Dainavos stovykla. Kazio Razgaičio nuotr.
Palūžo dar trys Dainavos ąžuolai
ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS
Prieš dvyliką metų, mirus Steponui Smalinskui, nekrologą jam
pavadinau ,,Palūžo Dainavos ąžuolas” (,,Draugas”, 1997 m.
gegužės 14 d.). 2009-ųjų metų pirmaisiais trim mėnesiais palūžo dar
trys Dainavos ąžuolai.
2009 m. sausio 21 d. mirė Vytautas Šoliūnas, pasekdamas savo
brolių Vlado ir Jono pėdomis. Su Vytautu teko susipažinti ateitininkų
veikloje. Bene 1956 metais jis vadovavo Moksleivių ateitininkų sąjungos
centro valdybai. Man irgi buvo patikėtos pareigos, gal socialinių
reikalų. Posėdžiams rinkdavomės jo namuose Čikagoje. Jo vedami
posėdžiai būdavo apgalvoti, dalykiški, su gaspadoriškais
sprendimais. Dvasiniuose reikaluose mums patardavo dvasios vadas kun.
Ignas Urbonas, dabar jau prelatas, gyvenąs prie pal. Jurgio Matulaičio
misijos Lemont, Illinois.
Su Vytautu vėl teko artimiau susibėgti Dainavos jaunimo stovykloje, kur
daugelį metų jis organizavo ir vadovavo Ateitininkų sendraugių sąjungos
vasaros stovykloms. Viename Dainavos metraštyje –
,,DAINAVA 30” (1986 m.), jis dalyvavo pašnekesyje su
Dainavoje stovyklaujančių grupių vadovais (-ėmis). Ten jis atvirai
aptarė Dainavos teigiamas savybes ir savo ryšį su ja: ,,Dainavos
geografinė padėtis, nuošaliai nuo užteršto oro,
triukšmo, josios nuostabus gamtos grožis, man pačiam, kilusiam
iš Dainavos krašto, prisiminimų šaltinis. Puikūs
pastatai, keliai, ežerėlis, kryžiai ir smūtkeliai.” Kalbėdamas
apie ateitį, Vytautas buvo visiškai įsitikinęs, kad po
dvidešimties metų Dainavoje dar šeimininkaus lietuviai ir
stovyklautojus dar vis raginsime kalbėti tik lietuviškai.
,,Pagrindas tam optimizmui yra mūsų ateitininkų sendraugių
šeima, stovykla, lituanistinių mokyklų, pirmųjų skyrių
nemažėjimas, jaunųjų ir moksleivių stovyklų užpildymas. Esantis ir
priaugantis gražus būrys lietuviško jaunimo užtikrina mums ir
Dainavai tikrai daugiau negu 20 metų.” Nėra klausimo, kad prie tų
visų pastangų Vytautas daug prisidėjo, prisidėjo pakartotinai ir su
kaupu.
Kitas 2009 m. kovo 27 d. palūžęs ąžuolas yra Albinas Grigaitis. Pernai
metais jis Sunny Hills, Florida, atšventė 90-tuosius metus. Mano
pažintis su Albinu prasidėjo su Dainava 1981 metais. Tais laikais
daugybė lietuvių iš Detroit miesto apylinkių persikėlė gyventi
prie Dainavos ir kitoje kelio pusėje esančių šaulių
,,Pilėnų”. Iš jų pagarbiai prisimenu Adolfą Vasiulį, Stasį
Garliauskį, Juozą Rutkauską, Vladą Šalkauską. Tarp jų buvo ir
Albinas Grigaitis, savo rankomis pasistatęs gražų namą už poros mylių
nuo minėtų stovyklų.
Albinas turėjo daugybę talentų bei amatų. Jis Dainavai daug padėjo su
elektros įrengimais, remontais, statybomis ir gaspadoriška
priežiūra. Jau minėtame ,,DAINAVA 30” leidinyje skaitome, kad jis
stovyklai nuoširdžiai talkininkavo: ,,Nespėdavai jo
paprašyti, ko reikia, ir, žiūrėk, jau atlikta! Su tokiu žmogumi
buvo vienas malonumas dirbti, ypač kai buvo galima ir
pajuokauti”, – rašė Gražina Kriaučiūnienė.
Šalia darbo jis labai mėgo skaityti ir buvo dažnas Manchester
miestelio bibliotekos svečias. Mėgo savo kūrybinius gabumus
išreikšti tapydamas drobėje ir skaptuodamas medį.
Žemutinis jo namų aukštas buvo jo sukurtų paveikslų galerija.
Viena jo medžio skulptūra tebepuošia mūsų namus, o kitas jis
išdalino draugams, papuošė Dainavą.
Trečiasis Dainavos ąžuolas bus laidojamas rytoj, bet kai
šis straipsnis pasieks skaitytojus, velionis jau bus po žeme.
Tai Bronius Polikaitis, miręs 2009 m. balandžio 3 d., sulaukęs 87 metų.
Vietoj gėlių draugai ir pažįstami prašomi aukoti Dainavos
stovyklai. Tas pageidavimas nėra koks sutapimas, o konkretus Broniaus
ryšys su šioje žemėje dar paliktais prieteliais ir
bičiuliais. Velionis ir Dainava, bent mano akyse, buvo tarsi sinonimai.
Jo pastangomis buvo surengti vajai stovyklai įsigyti, jo
kruopštumu per 50 metų buvo vedama stovyklos aukotojų, taip
vadinamų ,,šimtininkų”, kartoteka, ir ji buvo vedama
rankomis, o ne kompiuterių pagalba. Kaip vienas iš Dainavos
pradininkų, jis buvo kalbinamas pasisakyti apie iškiliausias
akimirkas, jam davusias didžiausio pasitenkinimo stovyklą kuriant.
Štai jo atsakymas: ,,Stovyklos įkūrimas pareikalavo iš
daugelio asmenų nepaprastai didelio pasiaukojimo, energijos, darbo ir
daugelyje atvejų atsižadėjimo savo asmeniškų interesų. Atsiekti
rezultatai ir entuziastingas jaunimo pamėgimas bei naudojimasis
šia stovykla yra neįkainuojamas atpildas už visą įdėtą rūpestį
bei darbą. Vienas iš maloniausių momentų man asmeniškai
yra matyti Dainavos stovyklos darbais bei rūpesčiais užsikrėtusią
jaunąją kartą. Jų organizuojamos talkos, lėšų telkimas,
rūpinimasis Dainavos ateitimi įrodo šio lietuviško
židinio egzistencijos tęstinumą” (,,DAINAVA 30”).
Stovyklą kuriant buvo imamos paskolos iš privačių asmenų. Per
trumpą laiką buvo gauta daugiau nei 15,000 dol. paskolų. Rėmėjų
pasitikėjimas stovyklos organizatoriais ir pačia Dainavos ateitimi buvo
toks stiprus, kad kai kurie iš jų net neimdavo jokių
pakvitavimų. ,,Šiandien, žiūrint iš tolimos perspektyvos,
anas, tuo laiku atrodęs man sunkiausias momentas, yra tik malonus
prisiminimas.”
Maloniuose ir prasminguose prisiminimuose lieka čia paminėti trys
palūžę Dainavos ąžuolai. Išgyvendami jų netektį galime iš
jų semtis ištvermės, kruopštumo ir paskatinimo toliau
remti jų pradėtus darbus ir puoselėti jų skatintus idealus.
Nuoširdi užuojauta visiems šių netekčių paliestiesiems.