Ar pasitiksime atskrendančius rinkimus?

LORETA TIMUKIENĖ

Lietuva vėl laukimo ir dvejonių būsenoje: aistras kaitina artėjantys prezidento ir Europos Parlamento (EP) rinkimai, lyg graži vizija, temdoma sunkmečio atnešamų žemiškų nepriteklių, švyti Lietuvos vardo jubiliejaus šventė, vis garsiau kalbama apie statomų Valdovų rūmų užbaigimo rūpesčius. Kaip įprasta prieš reikšmingus įvykius, lyg iš gausybės rago pasipila pažadai, spėlionės, svarstymai, visi valstybės piliečiai tampa valstybės olimpe vykstančių įvykių liudininkais ar net dalyviais. Kada daugiau, jei ne per rinkimus, valdžia atsigręžia į tautą, bando įsiklausyti į jos balsą ir atspėti nuostatas ir nuotaikas? Piliečiams pasitaiko puiki proga dalyvauti valstybės kūrime, to dalyvavimo reikšmingumą nulemia demokratijos ir valstybingumo tradicijų tvirtumas bei kiekvieno šio proceso dalyvio sąmoningumas atliekant pilietinę pareigą.

Pažvelkime, kuo šįkart išsiskiria jau netrukus vyksiantys prezidento ir EP rinkimai.

Paskutinę dokumentų dalyvauti prezidento rinkimuose įteikimo dieną į Vyriausiąją rinkimų komisiją (VRK) ėmė traukti ir užstato nesumokėję, tačiau prezidento pareigų vis tiek norintieji siekti mažiau ir daugiau žinomi lietuviai. Tai jiems pasirodė gana priimtinas, nebrangus ir gana originalus savireklamos būdas. Kaip yra sakę Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) darbuotojai, asmenis, skambinančius į komisiją ir prašančius numatyti laiką įteikti pareiškiniams dokumentams, galima skaičiuoti dešimtimis, tačiau tokie ,,atsijojami” patikrinus, ar į sąskaitą yra pervedę rinkimų užstatą.

Tuo tarpu susimokėję reikiamą sumą kandidatai į prezidentus tikina, kad per artėjančią rinkimų kampaniją nesitaškys milijonais. Ją būsiant gerokai kuklesnę nei ankstesniais metais pabrėžia ir dauguma verslininkų, sunkmečiu negalinčių politikams žadėti reikšmingos finansinės paramos. Daugelis linkę manyti, kad prezidento rinkimų kampanija šįkart nežavės įspūdingais reginiais. Ekonominė krizė ir verslininkų prisukti finansinės paramos kraneliai kandidatus į valstybės vadovo kėdę skatins ieškoti pigesnių būdų pelnyti rinkėjų simpatijas.Turint omeny, kad dauguma lietuvių šiuo metu gyvena ne patį geriausią ekonomine prasme laikotarpį, sunku įsivaizduoti, kokiais pažadais ir gražiomis ateities vizijomis galima bus suvilioti eilinį rinkėją.

Dar viena tendencija, nebūdinga ankstesniems prezidento rinkimams – lietuviai yra pasiryžę atsisakyti bet kokių stereotipų apie moteris politikoje – į klausimą, ar yra pasirengę šalies prezidente matyti moterį, teigiamai atsakė 81,2 proc. apklaustųjų, neigiamai – tik 8,8 proc. Kitų dėl prezidento vietos rungtis panorusių politikų vertinimas nesiekia net 2 proc.: už Tautos prisikėlimo partijos pirmininką, Seimo vadovą Arūną Valinską ir valstiečių liaudininkų garbės pirmininkę Kazimirą Prunskienę balsus atiduotų po 1,8 proc. rinkėjų.

Tradiciška tai, kad su ateinančia nauja valdžia žmonės vėl puoselėja ir sotesnio gyvenimo viltis – iš naujojo šalies vadovo gyventojai pirmiausia tikisi ryžtingų veiksmų tvarkant šalies ekonomiką. Tikriausiai dėsninga, jog sunkmečiu valdžioje norima matyti pragmatišką vadovą.

Įdomu, kokių agitacinių naujovių griebsis Lietuvos diplomatinės atstovybės ir konsulinės įstaigos, siekdamos privilioti atlikti savo pilietinę pareigą užsienyje gyvenančius Lietuvos piliečius. Užsienio reikalų ministerija siekia, kad balsavimas Lietuvos prezidento rinkimuose ir rinkimuose į Europos Parlamentą (EP) užsienyje gyvenantiems Lietuvos piliečiams būtų dar viena galimybė palaikyti ryšį su savo valstybe ir dalyvauti jos gyvenime. Turint omeny, kaip vangiai užsienyje įsikūrę lietuvaičiai dalyvavo neseniai vykusiuose Seimo rinkimuose, didelio rinkėjų aktyvumo išeivijoje sunku tikėtis.

Nebent rinkimų organizatoriai pasielgtų netradiciškai ir būtų originalūs siekdami privilioti kuo daugiau rinkėjų. Pirmieji taip pasielgė Airijoje gyvenantys lietuvaičiai – kovo 21-osios vakare Dublino oro uoste su plakatais lūkuriuojantis būrelis lietuvių pasitiko vėlyvu lėktuvu iš Lietuvos atvykstančius prezidento rinkimus. Su rinkimais į Dublino oro uostą atvykusiems tautiečiams „Aš esu” komanda išdalino kelias dešimtis registracijos vokų. Taip veiklos pradžią pažymėjo iniciatyvinė grupė „Aš esu”, skelbianti Airijos lietuviams apie artėjančius prezidento rinkimus bei skatinanti tautiečius balsuoti. Oro uostas projekto atidarymui buvo pasirinktas neatsitiktinai – sumanymo autoriai savo idėją pristatė taip: „kelionė simbolizuoja žmonių judėjimą tarp Lietuvos ir Airijos. Ne visi Airijoje gyvenantys lietuviai žino, kad gali atlikti savo pilietinę valią niekur nevykdami”. Iš tiesų balsuoti prezidento rinkimuose užsienyje lietuviams yra tikrai nesudėtinga ir, kaip skelbia informaciją savo internetiniame puslapyje teikiantys „Aš esu” organizatoriai, nieko nekainuoja. Iš anksto užsiregistravus į namus bus atsiųstas balsavimo biuletenis, kurį tereikės užpildyti ir įmesti į pašto dėžutę.

Iki balandžio 2 d. pretendentai į kandidatus VRK turi įteikti 20 tūkst. Lietuvos piliečių, remiančių jų dalyvavimą prezidento rinkimuose, parašų. Kaip yra teigęs VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas, parašų rinkimas – nemažas iššūkis kandidatams. Per tą laikotarpį iškrenta arba dokumentus atsiima maždaug pusė kandidatų. Kai kurie iš galimų Daukanto aikštės šeimininkų jau džiaugiasi surinkę būtiną balsų skaičių. Tačiau VRK skelbia sulaukusi žinių dėl esą apgaulės būdu renkamų parašų už norinčius kandidatuoti prezidento rinkimuose. Nestebina jau tradiciškai prieš rinkimus kaip iš gausybė rago pasipilančios varžovo juodinimo istorijos, gal šįkart naujai nuskambėjo tik ,,seksualinės orientacijos” tema.

Žinant gana ribotas prezidento galias naivu tikėtis, kad naujai išrinktas valstybės vadovas tarsi mostelėjęs stebuklinga lazdele išspręstų visus sopulius. Stebukladarių nebūna ir nesinorėtų, kad neišsipildžius viltims kaltintume valdžią dėl to, ko ji objektyviai negali padaryti. Visų pirma reikėtų apsispręsti, ką Lietuva nori turėti – stiprią prezidentinę valstybę ar parlamentinę balą, kurios vandenyje kai kam labai paranku nardyti.

Žinoma, gražu turėti valstybės simbolį, bet būtų prasmingiau, jog tiek aistrų sukeliantys ir nemažai kainuojantys rinkimai ne tik sužadintų viltis, bet ir svariai prisidėtų prie jų išsipildymo. Skeptikai galėtų pasiguosti nebent tuo, kad nors keletą mėnesių tas simbolis leis ne vienam mūsų pasijusti dalimi to proceso, kurį galima įvardinti kaip valstybės kūrimas. Jeigu šįkart rinkimuose nuspręs dalyvauti didžioji dauguma Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių rinkėjų, juos galėsime vadinti tikrai netradiciniais.