Lietuvių auditorija Čikagos Bridgeporto rajone. Jono Kuprio nuotr.

Šis bei tas apie ankstyviausią Čikagos lietuvių veiklą

PETRAS PETRUTIS

Anksčiau Čikagoje gyveno daugybė lietuvių. Čikagos miestas buvo laikomas daugiausiai lietuvių gyvenamąja vieta. Dabar daugelis „pirmabangių” ir jų atžalų, o taip pat „antrabangių” ir „trečiabangių” tautiečių suspėjo persikelti į artimesnius ar tolimesnius priemiesčius.

Anksčiausiai į Čikagą atvykusiu lietuviu bene reikėtų laikyti kun. Juozą Juškevičių. Pasak lenkų šaltinių, jis buvo 1863 metais nepavykusio lietuviųlenkų sukilimo dalyvis. Atvykus į JAV, jam teko klebonauti lenkų ateivių įkurtoje Šv. Stanislovo Kostkos parapijos bažnyčioje. Ši bažnyčia tebeveikia ir dabar Čikagos šiaurinėje dalyje. Kiek vėliau į Čikagą atvyko ir prie geležinkelių tiesimo įsidarbino Jonas Naujalis, Justinas Balseris ir keliolika kitų lietuvių.

Pirmiesiems JAV atvykusiems nelabai rūpėjo organizacinė veikla. Tik vėliau, kitataučių pavyzdžiu, prasidėjo savišalpos draugijų – klubų steigimas.

Pirmųjų draugijų nariai mokėdavo po 3 dol. metinio mokesčio ir susirgę gaudavo po 5 dol. savaitinės pašalpos. Draugijos nariui mirus, kiekvienas gyvas narys sumokėdavo po vieną dolerį. Surinkta pinigų suma būdavo įteikiama mirusiojo našlei arba jo nurodytam asmeniui. Kai kurios draugijos dar pridurdavo savo iždo pinigais.

Šalpos draugijos stengėsi ugdyti savo narių moralę, puoselėti lietuviškumą, kultūrinį veikimą ir kt.

Teigiama, kad per 75-erius metus buvo įsteigta apie 260 draugijų. Pirmoji šalpos draugija Čikagoje buvo įsteigta 1883 metais ir pavadinta Aušros  Vartų Panelės Švenčiausios vardu. Šiai draugijai priklausė tiek lietuvių, tiek lenkų išeiviai, kilus nuomonių skirtumams, iširo draugijos veikimas.

1884 m. įsikūrė Šv. Jurgio lietuvių šalpos draugija. Tačiau ir šios draugijos veikimas neilgai užtruko.

1893 m. įsteigtos net trys naujos draugijos: „Draugystė Šv. Antano iš Paduvos”, Simono Daukanto draugija ir „Draugystė Šv. Jono Krikštytojo”. Didžiausioji ir sėkmingiausioji buvo Simono Daukanto draugija. Štai ką sako pirmoji Simono Daukanto draugijos įstatų paragrafai: „Skelbti mokslą tarp lietuvių, tobulinti lietuvišką kalbą, platinti jos literatūrą. Idant pasiekti savo siekį, draugija rūpinsis įsteigti ir išlaikyti knygyną, kuriame rasis lietuviškos knygos ir laikraščiai, o taipogi ir svetimtautiški raštai. Taip pat užsiminės rinkimu lietuviškų liekanų dėl uždėjimo lietuviško muziejaus. Be to šelps lietuvius kimbančius į aukštesnį mokslą ir darbuojančiuosius ant lietuvystės labo...”

Vėliau išleistame draugijos bibliotekos kataloge pažymėta, jog draugija turėjo 456 knygas. Tai buvo pirmoji Čikagos lietuvių biblioteka. Taipogi bibliotekos kataloge buvo parašyta, kad į namus paimtos knygos privalo būti gražiai užlaikytos. Skaitytojai buvo įspėti, jog bus priversti užmokėti knygos vertę.

„Čikagos lietuvių istorijos” autoriaus Alekso Ambrose teigimu, buvo pagrobtos pirmosios bibliotekos knygos. Deja, nėra įvardinti knygų grobikai.

Vėlesniais metais Čikagoje ir apylinkėse buvo įsteigta visa eilė lietuvių draugijų. Šių dienų akimis žiūrint, kai kurios draugijos vadinosi keistokai skambančiais vardais, pvz., „Auksinės žvaigždės pasilinksminimo ir pašalpos klubas”, „Lietuvių tvirtybės draugija”, „Unitų lietuvių pašalpinis klubas”, ,,Draugystė brolių ir seserų”, ,,Kalvarijos stacijų ir Panos švenčiausiosios rožančiaus klubas” ir pan.

Negalima pamiršti Čikagoje veikusių, gvardijomis besivadinusių kariško pobūdžio draugijų.

Šių draugijų nariai dėvėjo uniformas, o jų vadovai eitynėse jodinėjo arkliais. Kai kurių kariškai nusiteikusių draugijų nariai buvo pasižadėję kovoti prieš Lietuvą pavergusią Rusiją.

Ne visoms ankstyvesnėms lietuvių draugijoms buvo lemta ilgėliau išsilaikyti. Kai kurioms teko užsidaryti, o kitoms prireikė susijungti su didesnėmis ir stipriau veikiančiomis draugijomis. Likviduojant organizacinį veikimą sukaupti pinigai būdavo paskirstomi kitoms lietuvių draugijoms arba pasidalinami tarp narių. Pavyzdžiui, viena draugija turėjusi daugiau nei pustrečio šimto narių, nutarusi užsidaryti, turimus pinigus pasidalijo, likę 27 nariai gavo po 28 dolerius.

Nepamirštinos Čikagoje veikusios lietuvių regioninės draugijos – tai yra Žemaičių, Suvalkiečių, Kupiškėnų, Biržėnų, Ūpytės, Krakiškių ir kitos organizacijos.

Gana sėkmingai veikė lietuvių Scenos darbuotojų sąjungos, draugijos bei Britanijoje ir Venesueloje gyvenusių lietuvių draugijos.

Regis, kad apie ankstyvesniais ir vėlesniais laikais Čikagoje ir apylinkėse veikusias draugijas būtų galima paruošti didokos apimties leidinį. Nors atviriau kalbant, čionai veikiančiuose lietuvių archyvuose nėra pakankamai reikiamos medžiagos, dėl ko tenka apgailestauti.

P. S. Naudotasi Lietuvių tyrimo ir studijų centre saugojamais ištekliais ir Alekso Ambrose „Chicagos lietuvių istorija (1869–1959)”.