Rima su mama ir dukra Juta.
Buvusi Lietuvos ,,robinzonė” Rima pasakoja savo įspūdžius
SIGITA ŠIMKUVIENĖ-ROSEN
Su savo pašnekove Rima Jucevičiūte-Naujokiene susipažinau
gyvendama Tauragėje. Dažnai sutikdavau ją sporto salėje, sveikuolių
renginiuose. Po geros treniruotės mėgome pasikaitinti suomiškoje
pirtelėje.
Rima, kaip ir jos mama Elvyra Jucevičienė, yra aktyvi lietuvė,
sugebanti viską – skaniai gaminti, kepti įvairius saldumynus,
megzti. Visada mane stebino šios jaunos moters entuziazmas ir
ryžtas. Kai ji prieš keletą metų pateko į Lietuvos
,,Robinzonų” komandą, labai apsidžiaugiau. Trumpam parvykus į
Lietuvą vis pritrūkdavo laiko išklausinėti apie jos patirtus
įspūdžius Malaizijoje, mat ten vyko ,,Robinzonų” varžybos.
Šiandien Rima su vyru Tomu ir dukra Juta gyvena JAV, Pasifica
mieste, California valstijoje. Manau, kad skaitytojams bus įdomu
daugiau sužinoti apie šios moters patirtus įspūdžius.
– Papasakok apie save. Kur gimei, augai, kur baigei mokslus, kokie sportiniai pasiekimai?
– Gimiau Tauragėje 1966 metais. 1991 metais baigiau tuometinį
Kūno kultūros institutą (dabar Kūno kultūros akademija). Nuo 10 metų
vis kažką sportuoju. Pirmiausia buvo lengvoji atletika, po to rankinis,
tinklinis. Nuolat dalyvaudavau įvairiose sporto varžybose, gindama savo
mokyklos garbę. Lošdavau ir krepšinį, ir rankinį, ir
futbolą – viską, ką tik reikėdavo. Institute susidomėjau dziudo,
bet treniruotės truko neilgai, nes pasijutau nėščia su savo
pirmagime dukryte. Vėliau, kai Viktorijai buvo 4 metukai, tiesiog
,,susirgau” Kyokushinkai karate. Nuolat dalyvaudavau ne tik
Lietuvos, bet ir Europos čempionatuose. Turėjau apsigynusi rudą diržą.
1996 metais iškovojau teisę vykti į pirmąjį moterų pasaulio
čempionatą Tokyo mieste. Deja, sutrukdė kelio trauma. Tuomet ir
atsisveikinau su šio sporto šaka.
Besigydydama po kelio raiščio traumos pamėgau treniruoklių salę.
Ir dabar nuolat lankausi sporto klube – bėgioju, važinėju
dviračiu, riedučiais, čiuožiu pačiūžomis, ypač mėgstu žaisti pliažo
tinklinį.
– Kaip patekai į Lietuvos ,,Robinzonų” komanadą?
– Tiesiog užpildžiau anketą, kuri buvo žurnale ,,TV
antena”. Man paskambino iš televizijos TV3 ir
pranešė, kad į pirmąją atranką pokalbiui atrinko 50 žmonių
(iš viso anketas buvo užpildė 1,500 norinčių). Nuvykau pokalbiui
į televiziją, kur man uždavė įvairių klausimų ir liepė laukti
tolimesnių rezultatų. Per šią ,,apklausą” visi buvom
filmuojami, matyt, stebėjo, kaip jaučiamės prieš kameras. Po
keleto dienų sulaukiau skambučio, kad patekau į finalinį
dešimtuką. Visi dešimt turėjom vykti į Vilnių ir
dalyvauti varžybose: kas greičiau nuplauks, greičiau nubėgs. Buvo ir
intelekto užduočių. Vėliau visas dešimtukas dalyvavo tiesioginio
eterio laidoje, kur žiūrovai balsavo už mus. Penki dalyviai, surinkę
daugiausia žiūrovų balsų, pateko į komandą. Pagal surinktų taškų
skaičių buvau antra ,,robinzonė”.
– Kas paliko didžiausią įspūdį rungtyniaujant Malaizijoje, ginant Lietuvos garbę?
– Tai buvo prieš šešerius metus, bet iki
šiol įspūdžiai nėra išblėsę. Viskas buvo įdomu: ir
egzotiška gamta, ir maistas, tiksliau, rungtyniaujant saloje
maisto kaip ir nebuvo. Gavome tik 5 kg ryžių (mėnesiui visai komandai)
bei 10 mažų konservuotų žuvelių skardinių. Visa kita patys turėjome
susirasti ar sugauti. Teko skanauti ir pitonų, misti ir mažyčiais
krabais, kurių tikriausiai niekas nevalgo, ir šimtakojais.
Valgėm palmių ūglius, laukinių ananasų stiebelius, kokoso
riešutus. Labai visi stengėmės ir norėjome, kad tą kartą laimėtų
Lietuvos atstovas, todėl jautėme didelę atsakomybę ir tai slėgė
psichologiškai. Psichologinę įtampą dar labiau didino kasdieniai
pokalbiai su laidos režisieriumi. Jis nuolat provokavo nesantaikai tarp
komandos draugų, užduodamas gana suktus ir dviprasmiškus
klausimus (juk reikia, kad žiūrovams būtų intriga!)
Nuobodžiauti nebuvo kada, nes kasdien vykdavo varžybos tarp trijų
Baltijos šalių. Į jas plukdydavo kateriais vis į skirtingas
salas. Tokiai išvykai sugaišdavome apie 5 valandas.
Nuolat buvom filmuojami, dažnai ir nakties metu.
Man nepasisekė, nes jau pirmąją savaitę rungtyniaudama nutraukiau kelio
kryžminius raiščius, todėl paprašiau komandos narių, kad
už mano išmetimą balsuotų. Tada maniau, kad būtų nesąžininga
likti, jei negalėsiu pilna jėga atstovauti komandai, kovoti už Lietuvą.
Visi troško tik pergalės Lietuvai!
Po ,,iškritimo” iš komandos, mane, kaip ir visus
kitus dalyvius, paliko stovykloje. Joje gyveno visi iškritę
iš žaidimo ,,robinzonai” bei visų šalių kūrybinės
grupės. Kai iškritę paskutiniai žaidimo dalyviai pamatė,
kokiomis sąlygomis mes čia gyvename, o jie turėjo pusbadžiu ir murzini
vargti, tuomet visi iki vieno pavydėjo mums gero ir sotaus gyvenimo.
,,Laisvėje” – taip vadinome gyvenimą po iškritimo
iš žaidimo. Maitinami tris kartus per dieną gardžiausiais
valgiais, galėjome plaukti kateriu į miestą (mat gyvenome mažoje saloje
kurorte), žiūrėjome filmus, buvo rengiamos diskotekos. Gyvenome
namelyje su visais patogumais. Šalia lauke buvo didžiulis
baseinas ir sukūrinė vonia. Susiorganizavome keliese turistinę
išvyką į laukines džiungles. Apsigyvenome mažame kaimelyje ir
pajutome vietinių malaiziečių dosnumą ir vaišingumą. Žmonės tame
kaimelyje nors ir neturtingi, bet visi mieli, laimingi ir su plačiom
šypsenom. Su buvusiais ,,robinzonais” tebebendraujame iki
šiol. Jie man tapo labai gerais draugais ir į Ameriką
išlydėjo.
– Kokie keliai atvedė į JAV? Ką dirbi?
– Į JAV atvedė pažintis su būsimu vyru amerikiečiu Tomu, su
kuriuo susituokėme prieš metus. Dirbu medicinos klinikoje
daktaro chiroprakto (lietuviškai – manualisto) padėjėja.
Tuo pačiu mokausi koledže anglų kalbą bei kartoju anatomijos
fiziologijos kursą, nes reikės laikyti egzaminą, kad galėčiau gauti
pažymėjimą, leidžiantį man dirbti fizine terapeute. Lietuvoje aš
dirbau kineziterapeute, čia taip pat noriu daryti tą patį.
– Kokie bendravimo skirtumai ar panašumai tau labiausiai įsiminė, tik iš Lietuvos atvykus į JAV?
– Pirmiausia šokiravo visų šypsenos ir bendravimas:
parduotuvėje tavęs klausinėja kaip tu laikaisi, ar nereikia padėti?
Lietuvoje tai neįprasta. Iš pradžių maniau, kad geriau jau manęs
nekalbintų, bet dabar tas labai patinka.
Man labai patinka Amerikos žmonės, nes jie atviresni ir šiltesni
nei Lietuvoje. Manau, kad visam tam dar atsiliepia buvusi tarybinė
santvarka ir reikės keleto kartų, kad tai pasikeistų. Taip pat matau,
kad čia labiau gerbiama moteris šeimoje ir vaikai auklėjami
griežčiau nei Lietuvoje. Manau, kad Lietuvoje vaikai labiau
išlepinti. Čia daugelis vaikų dirba dar besimokydami vidurinėje
mokykloje.
Taip pat pastebėjau, kad Amerikos vidurinėse mokyklose lengvesnės
mokymosi programos. Mano dukra mokosi 11 klasėje. Lietuvoje būdama 9
klasėje ji turėjo net 13 skirtingų pamokų per savaitę, o čia tik 6
pamokas ir kas dieną tas pačias. Manau, kad tai gerai, ne veltui
Lietuvoje didžiausias savižudybių skaičius, nes neretai vaikai nuo per
didelės įtampos jau mokykloje suserga depresija.
– Kokie tavo ateities planai?
– Mokytis ir dar kartą mokytis, nes noriu gauti kineziterapeuto
pažymėjimą, taip pat pasirūpinti, kad dukra gautų gerą
išsilavinimą.
Taip pat ateityje norėčiau dirbti savanore kokioje nors gydymo
įstaigoje. Man palieka didelį įspūdį, kad daugelis Amerikoje dirba ir
padeda žmonėms ne už pinigus, bet dėl to, kad jiems tai malonu.
Manau, kad Rima savo energija ir kūrybiškumu mielai įsijungs ir į lietuvišką veiklą.