Daugiau apie Laisvės alėją ir Kauną

NICHOLAS I. GOMELL

Lietuvos Komercijos bankas

Straipsnis „Laisvės alėjos metamorfozės” (pirmoji dalis išspausdinta „Drauge” 2010 m. kovo 10 d.) man sukėlė daug prisiminimų.

Pastatas Laisvės alėjos ir Maironio gatvės kampe man gerai žinomas. Ten, antrame aukšte, 1920– 1940 metais buvo Lietuvos Komercijos bankas, kur ir mano tėvas dirbo. Balkono iškaboje dar galima šiek tiek to banko pavadinimo iššifruoti. To balkono durys atsidarė į banko valdytojo kabinetą.

Lietuvos Komercijos bankas, tuomet didžiausias privatus bankas Lietuvoje, priklausė Vokietijos Drezdeno bankui „Dresdner Bank” bei Kauno pramonininkų brolių Tilmansų šeimai. Sovietų vyriausybei 1940 metais panaikinus Komercijos banką, ten įsikūrė sovietinis pramonės bankas „Prombank”.

Knygynas, virtęs hitlerinės Vokietijos propagandos centru

Apačioje buvo populiarus ir gerai žinomas vokiečių knygynas, kuris vėliau virto hitlerinės Vokietijos propagandos centru. Per 1936–1939 metų pilietinį Ispanijos karą to knygyno vitrinose buvo iškabintas didžiulis Ispanijos ir Portugalijos žemėlapis, kur kasdien tiksliai buvo pažymimas nacionalistųvyriausybininkų frontas.

Straipsnį palydinti nuotrauka negali būti 1945 metų, kaip ten nurodyta, nes ten esantys elektros bei telefono laidų stulpai buvo nuimti jau 1928–1929 metais ir vielos buvo ištiestos pogrindyje. Taip pat ir nuotraukoje esantis autobusas buvo 1928–1930 metų modelis. 1945 metais Kaune viešo autobusų susisiekimo visai nebuvo.

Kauno konkės ir neįvestas elektrinis tramvajus

Truputis istorijos apie Kauno miesto arklių tramvajų – konkių (rusiškai „kon’” – arklys, žirgas), susisiekimo, kuris veikė jau nuo 1892 metų. Universiteto studentai 1928 metais Gedimino gatvėje, netoli konkių garažo, sustabdė vieną konkių vagoną ir vairuotojui, konduktoriui bei keleiviams pasišalinus apvertė vagoną, apipylė benzinu ir jį padegė. Įkinkytas arklys buvo sužeistas ir vėliau turėjo būti pasmerktas mirti. Studentams arklių tramvajus atrodė kaip laikinosios sostinės atsilikimo ir nuosmukio ženklas. Po šito atvejo konkių susisiekimas Kaune buvo nutrauktas.

Tuomet elektriniai tramvajai buvo miestų Kultūros ir pažangos požymis.  Beveik visi Kauno didesnieji kaimynai, kaip antai Ryga, Liepoja, Klaipėda ir Karaliaučius, turėjo viešą elektrinių tramvajų susisiekimą. Pavyzdžiui, Liepojoje elektriniai tramvajai veikė jau nuo 1899 metų ir buvo pirmieji tuometinėje Rusijoje.

Faktiškai, Kauno miesto savivaldybė jau tuomet galvojo apie elektrinių tramvajų įvedimą Kaune, bent RotušėsPanemunės ruože. Ji tuo reikalu pradėjo tartis su Vokietijos „Siemens” bendrove. Bet to sumanymo buvo vėliau atsisakyta, kadangi elektros energija Kaune buvo tuomet nežmoniškai brangi. Buvo nutarta Kaune viešą susisiekimą palaikyti tiktai autobusais – benzinas buvo pigesnis.

Siaurukas arba ,,koleika”

Kaune tuomet veikė ir siauras geležinkelis, kauniečių vadinamas „Koleika”. Tas geležinkelis buvo okupacinės vokiečių valdžios nutiestas 1916–1917 metais ir ėjo nuo senamiesčio prie liuteronų bažnyčios, prieplaukos krantu, palei Nemuno upę ir žiemos uostą, per Karmelitų priemiestį tuometine Pramonės gatve, prie Tilmanso įmonių ir Volfo-Engelmano alaus bravoro, per Šančių Juozapavičiaus prospektą į Panemunę. Tas traukinėlis buvo labai mėgstamas ir populiarus tarp kauniečių kaip pigi ir patogi susisiekimo priemonė. Po didžiojo 1931 metų potvynio miesto savivaldybė tą traukinėlį sustabdė. Oficialiai buvo pranešta, kad potvynis padarė daug žalos traukinėlio keliui, bet tikra priežastis buvo varžymasis su miesto autobusais.

,,GMC General Motors” – populiarūs tarp Kauno moksleivių

Iš tikrųjų susisiekimas autobusais šalia konkės Kaune prasidėjo jau 1923 metais prancūzų gamybos „Renault” autobusais. Tai buvo maži, nelabai patogūs automobiliai, priklausę Amerikos lietuvių „Amlit” bendrovei, tam gavusiai miesto savivaldybės koncesiją. Apie 1925–1926 metus bendrovei subrankrutavus, Kauno miesto savivaldybė perėmė miesto viešąjį susisiekimą. Ji naudojo „GMC General Motors” autobusus. Tai buvo visai geri automobiliai su atvira platforma užpakaly, labai populiari tarp Kauno moksleivių. Apie 1930 metus savivaldybė pradėjo naudoti „Mercedes Benz” vokiškus autobusus – daugiausia Rotušės-Panemunės ruože. Tai buvo didelės ir gražios mašinos, nudažytos raudonai-geltona spalva su dideliu Kauno miesto herbu. Tie autobusai buvo pagaminti pagal miesto savivaldybės reikalavimus ir beveik tuojau pat buvo labai sėkmingi. Jie išsilaikė iki 1941 metų birželio 22 dienos, kada, Vokietijai pradėjus karą prieš Sovietų Sąjungą, autobusai Lietuvos sovietinės vyriausybės buvo panaudoti vyriausybės bei komunistų partijos šulų ir panašių asmenų šeimų evakuacijai. Apie tolimesnį jų likimą žinių neturiu.

Sovietai įvedė elektrinius troleibusus

Sugrįžus sovietams 1944 metų vasarą, tie autobusai Kaune jau nepasirodė. Po 1945 metų gana ilgą laiką viešojo susisiekimo Kaune visiškai nebuvo. Kauno sovietinė valdyba 1965 metais pradėjo įvesti elektrinius troleibusus, kurie buvo pagaminti Čekoslovakijoje „Škoda” įmonėje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Kaune tuo metu veikė 15 troleibusų linijų. Kaunas su apylinke tuomet turėjo apie 450,000 gyventojų, bet troleibusai jau nevažiavo Laisvės alėja, o lygiagrečiai Kęstučio bei Donelaičio gatvėmis.

Asfaltuota Laisvės alėja

Lasvės alėja buvo padengta asfaltu 1929–1930 metais. Anksčiau ten buvo paprastų akmenų grindinys. Pirma Laisvės alėjos asfaltuota atkarpa buvo priešais miesto sodą – Valstybės teatrą. Šiek tiek vėliau ir visos kitos miesto centro gatvės buvo padengtos asfaltu – Kranto gatvė buvo išklota bituko plytomis; senamiesčio Vilniaus gatvė buvo išgrįsta tašytais akmenimis.

Laisvės alėja, jau visiškai išasfaltuota, 1930–1940 metais su anksčiau mano paminėtais gražiais autobusais ir kitais automobiliais, puošniais, gražiai sutvarkytais pastatais, krautuvių vitrinomis, naujomis statybomis bei medžiais apsodintu bulvaru ir gėlynais vasaros metu darė tikrai malonaus, kultūringo Europos didmiesčio įspūdį. Daug užsieniečių lankytojų apie tai labai palankiai atsiliepdavo, ypač per 1935 metų sušauktą pasaulio lietuvių kongresą, kai į Kauną suvažiavo didelis skaičius žmonių iš viso pasaulio kampų, daug ir iš  Amerikos.

1940 metų birželio 15 dienos sovietų okupacijos tankų vikšrai kai kur gerokai apgadino Laisvės alėjos asfalto grindinį. Tos lemtingos dienos pėdsakai ir pasiliko grindiny iki maždaug 1977 metų, kai buvo pradėta Laisvės alėją pertvarkyti.

Kai Laisvės alėja ir kitos miesto centro gatvės jau buvo išklotos asfaltu, namų kiemsargiams buvo liepta karštomis vasaros dienomis plauti tų gatvių grindinį vandeniu du kartus per dieną – rytais bei vakarais. Dar ir šiandien prisimenu tą kvapą, atsiradusį po šalto vandens ir karšto asfalto.

Kitiems ir liko ,,naujuoju planu”

Kaip straipsnyje ,,Laisvės alėjos metamorfozės” rašoma, Rusijos caras Mikalojus I 1847 metais patvirtino Kauno miesto vystymo naują planą su Mikalojaus prospektu – vėliau Laisvės alėja. Čia noriu pridurti, kad mano senelė, kuri gimė Aleksoto priemiestyje 1865 metais, vėliau gyveno Rotušės aikštės pakraštyje, kur ir mirė 1940 metais. Ji per visą savo gyvenimą iki pat mirties Laisvės alėją vadino tiktai „naujuoju planu”.