1921 m. 5-to pėstininkų pulko žydų kareivių grupė.
Lietuvos karžygiai – Lietuvos žydai
DONATAS JANUTA
בּירגער!
נעמט זיך צו די געווער, זייט מנדב געלט, זאכן, אלץ וואָס
קען גאָר פארלייכטערן די שוועריקייטן פון דער ארמיי, אלץ וואָס קען גאָר פאַרפעסטיקן די
לאַנד אין קאַמף קענן שונּא.
Tai yra Kauno advokato, žydų visuomenininko, Lietuvos steigiamojo seimo
nario Ozerio Finkelšteino atsišaukimas jidiš ir
lietuvių kalbomis į Lietuvos žydų visuomenę, 1920 m. spalio 9 d. lenkų
Želigovskio divizijai užgrobus Vilnių ir pasikėsinus į visą Lietuvą.
Tarp tų, kurie 1918–1923 m. Nepriklausomybės kovose kančiomis ir
krauju išpirko Lietuvai laisvę ir nepriklausomybę, buvo ir žydų.
Kauno choralinėje sinagogoje, garbingoje vietoje, kabojo didelė juodo
marmuro lenta, kurioje aukso raidėmis įkalti vardai – maždaug 60
žydų jaunuolių, žuvusių kovose dėl Lietuvos Nepriklausomybės.
Tarp tų vardų įrašytas ir Robinzonas Leizeris, kuris žuvo kovoje
prieš lenkus 1920 m. rudenį netoli Druskininkų. Leizerio
bendražygis, kuris kovėsi kartu su Leizeriu ir pateko į lenkų nelaisvę,
nušviečia paskutines Leizerio valandas. Pasiūlęs Leizeriui
trauktis nuo gausesnio lenkų būrio, Leizeris atsisakė,
pareikšdamas: ,,Juk rezultatas aiškus – mirtis arba
nelaisvė. (...) Verčiau mirti negu patekti į nekenčiamų lenkų
nagus.”
Visi, kurie pasitraukė, naujoje vietoje kovėsi toliau: ,,Gynėmės
iki paskutiniųjų, kol bebuvo galima ir štai… patekome į
priešų nelaisvę. Nuginkluoja mus ir rikiuoja. Bet vis dar
girdėti trenksmingi šautuvų šūviai. Draugas Robinzonas
Leizeris dar nenustojo vilties gintis ir tebešaudo. Jo taiklaus
šūvio nudėtas puolė mums po kojų vienas lenkų karininkas.
Robinzonas Leizeris buvo apie 50 žingsnių nuo mūsų. Šautuvą
laikydamas prie krūtinės, liepsnojančiu veidu taikydamas į
priešą, šaukė: viens, du, trys… Įnirtę lenkų
karininkai bėgo prie nežinomo jiems drąsuolio, rėkdami
‘pšiakrėv’. Jų iš brauninkų buvo nukautas
mūsų draugas Robinzonas Leizeris, kuris ir liko ten pat gulėti.”
•••
Lietuvos žydai, save vadindami ,,litvakais”, Pirmajam pasauliniam
karui baigiantis, kaip ir lietuviai, nelaukė priverstinės
mobilizacijos, bet patys stojo į partizanų būrius Lietuvą ginti –
Panevėžio partizanų būryje prieš lenkus kovojo 14 žydų
jaunuolių. Joniškyje 1919 m., kai Lietuva dar neturėjo savo
kariuomenės, patys žydai įsteigė, aprūpino ir išmaitino žydų
savanorių batalioną. Kai pagaliau buvo paskelbta kariuomenės
mobilizacija, šis iš anksto paruoštas žydų
batalionas buvo vienas iš pirmųjų Lietuvos kariuomenės kareivių
būrių.
Joniškio žydas J. Šapiro 1934 metais šitaip
rašė apie to bataliono įkūrimą: ,,Bendras istorinis kelias žydų
ir lietuvių, amžiais vilkusių tą patį carų jungą, sužadino mumyse,
Lietuvos žyduose, vienodo abiejų tautų likimo sąmonę bei pasiryžimą
kartu iškovoti laisvą nepriklausomą valstybę (...) [Aš]
pradėjau plačią žydų savanorių verbavimo akciją. Šiuo tikslu
aplankiau keletą vietų, aiškinau, tikinau, ir žydų jaunuomenė
pasipylė būriais. (...) Kai kurie anų pirmųjų pasišventėlių
krito kovoje, ir jų kapai išmėtyti po Lietuvos laukus.”
Volfas Kaganas, pasižymėjęs kovose – vienur prieš
bolševikus, kitur prieš bermontininkus, dar kitur
prieš lenkus, – buvo apdovanotas Vyties Kryžiumi du
kartus. Vienas jo žygių aprašytas šitaip: ,,1919 metų
lapkričio 23 dieną kautynėse su vokiečiais bermontininkais ties
Radviliškiu jaunesnysis puskarininkis Volfas Kaganas, puldamas
priešą pačiame miestelyje, artilerijos sviedinio skeveldra buvo
sužeistas, tačiau neapleido rikiuotės. Greitomis perrišęs
žaizdą, toliau puolė kartu su kuopos vyrais, tuo padrąsindamas kitus.
Priešas buvo išvytas iš Radviliškio.”
Vėliau Lietuvos žydai buvo įsteigę žydų karių, dalyvavusių
Nepriklausomybės kovose, sąjungą, kuri 1934 metais turėjo skyrius 33
vietovėse. Kauno skyriui priklausė 542 nariai. Iš viso žydų
karių sąjunga turėjo daugiau nei 3,000 narių. Tarp jų buvo savanorių,
savanorių kūrėjų ir Klaipėdos išvadavimo dalyvių. 19 žydų
karžygių už pasižymėjimą kovose buvo apdovanoti Vyties Kryžiaus ordinu,
buvo apdovanotų ir kitais medaliais ir ordinais. Du žydai Vyties
Kryžiaus kavalieriai, kurie buvo sukapoti lenkų, guli Alytaus žydų
kapinėse. Visos žydų kapinės Lietuvoje nukentėjo per vokiečių
ir sovietų okupacijas, dabar bandoma surasti tas laidojimo vietas.
Nepriklausomybės karo metais Lietuvos kariuomenėje buvo 9 žydai
karininkai. Tarp Lietuvos karo mokyklos pirmos laidos auklėtinių buvo 6
žydai: Goldbergas, Goniondskis, Gotlibas, Gensas, Krisnianskis ir
Mogilevskis.
1925 metais Kaune gimęs ir po Antrojo pasaulinio karo Izraelyje
apsigyvenęs žydų istorikas Dov Levin, kuris apskritai nėra palankus
lietuviams, rašo, kad po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos žydai
žinojo, kad jų buitis Lietuvoje buvo geresnė negu kaimynų šalyse
ir ,,todėl lengva suprasti jų bendrą palinkimą tarnauti kariuomenėje ir
tokiose patriotinėse sąjungose kaip Vilniaus Išlaisvinimo
Komitete, ir kodėl Kauno Hebrajų gimnazijos mokiniai siūlėsi
savanoriais tarnauti Lietuvių Šaulių Sąjungoje prieš
lenkų legionus, kurie žygiavo į Vilnių”.
•••
Nepriklausomybės
kovų metu Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ginklais buvo sunkus
uždavinys. Lietuvą tuo laiku iš visų pusių supo priešai
– lenkai, bolševikai, bermontininkai ir vokiečiai, kurie
dar šeimininkavo krašte. Nors Lietuva ir būtų turėjusi
lėšų ginklams, nelabai buvo rasti, kas Lietuvai jų parduotų.
Kauno žydas Borisas Šeinas sutiko remti kariuomenę į skolą,
vadinasi, rizikuoti savo ekonominiu gyvenimu ir net gyvybe, galvojant,
kad Lietuva laimės prieš priešus. Taip jis teikė Lietuvos
kariuomenei ginklus, šovinius, arklius, vežimus, rūbus, avalynę,
duoną.
Tada iš pradžių ir vokiečiai draudė lietuviams steigti savą
kariuomenę, tarp Lenkijos ir Lietuvos buvo karo padėtis. Viename žygyje
Šeinas išvyko nelegaliai į Lenkiją supirkti arklių
Lietuvos kariuomenei. Varėsi atgal į Lietuvą 25 rinktinius žirgus.
Lenkai sučiupo ir atėmė arklius, pats Šeinas pajėgė pasprukti,
kitaip jo laukė karo teismas ir sušaudymas. Savaitę slapstęsis
Šeinas su savo padėjėjais tamsią naktį išvogė iš
arklidžių konfiskuotus arklius ir pagaliau nuvarė juos į Lietuvą.
Sakoma, kad Kaišiadoryse vaistininkas Morkūnas siūlė jam 7,500
markių už kiekvieną arklį, bet Šeinas atsisakė ir visus arklius
pardavė Lietuvos kariuomenei už sutartą 5,000 markių už arklį.
Savanoris kūrėjas, Lietuvos kariuomenės organizatorius generolas Vincas
GrigaliūnasGlovackis, pats pasižymėjąs kovose, šitaip įvertino
Šeiną ir kitus žydus prekybininkus, kurie prisidėjo prie
Nepriklausomybės kovų: ,,Palaikyti naudingus mums ryšius su
vokiečiais, supirkinėti ginklus, laikyti slapta nuo vokiečių sandėlius
su kariška manta, gabenti ginklus ir pristatinėti (...)
Šeinas, Zisle, Frenkelis, Aronsonas ir kiti atlikinėjo šį
ypatingą uždavinį su tikra tėvynės meile, statydami savo gyvybę
pavojun, nesigailėdami nei lėšų, nei darbo.”
•••
Žydai prie Nepriklausomybės atkūrimo prisidėjo ir politiškai.
Simanas Rozenbaumas, turėdamas didelę įtaką tarp visų Europos žydų,
iškėlė ir agitavo už Lietuvos nepriklausomybę Versalio taikos
konferencijoje. Taip pat 19–20 metų derybose tarp Lietuvos ir
Sovietų Sąjungos neatsitiktinai Lietuvai pasisekė
išsiderėti palankias sąlygas – tarp Lietuvos atstovų buvo
litvakas Rozenbaumas, Sovietų Sąjungos pagrindinis atstovas derybose
buvo žydas Adolfas Joffe, o Joffes viršininkas buvo litvakas,
iš Baltstogės (Bialystok) žydų šeimos Maksim Litvinov.
Žydai pirmaisiais metais aktyviai dalyvavo atgimusios Lietuvos
politiniame ir valdiškame gyvenime, buvo Steigiamojo seimo
nariai, ypatingai rėmė Lietuvą Viniaus klausime. Tačiau netrukus žydų
įtaka Lietuvoje pradėjo mažėti. Tai įvyko dėl politinių, ekonominių ir
demografinių pasikeitimų Lietuvoje po Pirmojo pasaulinio karo. Prie
Lietuvos atgimimo Lietuvos žydai buvo prisidėję finansiškai ir
politiškai, ir kaip karžygiai kovojo ir žuvo su ginklu rankose,
kartu su lietuviais.