dainava
Dainavos stovykla. Kazio Razgaičio nuotr.

Palūžo dar trys Dainavos ąžuolai

ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS

Prieš dvyliką metų, mirus Steponui Smalinskui, nekrologą jam pavadinau ,,Palūžo Dainavos ąžuolas” (,,Draugas”, 1997 m. gegužės 14 d.). 2009-ųjų metų pirmaisiais trim mėnesiais palūžo dar trys Dainavos ąžuolai.

2009 m. sausio 21 d. mirė Vytautas Šoliūnas, pasekdamas savo brolių Vlado ir Jono pėdomis. Su Vytautu teko susipažinti ateitininkų veikloje. Bene 1956 metais jis vadovavo Moksleivių ateitininkų sąjungos centro valdybai. Man irgi buvo patikėtos pareigos, gal socialinių reikalų. Posėdžiams rinkdavomės jo namuose Čikagoje. Jo vedami posėdžiai būdavo apgalvoti, dalykiški, su gaspadoriškais sprendimais. Dvasiniuose reikaluose mums patardavo dvasios vadas kun. Ignas Urbonas, dabar jau prelatas, gyvenąs prie pal. Jurgio Matulaičio misijos Lemont, Illinois.

Su Vytautu vėl teko artimiau susibėgti Dainavos jaunimo stovykloje, kur daugelį metų jis organizavo ir vadovavo Ateitininkų sendraugių sąjungos vasaros stovykloms. Viename Dainavos metraštyje – ,,DAINAVA 30” (1986 m.), jis dalyvavo pašnekesyje su Dainavoje stovyklaujančių grupių vadovais (-ėmis). Ten jis atvirai aptarė Dainavos teigiamas savybes ir savo ryšį su ja: ,,Dainavos geografinė padėtis, nuošaliai nuo užteršto oro, triukšmo, josios nuostabus gamtos grožis, man pačiam, kilusiam iš Dainavos krašto, prisiminimų šaltinis. Puikūs pastatai, keliai, ežerėlis, kryžiai ir smūtkeliai.” Kalbėdamas apie ateitį, Vytautas buvo visiškai įsitikinęs, kad po dvidešimties metų Dainavoje dar šeimininkaus lietuviai ir stovyklautojus dar vis raginsime kalbėti tik lietuviškai. ,,Pagrindas tam optimizmui yra mūsų ateitininkų sendraugių šeima, stovykla, lituanistinių mokyklų, pirmųjų skyrių nemažėjimas, jaunųjų ir moksleivių stovyklų užpildymas. Esantis ir priaugantis gražus būrys lietuviško jaunimo užtikrina mums ir Dainavai tikrai daugiau negu 20 metų.” Nėra klausimo, kad prie tų visų pastangų Vytautas daug prisidėjo, prisidėjo pakartotinai ir su kaupu.

Kitas 2009 m. kovo 27 d. palūžęs ąžuolas yra Albinas Grigaitis. Pernai metais jis Sunny Hills, Florida, atšventė 90-tuosius metus. Mano pažintis su Albinu prasidėjo su Dainava 1981 metais. Tais laikais daugybė lietuvių iš Detroit miesto apylinkių persikėlė gyventi prie Dainavos ir kitoje kelio pusėje esančių šaulių ,,Pilėnų”. Iš jų pagarbiai prisimenu Adolfą Vasiulį, Stasį Garliauskį, Juozą Rutkauską, Vladą Šalkauską. Tarp jų buvo ir Albinas Grigaitis, savo rankomis pasistatęs gražų namą už poros mylių nuo minėtų stovyklų.

Albinas turėjo daugybę talentų bei amatų. Jis Dainavai daug padėjo su elektros įrengimais, remontais, statybomis ir gaspadoriška priežiūra. Jau minėtame ,,DAINAVA 30” leidinyje skaitome, kad jis stovyklai nuoširdžiai talkininkavo: ,,Nespėdavai jo paprašyti, ko reikia, ir, žiūrėk, jau atlikta! Su tokiu žmogumi buvo vienas malonumas dirbti, ypač kai buvo galima ir pajuokauti”, – rašė Gražina Kriaučiūnienė. Šalia darbo jis labai mėgo skaityti ir buvo dažnas Manchester miestelio bibliotekos svečias. Mėgo savo kūrybinius gabumus išreikšti tapydamas drobėje ir skaptuodamas medį. Žemutinis jo namų aukštas buvo jo sukurtų paveikslų galerija. Viena jo medžio skulptūra tebepuošia mūsų namus, o kitas jis išdalino draugams, papuošė Dainavą.

 Trečiasis Dainavos ąžuolas bus laidojamas rytoj, bet kai šis straipsnis pasieks skaitytojus, velionis jau bus po žeme. Tai Bronius Polikaitis, miręs 2009 m. balandžio 3 d., sulaukęs 87 metų. Vietoj gėlių draugai ir pažįstami prašomi aukoti Dainavos stovyklai. Tas pageidavimas nėra koks sutapimas, o konkretus Broniaus ryšys su šioje žemėje dar paliktais prieteliais ir bičiuliais. Velionis ir Dainava, bent mano akyse, buvo tarsi sinonimai. Jo pastangomis buvo surengti vajai stovyklai įsigyti, jo kruopštumu per 50 metų buvo vedama stovyklos aukotojų, taip vadinamų ,,šimtininkų”, kartoteka, ir ji buvo vedama rankomis, o ne kompiuterių pagalba. Kaip vienas iš Dainavos pradininkų, jis buvo kalbinamas pasisakyti apie iškiliausias akimirkas, jam davusias didžiausio pasitenkinimo stovyklą kuriant. Štai jo atsakymas: ,,Stovyklos įkūrimas pareikalavo iš daugelio asmenų nepaprastai didelio pasiaukojimo, energijos, darbo ir daugelyje atvejų atsižadėjimo savo asmeniškų interesų. Atsiekti rezultatai ir entuziastingas jaunimo pamėgimas bei naudojimasis šia stovykla yra neįkainuojamas atpildas už visą įdėtą rūpestį bei darbą. Vienas iš maloniausių momentų man asmeniškai yra matyti Dainavos stovyklos darbais bei rūpesčiais užsikrėtusią jaunąją kartą. Jų organizuojamos talkos, lėšų telkimas, rūpinimasis Dainavos ateitimi įrodo šio lietuviško židinio egzistencijos tęstinumą” (,,DAINAVA 30”).

Stovyklą kuriant buvo imamos paskolos iš privačių asmenų. Per trumpą laiką buvo gauta daugiau nei 15,000 dol. paskolų. Rėmėjų pasitikėjimas stovyklos organizatoriais ir pačia Dainavos ateitimi buvo toks stiprus, kad kai kurie iš jų net neimdavo jokių pakvitavimų. ,,Šiandien, žiūrint iš tolimos perspektyvos, anas, tuo laiku atrodęs man sunkiausias momentas, yra tik malonus prisiminimas.”

Maloniuose ir prasminguose prisiminimuose lieka čia paminėti trys palūžę Dainavos ąžuolai. Išgyvendami jų netektį galime iš jų semtis ištvermės, kruopštumo ir paskatinimo toliau remti jų pradėtus darbus ir puoselėti jų skatintus idealus. Nuoširdi užuojauta visiems šių netekčių paliestiesiems.