Rima su mama ir dukra Juta.

Buvusi Lietuvos ,,robinzonė” Rima pasakoja savo įspūdžius

 SIGITA ŠIMKUVIENĖ-ROSEN

Su savo pašnekove Rima Jucevičiūte-Naujokiene susipažinau gyvendama Tauragėje. Dažnai sutikdavau ją sporto salėje, sveikuolių renginiuose. Po geros treniruotės mėgome pasikaitinti suomiškoje pirtelėje.

Rima, kaip ir jos mama Elvyra Jucevičienė, yra aktyvi lietuvė, sugebanti viską – skaniai gaminti, kepti įvairius saldumynus, megzti. Visada mane stebino šios jaunos moters entuziazmas ir ryžtas. Kai ji prieš keletą metų pateko į Lietuvos ,,Robinzonų” komandą, labai apsidžiaugiau. Trumpam parvykus į Lietuvą vis pritrūkdavo laiko išklausinėti apie jos patirtus įspūdžius Malaizijoje, mat ten vyko ,,Robinzonų” varžybos.

Šiandien Rima su vyru Tomu ir dukra Juta gyvena JAV, Pasifica mieste, California valstijoje. Manau, kad skaitytojams bus įdomu daugiau sužinoti apie šios moters patirtus įspūdžius.

– Papasakok apie save. Kur gimei, augai, kur baigei mokslus, kokie sportiniai pasiekimai?

– Gimiau Tauragėje 1966 metais. 1991 metais baigiau tuometinį Kūno kultūros institutą (dabar Kūno kultūros akademija). Nuo 10 metų vis kažką sportuoju. Pirmiausia buvo lengvoji atletika, po to rankinis, tinklinis. Nuolat dalyvaudavau įvairiose sporto varžybose, gindama savo mokyklos garbę. Lošdavau ir krepšinį, ir rankinį, ir futbolą – viską, ką tik reikėdavo. Institute susidomėjau dziudo, bet treniruotės truko neilgai, nes pasijutau nėščia su savo pirmagime dukryte. Vėliau, kai Viktorijai buvo 4 metukai, tiesiog ,,susirgau” Kyokushinkai karate. Nuolat dalyvaudavau ne tik Lietuvos, bet ir Europos čempionatuose. Turėjau apsigynusi rudą diržą. 1996 metais iškovojau teisę vykti į pirmąjį moterų pasaulio čempionatą Tokyo mieste. Deja, sutrukdė kelio trauma. Tuomet ir atsisveikinau su šio sporto šaka.

Besigydydama po kelio raiščio traumos pamėgau treniruoklių salę. Ir dabar nuolat lankausi sporto klube – bėgioju, važinėju dviračiu, riedučiais, čiuožiu pačiūžomis, ypač mėgstu žaisti pliažo tinklinį.

– Kaip patekai į Lietuvos ,,Robinzonų” komanadą?

– Tiesiog užpildžiau anketą, kuri buvo žurnale ,,TV antena”. Man paskambino iš televizijos TV3 ir pranešė, kad į pirmąją atranką pokalbiui atrinko 50 žmonių (iš viso anketas buvo užpildė 1,500 norinčių). Nuvykau pokalbiui į televiziją, kur man uždavė įvairių klausimų ir liepė laukti tolimesnių rezultatų. Per šią ,,apklausą” visi buvom filmuojami, matyt, stebėjo, kaip jaučiamės prieš kameras. Po keleto dienų sulaukiau skambučio, kad patekau į finalinį dešimtuką. Visi dešimt turėjom vykti į Vilnių ir dalyvauti varžybose: kas greičiau nuplauks, greičiau nubėgs. Buvo ir intelekto užduočių. Vėliau visas dešimtukas dalyvavo tiesioginio eterio laidoje, kur žiūrovai balsavo už mus. Penki dalyviai, surinkę daugiausia žiūrovų balsų, pateko į komandą. Pagal surinktų taškų skaičių buvau antra ,,robinzonė”.

– Kas paliko didžiausią įspūdį rungtyniaujant Malaizijoje, ginant Lietuvos garbę?

– Tai buvo prieš šešerius metus, bet iki šiol įspūdžiai nėra išblėsę. Viskas buvo įdomu: ir egzotiška gamta, ir maistas, tiksliau, rungtyniaujant saloje maisto kaip ir nebuvo. Gavome tik 5 kg ryžių (mėnesiui visai komandai) bei 10 mažų konservuotų žuvelių skardinių. Visa kita patys turėjome susirasti ar sugauti. Teko skanauti ir pitonų, misti ir mažyčiais krabais, kurių tikriausiai niekas nevalgo, ir šimtakojais. Valgėm palmių ūglius, laukinių ananasų stiebelius, kokoso riešutus. Labai visi stengėmės ir norėjome, kad tą kartą laimėtų Lietuvos atstovas, todėl jautėme didelę atsakomybę ir tai slėgė psichologiškai. Psichologinę įtampą dar labiau didino kasdieniai pokalbiai su laidos režisieriumi. Jis nuolat provokavo nesantaikai tarp komandos draugų, užduodamas gana suktus ir dviprasmiškus klausimus (juk reikia, kad žiūrovams būtų intriga!)

Nuobodžiauti nebuvo kada, nes kasdien vykdavo varžybos tarp trijų Baltijos šalių. Į jas plukdydavo kateriais vis į skirtingas salas. Tokiai išvykai sugaišdavome apie 5 valandas. Nuolat buvom filmuojami, dažnai ir nakties metu.

Man nepasisekė, nes jau pirmąją savaitę rungtyniaudama nutraukiau kelio kryžminius raiščius, todėl paprašiau komandos narių, kad už mano išmetimą balsuotų. Tada maniau, kad būtų nesąžininga likti, jei negalėsiu pilna jėga atstovauti komandai, kovoti už Lietuvą. Visi troško tik pergalės Lietuvai!

Po ,,iškritimo” iš komandos, mane, kaip ir visus kitus dalyvius, paliko stovykloje. Joje gyveno visi iškritę iš žaidimo ,,robinzonai” bei visų šalių kūrybinės grupės. Kai iškritę paskutiniai žaidimo dalyviai pamatė, kokiomis sąlygomis mes čia gyvename, o jie turėjo pusbadžiu ir murzini vargti, tuomet visi iki vieno pavydėjo mums gero ir sotaus gyvenimo. ,,Laisvėje” – taip vadinome gyvenimą po iškritimo iš žaidimo. Maitinami tris kartus per dieną gardžiausiais valgiais, galėjome plaukti kateriu į miestą (mat gyvenome mažoje saloje kurorte), žiūrėjome filmus, buvo rengiamos diskotekos. Gyvenome namelyje su visais patogumais. Šalia lauke buvo didžiulis baseinas ir sukūrinė vonia. Susiorganizavome keliese turistinę išvyką į laukines džiungles. Apsigyvenome mažame kaimelyje ir pajutome vietinių malaiziečių dosnumą ir vaišingumą. Žmonės tame kaimelyje nors ir neturtingi, bet visi mieli, laimingi ir su plačiom šypsenom. Su buvusiais ,,robinzonais” tebebendraujame iki šiol. Jie man tapo labai gerais draugais ir į Ameriką išlydėjo.

– Kokie keliai atvedė į JAV? Ką dirbi?

– Į JAV atvedė pažintis su būsimu vyru amerikiečiu Tomu, su kuriuo susituokėme prieš metus. Dirbu medicinos klinikoje daktaro chiroprakto (lietuviškai – manualisto) padėjėja. Tuo pačiu mokausi koledže anglų kalbą bei kartoju anatomijos fiziologijos kursą, nes reikės laikyti egzaminą, kad galėčiau gauti pažymėjimą, leidžiantį man dirbti fizine terapeute. Lietuvoje aš dirbau kineziterapeute, čia taip pat noriu daryti tą patį.

– Kokie bendravimo skirtumai ar panašumai tau labiausiai įsiminė, tik iš Lietuvos atvykus į JAV?

– Pirmiausia šokiravo visų šypsenos ir bendravimas: parduotuvėje tavęs klausinėja kaip tu laikaisi, ar nereikia padėti? Lietuvoje tai neįprasta. Iš pradžių maniau, kad geriau jau manęs nekalbintų, bet dabar tas labai patinka.

Man labai patinka Amerikos žmonės, nes jie atviresni ir šiltesni nei Lietuvoje. Manau, kad visam tam dar atsiliepia buvusi tarybinė santvarka ir reikės keleto kartų, kad tai pasikeistų. Taip pat matau, kad čia labiau gerbiama moteris šeimoje ir vaikai auklėjami griežčiau nei Lietuvoje. Manau, kad Lietuvoje vaikai labiau išlepinti. Čia daugelis vaikų dirba dar besimokydami vidurinėje mokykloje.

Taip pat pastebėjau, kad Amerikos vidurinėse mokyklose lengvesnės mokymosi programos. Mano dukra mokosi 11 klasėje. Lietuvoje būdama 9 klasėje ji turėjo net 13 skirtingų pamokų per savaitę, o čia tik 6 pamokas ir kas dieną tas pačias. Manau, kad tai gerai, ne veltui Lietuvoje didžiausias savižudybių skaičius, nes neretai vaikai nuo per didelės įtampos jau mokykloje suserga depresija.

– Kokie tavo ateities planai?

– Mokytis ir dar kartą mokytis, nes noriu gauti kineziterapeuto pažymėjimą, taip pat pasirūpinti, kad dukra gautų gerą išsilavinimą.

Taip pat ateityje norėčiau dirbti savanore kokioje nors gydymo įstaigoje. Man palieka didelį įspūdį, kad daugelis Amerikoje dirba ir padeda žmonėms ne už pinigus, bet dėl to, kad jiems tai malonu.

Manau, kad Rima savo energija ir kūrybiškumu mielai įsijungs ir į lietuvišką veiklą.