateiktame projekte rotacija neįgyvendinama, tik nustatoma, jog į laisvą teismo pirmininko vietą kandidatais turi būti laikomi ne tik parašę prašymus, bet visi to teismo teisėjai, išskyrus tuos, kurie iš anksto pranešė Prezidentui, kad jie nenori užimti teismo pirmininko pareigų.
Teisėjų atranka ir paaukštinimas

Keistai sprendžiamas teisėjų paaukštinimo pareigose klausimas, t.y. perkėlimas dirbti į aukštesnės pakopos teismą: sudarinėjamas teisėjų karjeros siekiančių asmenų registras, po to nustatinėjama asmenų įrašymo į teisėjų karjeros siekiančių asmenų registrą tvarka (!), tą įrašymo tvarką tvirtina Teisėjų taryba. Visiškai neaišku, kokia gali būti ypatinga įrašymo į registrą (t.y. įregistravimo) tvarka, kurią reikia nustatinėti ir tvirtinti, jeigu pasakyta, kad kiekvienas teisėjas (ir kai kurie kiti teisininkai – mokslininkai, prokurorai ir advokatai, turintys atitinkamą darbo stažą), padavę prašymus, įrašomi į registrą. Toliau seka atranka, kurią vykdo speciali Atrankos komisija, vadovaudamasi Teisėjų karjeros siekiančių asmenų atrankos nuostatais, patvirtintais Teisėjų tarybos. To negana: įstatyme atskirai nurodyta, kad Teisėjų karjeros siekiančių asmenų vertinimo kriterijus nustato Teisė jų taryba (Teismų įstatymo 69 (1) straipsnis).

Šitaip įvertintų ir atrinktų kandidatų tapti aukštesnės pakopos teismo teisėjais sąrašas su Atrankos komisijos išvadomis pateikiamas Prezidentui. Tačiau, pasirodo, Atrankos komisijos išvados visai nieko nereiškia. Jos Prezidento nesaisto, taigi Prezidentas gali į jas visai nekreipti jokio dėmesio – net jų neskaityti. Net ir iš neįvertintų ir neatrinktų kandidatų Prezidentas gali paskirti Apygardos ar kito aukštesnio teismo teisėją. Tiesa, Teismų įstatyme nurodyta, kad skiriant Apygardos teismo ar Apygardos administracinio teismo teisėjus Prezidentui pataria Teisėjų taryba. Tačiau juk to patarimo Prezidentui irgi nebūtina laikytis, tai kam apie tai rašyti įstatyme? Manyčiau, kad įstatymu reguliuoti, kieno patarimus Prezidentas gali išklausyti, skirdamas teisėjus, tikrai nederėtų.

Teisėjų paskyrimo tvarka – dar painesnė

Dar didesnė painiava nustatant naujų teisėjų paskyrimo tvarką. Vėl ta pati istorija su Atrankos komisija, į kurios išvadas Prezidentas gali nekreipti jokio dėmesio. Projekte naujai suredaguotas 55(1) straipsnis padėties nė kiek nepataiso. Koks skirtumas, kad į Atrankos komisijos darbą Prezidentas paskirs keturis visuomenės atstovus (atseit, visuomenė dalyvauja teismų darbe), jeigu ta komisija neturi absoliučiai jokios galios. Kyla klausimas, kam ji iš viso reikalinga? Kad sudarytų įspūdį, kaip demokratiškai skiriami teisėjai?
Nuoširdžiai apie tos komisijos darbą prieš kurį laiką rašė į komisiją Prezidento dekretu paskirta „Atgimimo” laikraščio vyriausioji redaktorė Indrė Makaraitytė. Iki šiol prisimenu jos žodžius: Ką mes čia veikiame? Juk viskas jau iš anksto nuspręsta.

Pateiktuose 55(1) ir 65 straipsnių pataisymuose kartu suplakta naujų teisėjų skyrimo tvarka ir jau dirbančių teisėjų perkėlimo į kitą tos pačios pakopos teismą tvarka, pateikiama daug smulkmeniškų instrukcinio pobūdžio nurodymų, kuriems tikrai ne vieta įstatyme. Daug kur įstatyme kartojami elementarūs dalykai, pvz., nurodoma, kad ,,Teisėjas turi Lietuvos Respublikos piliečio teises ir laisves”, kai Konstitucija ir šiuo įstatymu nustatyta, kad teisėjais tegali būti skiriami tik Lietuvos piliečiai. Tad nejaugi tapęs teisėju, asmuo gali prarasti piliečio teises ir laisves? Daug tokių nereikalingų nuostatų, pasikartojimų, nelogiškumų ir netikslumų įstatyme, bet pateiktame projekte jie, deja, netaisomi.

Tiesiog pribloškia įstatymo nuostata, kad ,,žemesnės pakopos teismo teisėju asmuo skiriamas taikant drausminę atsakomybę” (45 straipsnio 4 punktas). Vadinasi, nusižengęs Aukščiausiojo Teismo teisėjas bus paskirtas spręsti bylas Apeliaciniame teisme ir pan. O juk teisėjas, kaip nustatyta Amerikos konstitucijoje, gali dirbti tik tol, kol gerai elgiasi. Puikiai pasakyta, nes geras elgesys – plati sąvoka, ji apima, be jokios abejonės, ir teisingai sprendžiamas bylas. Tai labai svarbus principas, kurį būtina siekti įgyvendinti ir mūsų teismuose.

Išvados

Mano nuomone, tiek šis naujai pateiktas Teismų įstatymo pakeitimo projektas, tiek pats įstatymas su visais jo taisymais ir pakeitimais, yra dar tik juodraštis – tokie įstatymai neturi ir negali būti priimami. Šis įstatymas – nevykusi uždanga, po kuria vyksta įnirtinga ir nuožmi įvairiausių klanų kova ,,pastatyti” teisėjais ir teismų pirmininkais savus žmones. Jeigu turėtume gerą Lietuvos Teismų įstatymą, ta užkulisinė kova neturėtų tokios pragaištingos įtakos teisingumo vykdymui.