Čikagos Lietuvių opers choras, pirma iš kairės chormeisterė Jūratė Grabliauskienė. J. Kuprio nuotr.

Lietuvių Opera – bendras mūsų visų reikalas

 ,,Trys trumpi ir vienas ilgas: ‘Valio-o-o!’ Lietuvių Operai Čikagoje, kuri, patekusi į neišmatuojamos energijos, nežemiškos vaizduotės režisieriaus Kęstučio Jakšto bei reiklaus, tik nemokančio pykti dirigento Juliaus Geniušo rankas ir įsipainiojusi į nenustygstančio baletmeisterio Dainiaus Bervingio kojų ‘pirmyn-atgal-aplink’ spąstus, per trumpą  magnolijos medžių prie Jaunimo centro žydėjimo laiką tapo kažkuo daugiau ir tikriau, nei tik valdyba, choras, solistai, šokėjai ir kiti...

Tapo artima, muzikos garsais užburta, darnių darbų sutvirtinta, ateitin žiūrinčia, sėkme tikinčia šeima” , – tai ištrauka iš choro dalyvės Aldonos M. Krištolaitis laiško, kurį radau savo el. pašto dėžutėje prieš ruošiant spaudai mūsų pasikalbėjimą su Lietuvių Operos chormeistere Jūrate Grabliauskiene.  

Apie darbus, vargus ir džiaugsmus, apie tvirtą šeimą – Lietuvių Operą – kalbėjome su Jūrate, kuri chormeistere  dirba nuo 1993–1994 metų sezono.

 – Ar nebuvo baisu, jaunai, nepatyrusiai muzikei imtis Lietuvių Operos choro?

– Buvo ir baisu. Neturėjau patirties, operos žanras mano niekada nebuvo liestas, su opera niekada neturėjau nieko bendro. Tiesa, su Rolando Daugėlos kameriniu choru ,,Cantate Domino” važinėjome po konkursus, festivalius, išmaišėme visą pasaulį, bet tai buvo visai kita patirtis.

Pirmieji metai Lietuvių Operoje buvo labai sunkūs. Iš choro traukėsi vyriausieji (Vytautas Radžius vis dar dainuoja), tad,  kaip aš sakau: ,,Reikėjo traukti į medžioklę”. Po truputį pradedame stiprėti, bet tai tik pirmieji kūdikio žingsniai. Praėjusiais metais į Lietuvių Operos chorą atėjo 14 naujų dainininkų, o šiemet taip pat turime grupelę naujokų, kuriems ši premjera bus pirmas krikštas. Taigi  tų ,,kūdikių” kasmet atsiranda.

– Kur ta paslaptis, kad tiek metų vis neateidavo ir staiga – choras sustiprėjo naujais balsais?

– Tai ne mano vienos nuopelnas. Pasikeitė kolektyvo aplinka, sustiprėjom, atjaunėjom. Atsirado entuziastų, kurie, atsiraitoję rankoves, kibo į darbą norėdami chorą atgaivinti. Tad ir pereitų metų rudeninis koncertas buvo šviesesnis, paruošėme naują programą. Be galo apsidžiaugėme dviem pakvietimais koncertuoti   mūsų bendruomenei. Vasario 16-osios proga koncertavome Jaunimo centre, kur minėjimą ruošė ALTas, ir Pasaulio lietuvių centre, Lemonto apylinkės ruoštame minėjime. Po tų koncertų susilaukėme gražių atsiliepimų. Likome patenkinti ir mes. Tai tokia mūsų dabartinio choro priešistorija.

– Dabar prieš renginį – bemiegės naktys?

– Darbo labai daug. Laiko reikia ne tik repeticijoms. Reikia ir vertimą į anglų kalbą būsimiems spektaklio titrams paruošti (čia labai daug padėjo Dalia Stankaitienė), kartu repeticijoms susiburti.

Malonu, kad padeda choristai, daug metų dainuojantys chore. D. Stankaitienė jau lyg ir norėtų trauktis į pogrindį (juokiasi), bet mes jos vis dar neleidžiam, kaip neleidžiame ir Nelios Paulauskaitės, daug metų atidavusios Operai, jų, ,,visa dūšia” čia įdėta. Jos labai mus palaiko.

– Šiemet Lietuvių Operoje labai daug naujovių. Tai ne tik sustiprėjęs ir atjaunėjęs choras, tai  ir kitas režisierius, kitas dirigentas. Kodėl šiemet sugalvojote viską keisti iš pagrindų?

– Tos visos naujovės neatsirado iš karto. Pradėjome pasitikėti savimi, norėjosi kažko stipresnio, įdomesnio. Pradėjo nebetenkinti spektaklio muzikinis pasirengimas, norime, kad ir iš mūsų pareikalautų daugiau, nes mes galime padaryti daugiau. Didžiausias indėlį darant pakeitimus padarė naujoji Operos valdyba. Valdybos nariai suko galvas, kaip sutaupyti kuo daugiau lėšų. Buvo susisekta su Kauno valstybiniu muzikiniu teatru. Apsidžiaugėme, kai to teatro vyriausiasis dirigentas ir dabartinis teatro režisierius maloniai priėmė  mūsų kvietimą ir ėmėsi darbo. Aišku, kviesdami juos, nesitikėjome, kad bus lengva, tačiau viskas, pradedant mažiausiomis smulkmenomis ir detalėmis,  buvo atlikta operatyviai, greitai. Tam pasitarnavo ir dabartinis      technikos amžius. Žinoma, per 5 mėnesius labai sunku pastatyti spektaklį ir viską suorganizuoti.

Buvome nustebinti, kaip režisierius atsakingai ir kiek daug dirbo su libretu. Iš keleto vertimų bandė, kūrė, jungė. Pvz., atsiųstoje antrojoje libreto versijoje net kiekvienas žodis buvo sukirčiuotas, su balso intonacijos nuorodomis, kur balsą pakelti, kur nuleisti. Apgalvotos buvo visos detalės ir smulkmenos. Operetėje daug kalbama, tad svarbu, kad išliktų šmaikščiausios mintys, nebūtų iškreipta pagrindinė mintis. Režisierius tikrai įdėjo labai daug darbo. Žiūrėsime, kaip čia mums pavyks.

– Kęstutis Jakštas Lietuvoje žinomas kaip naujovėmis pasižymintis režisierius.

– Jo pilna visur. Man atrodo, kad labai svarbu ir tai, kad pats režisierius yra ,,ragavęs” dainavimo, mokėsi režisūros. Girdėjome, kad režisierius labai reiklus. Ne paslaptis – ne visi dainininkai yra geri aktoriai. Tad labai išgyvename, kaip mums seksis sulipdyti mozaiką iš visų dialogų ir mizanscenų (kalbėjome su Jūrate dar neatvykus režisieriui – L. A.). Mes labai stengsimės ir tikimės, kad nenuvilsime nei režisieriaus, nei dirigento, nei muzikos mylėtojų.

– Atrodo, kad šiuo metu Lietuvių Operoje vyrauja labai gera kūrybinė aplinka, jaučiasi, kad kolektyvas yra ,,susistygavęs” Ar tikrai taip yra?

– Taip, tai tiesa. Ir labai smagu, kad taip yra. Esame kaip viena didelė šeima – susigyvenę. Atsirado labai daug šaunių žmonių, didelių entuziastų, kas yra labai smagu. Ir tai labai labai mus palaiko.

Aišku, mus kankina baimė, ar mes finansiškai sugebėsime susitvarkyti, visas geras nuotaikas blaško ta nežinomybė – kaip bus, ar pavyks?  Bet, kiek pamenu, kasmet taip būdavo.

– Kaip sekasi rinkti lėšas, ar randate  aukotojų?

– Didžiausias mūsų galvos skausmas buvo ir tebėra lėšų suradimas, mažai laiko liko repeticijoms. Gaila, bet turiu pasakyti, kad dauguma taip vadinamų trečiabangių nė nežino, kas ta Lietuvių Opera. Net kai kurie neseniai pas mus pradėję dainuoti dainininkai apie ją nežinojo. Bet po truputį ledai tirpsta, žmonės pradeda aukoti. Aišku, tai nėra tokios aukos, kokios būdavo anksčiau, tačiau džiaugiamės kiekvienu paaukotu doleriu. Kartais gal ir mes patys ne viską padarome, kad daugiau surinktume aukų. Ir ne iš piktos valios, o iš paprasčiausio nežinojimo. Galbūt reikėtų, kad ir ankstesnieji aukotojai nebūtų tokie kritiški mūsų atžvilgiu, mus geriau suprastų, norėtume, kad mus pamokytų, patartų ir neskriaustų mūsų staiga nutraukę siųsti aukas. Manau, kad Lietuvių Opera –  visų bendras reikalas – tiek žiūrovų, tiek mūsų. Tad lauksime muzikos mylėtojų paramos.

– Ar Lietuvių Fondas paremia šiemet Lietuvių Operą?

– Paraišką pateikėme ir gavome atsakymą, kad ji priimta. Tikimės, kad šiemet nusišypsos mums laimė, ir LF mus parems.

– O kaip kilo sumanymas patiems įsigyti rūbus, savo lėšomis dekoracijas daryti?

–  Viskas buvo daroma taupant. Pirmiausia pasikalbėjome su Kauno valsybiniu muzikiniu teatru. Jie mums maloniai sutiko padėti – choristės vilkės šio teatro rūbais. Dekoracijų ir rūbų nuoma anksčiau kainuodavo milžiniškus pinigus. Šiemet mums kainuos tik rūbų atsiuntimas ir jų  išsiuntimas į Lietuvą. Kai sutarėme, kaip aprengti moteris, liko nuskriausti vyrai. Ką daryti? Mūsų valdybos pirmininkė Daiva Guzelytė-Švabienė užsiėmė vyriškų frakų paieška ir juos labai už nedidelę kainą nupirkome,, e-bay” (visi choristai sudėjo po 20 dol.). Dabar jie galės pasipuošti ir koncerto metu – taigi mūsų vyrai bus frakuoti ir gražūs (juokiasi).  

Dekoracijas taip pat daromės patys. Mes išmatavome pasirodymo sceną, kauniečiai dailininkai kompiuteriu atsiuntė brėžinius. Pagal juos vieno dainininko garaže mūsų vyrai kala, suka, pjausto, dažo būsimas dekoracijas. Pasirodo, turime ne tik gerų dainininkų, bet ir vyrų, nebijančių sunkaus fizinio darbo. Matyt, taip jau yra – nuoširdžiai dirbant, visada atsiranda reikiamu laiku reikiamas žmogus.

Rikiuojam, dėliojam tuos finansus – kaip mažai, taip mažai. Padarėme susirinkimą ir nusprendėme, kad kiekvienas choristas paaukos Lietuvių Operai. Gal tai buvo ne visai visiems priimtina, bet 99 nuošimčiai choristų su tuo sutiko ir paaukojo dar po 100 dol., kad galėtume sumokėti salės nuomą. Šiemet likome be tradicinės pasirodymo vietos Morton gimnazijos salės, o naujos salės nuoma yra brangesnė.

Kaip matote, entuziazmas toks didelis, kad choristai ne tik aukoja savo laiką, atostogas, bet ir pinigus.

– Gal tas salės pakeitimas taip pat savotiškai įdomus?

– Žinoma, įdomu padainuoti ir kitoje aplinkoje. Pradedant platinti bilietus buvo keista – naujoji salė yra gerokai mažesnė, joje 1,400 vietų. Bet pernai mes pardavėme 1,400 bilietų. Taigi, tikėkimės, kad visi tilps.

– Ar samdote tuos pačius muzikantus?

– Didžiausią sumą mes išleidžiame orkestrui. Bandėme ieškoti kitų orkestrantų, tačiau išsiaiškinome, kad nieko pigiau nerasime, vis tiek turime naudotis muzikantų sąjungos (unijos) paslaugomis, nebent samdytume studentų orkestrą. Tačiau,  kas tuos studentus paruoš? Taigi grįžome prie tų pačių muzikantų. Tikimės, kad naujoji sąjungos vadybininkė Linda Veleckytė-Nussbaum  pasirūpins, jog visi muzikantai laiku ateitų į repeticijas, nes yra buvę tokių nuotykių, kad spektaklio dieną ateina muzikantas ir net nežino, kur jam eiti, mat jis net nedalyvavo repeticijose, o mes jiems mokėdavome didžiulius pinigus. Koks tu bebūtum geras muzikantas, šitaip elgtis negali. Kiekvienas dirigentas turi savo metodiką, reikia susigroti, pažinti dirigentą. Todėl norime kokybės ir iš naujos vadybininkės to tikimės.

– O kaip Jūs suradote šią vadybininkę?

– Ji pati ne kartą grojo mūsų samdomame orkestre. Kai pradėjome ieškoti naujo vadybininko, buvo paminėta jos pavardė. Nutarėme su ja susisiekti ir patikėjome orkestro subūrimą naujai rankai.

– Koks didžiausias valdybos rūpestis likus keletui dienų iki premjeros?

– Atrodo, kad tų rūpesčių liko ne tiek ir daug, jau lyg ir viskas  ,,sustyguota” – sutartys su orkestru ir teatru pasirašytos, rūbai ,,parkeliauja”, solistai ir choristai pasiruošę, lieka tik viską ,,apdailinti”. Didžiausias nerimas, kaip mums seksis parduoti bilietus, ar surinksime pakankamai lėšų. Esame dėkingi orkestrui, kurio dalyviai sutiko, kad jiems honoraras būtų sumokėtas per 3 kartus. Tai mums didelis palengvinimas. Man asmeniškai sunku ir tai, kad aš pirmą kartą per tiek metų pati esu įsisukusi į organizacinę veiklą. Anksčiau su tais reikalais nebuvau susidūrusi. Čia man didelė patirtis ir, be abejo, – atsakomybė. Taigi dirbam visi, nežiūrim, ar man priklauso, ar nepriklauso.

– Jau trečią sezoną statote operetę. Ar galvojate vėl kada statyti operą?

 – Taip. Nors mūsų choras ir labai sustiprėjęs, o moterų grupė galėtų dainuoti daug sudėtingesnius veikalus, vyrų grupei dar reikia daug padirbėti. Apie grįžimą prie operos mes tikrai galvojame. Kai tik pajausime, kad esame sustiprėję, iškart imsimės sudėtingesnių veikalų. Nors iš kitos pusės žiūrint pastatyti operetę taip pat nelengva. Reikia ne tik gerai dainuoti, bet ir vaidinti, šokti. Tai nėra taip paprasta. Ne kiekvienas ir labai geras dainininkas gali dainuoti operetėje. Gali turėti nuostabiausią balsą, tačiau jei scenoje nemokėsi judėti, stovėsi kaip kuolas vienoje vietoje, kas norės eiti į tokią operetę?

Labai smagu, kad kasemt situacija keičiasi į gerąją pusę, kad kolektyve vyrauja puiki nuotaika, geranoriškumas, kad kasmet surandi vis daugiau bendraminčių, kurie aukoja savo miegą, savo laiką, kai kas net savo atostogas, atiduoda viską ir stengiasi bendram labui.

 – Nuotaika gera, reikia laukti tik spektaklio premjeros, kuri nebe už kalnų?

– Taip, esame gerai nusiteikę, nors labai jaudinamės, kaip mus sutiks žiūrovas. Visi – svečiai, mūsų atlikėjai, choristai laukiame susitikimo su muzikos mylėtojais. Tikimės, kad jie nenusivils.

– Ačiū už pokalbį ir iki susitikimo šį sekmadienį F. Lehar operetės ,,Linksmoji našlė” premjeroje.

Kalbino Laima Apanavičienė