Kodėl mums svarbu būti lietuviais?
RŪTA KUNCIENĖ
Gyvename svetingame krašte toli nuo Lietuvos – mūsų pačių,
mūsų tėvų ar senelių Tėvynės. Esame maža tauta, todėl mums svarbu
išlaikyti savo tautinį savitumą, kalbą ir papročius.
Išlikti lietuviu ir išsaugoti lietuvybę, esant toli nuo
Lietuvos, visų pirma padeda tvirta nuostata, perduodama iš
kartos į kartą. Šeimos ir bendruomenės nuotaikos ir požiūris
nulemia ir jaunosios kartos apsisprendimą – būti lietuviu ar
nebūti valstybėje, kurioje persipynę tautos, rasės ir kultūros.
Didžiuotis savo kilme ir tautybe padeda istorinė praeitis ir patirtis.
Esame glaudžiais ryšiais susiję su mažu žemės lopinėliu didžiųjų
valstybių kryžkelėje. Per jį žygiavo galingos kariuomenės. Didelės
valstybės jį plėšė, dalinosi ir okupavo. Jos nesiskaitė su
gyventojais, bandė ištrinti Lietuvos vardą iš pasaulio
žemėlapių. Niekino ir draudė lietuvių kalbą. Mes du kartus skelbėme
savo Nepriklausomybę, o mūsų pastangose išlikti daug tautos
didvyrių ir eilinių žmonių padėjo galvas. Mes didžiuojamės
knygnešiais, laisvės kovotojais partizanais ir disidentais,
kurie dar visai nesenai buvo baudžiami kalėjimu ir tremtimi už kovą dėl
tikėjimo bei žodžio ir spaudos laisvių.
Šiandien Lietuva nėra nepažeidžiama. Ji vis dar yra tas mažas
žemės lopinėlis, galingo ir nedraugiško kaimyno stebimas ir
veikiamas. Todėl po svečius kraštus išsibarstę lietuviai
ir jų parama Lietuvai – yra ir pačios Lietuvos stiprumo
šaltinis.
Mums, suaugusiems, Lietuva suteikia prasmę mūsų veiklai
išeivijoje, kad nesijustume tarsi pakibę tarp žemės ir dangaus.
O ką apie savo lietuviškas šaknis galvoja jaunoji karta?
Maironio lituanistinės mokyklos abiturientai ir devintų klasių atstovai
savo mintis turėjo progą išsakyti vasario mėnesį Pasaulio
lietuvių centre (Lemont, IL) vykusiame Laisvės premijos politinių
studijų savaitgalio moksleivių simpoziume. Maironio lituanistinė
mokykla garsi ne tik tuo, kad tai didžiausia lietuvių mokykla už
Lietuvos ribų. Ją baigusieji plačiai dalyvauja lietuvių bendruomenės ir
organizacijų veikloje. Buvę mokyklos auklėtiniai važiuoja į Lietuvą ir
dirba labdaros organizacijose, globojančiose benamius vaikus ir
našlaičius. Šią mokyklą baigę jaunuoliai dalyvavo Sibiro
ekspedicijose, kurių metu buvo lankomos lietuvių trėmimų vietos ir
tvarkomos tremtinių kapavietės.
Trečdalis simpoziumo metu pasisakiusių jaunuolių ir merginų yra antroji
karta, gimusi Amerikoje. Kiti du trečdaliai yra gimę Lietuvoje, bet
didesnę savo gyvenimo dalį praleidę Amerikos Jungtinėse Valstijose.
Skaitytojų dėmesiui pateikiu patrumpintus moksleivių pasisakymus.
– Mano vardas Žara Kisieliūtė.
Aš esu antros generacijos lietuvė. Man lietuvybė svarbi, nes
aš jau nuo mažens žinau lietuvių kalbą ir istoriją. Būti lietuve
čia Amerikoje, nėra lengva. Aš visą savo gyvenimą bandau savo
lietuvybę išlaikyti.
– Aš esu Gediminas Navickas.
Esu 10 skyriaus mokinys. Aš gimiau Lietuvoje ir atskridau čia,
kai man buvo tik šeši metai. Man svarbu lietuvybę
išlaikyti, nes mes turim tokią turtingą istoriją, ir man labai
įdomu apie ją mokintis.
– Mano vardas Marija Žimkutė.
Aš esu dešimto skyriaus mokinė, esu gimusi Lietuvoje. Man
išlaikyti lietuvybę svarbu, nes aš noriu išlaikyti
ne tik savo lietuvišką pilietybę, bet ir savo lietuvišką
ateitį.
– Mano vardas Algis Marcinkevičius.
Aš lankau devintą klasę. Nors aš nesu gimęs Lietuvoje,
jaučiuosi kaip tikras lietuvis. Aš lankau
šeštadieninę mokyklą, lietuviškus skautus ir kas
vasarą keliauju į savo tėvynę pabūti su seneliais ir padraugauti su
lietuviais draugais. Bet tai nėra pakankama, kad išlaikyti
lietuvybę. Yra lotyniška patarlė ,,Acta non verba’’.
Tai reiškia – darbai, ne žodžiai. Reikia ne vien tik
kalbėti lietuviškai, bet ir paremti tuos žodžius darbais. Reikia
dalyvauti lietuviškuose klubuose, grupėse ir būreliuose. Reikia
skaityti lietuviškus laikraščius ir lankyti
lietuviškas interneto svetaines. Bet svarbiausia – dirbti
tėvynės naudai ir visų žmonių gėrybei.
– Man svarbu būti lietuviu, kad galėčiau pasakyti kitiems žmonėms
apie Lietuvą. Lietuvių kultūra yra graži, ir svarbu, kad kiti žinotų.
– Adomas Juodis, 10 klasė
– Man svarbu būti lietuviu, nes aš noriu su savo seneliais
susikalbėti ir noriu išlaikyti ryšį su savo draugais ir
šeima Lietuvoje. Nors aš gyvenu Amerikoje, aš einu
į Maironio mokyklą, kad galėčiau išlaikyti savo lietuvybę.
– Julius J.
– Mano vardas Gabrielė Murauskaitė.
Aš esu gimusi Lietuvoje. Man svarbu būti lietuve, nes nedaug
žmonių kalba lietuviškai, ir aš noriu palaikyti
tradicijas. Aš lankau tautinius šokius, ir daug mano
draugų yra lietuviai. Namuose mes kalbame tik lietuviškai.
– Aš esu Žygimantas Riauka.
Gimiau Lietuvoje. Man svarbu išlaikyti lietuvybę, nes lietuviai
yra pati drąsiausia tauta pasaulyje. Jie buvo pirmi, kurie atsiskyrė
nuo Tarybų Sąjungos. Lietuva šiais metais švęs 1000 metų.
Aš važiuosiu į Lietuvą švęsti šią šventę.
– Mano vardas yra Danielius Jurgutis.
Aš esu 10 klasės mokinys, gimiau Lietuvoje. Man yra svarbu
išlaikyti lietuvybę, nes lietuvių kalba yra labai sena ir graži
kalba. Tik 3 milijonai žmonių kalba ja, ir aš labai džiaugiuosi,
kad aš esu vienas iš tų žmonių.
– Aš esu Kotryna Tamašauskaitė
iš 9 skyriaus. Aš gyvenu Amerikoje jau 11 metų ir grįžtu
į Lietuvą kiekvienais metais. Kai buvome Lietuvoje, lietuvybė nebuvo
tokia svarbi. Bet kai tave skiria tūkstančiai mylių, tada meilė
sustiprėja, ir Lietuvą pradedi daugiau gerbti.
– Mano vardas Ieva Vidugirytė.
Man svarbu būti lietuve, nes aš ten gimiau, ir man labai svarbi
mano tėvynė. Jei nebūčiau lietuve, nebūčiau susipažinus su savo
geriausiais draugais.
– Mano vardas Aistė Šeškaitė.
Aš gimiau Lietuvoje. Lietuvių kalba yra labai graži. Lietuvybę
išlaikome įvairiais būdais – lankome lietuvišką
mokyklą, šokius, šnekame lietuviškai, draugaujame
su lietuviais. Be šitų dalykų negalėtume skaitytis lietuviais.
Aš esu lietuvė.
– Mano vardas yra Brigita Kurtinytė.
Aš esu gimusi Lietuvoje ir dėl to labai džiaugiuosi. Aš
atskridau iš Kauno prieš maždaug 7 metus. Būdama lietuve
aš jaučiu didžiausią ir karščiausią pagarbą ir meilę
Lietuvai. Aš jau 6 metus lankau Maironio lituanistinę mokyklą.
Iš pradžių lankiau dėl to, kad tėvai liepė lankyti. Bet dabar
lankau su dideliu malonumu, norėdama gilintis į Lietuvos istoriją,
norėdama mokintis teisingai rašyti ir kalbėti
lietuviškai. Tuo pačiu aš noriu bendrauti su lietuviais.
Aš visą gyvenimą išlaikysiu lietuvybę, stengsiuosi
raginti ir kitus lietuvius nepamiršti savo tėvynės Lietuvos. Juk
galima išvežti lietuvį iš Lietuvos, bet lietuvybės
niekaip ir niekados neatimsi iš tikro lietuvio. Lietuvybė visada
degs mano širdyje.
– Mano vardas Karolina Veberaitė.
Aš esu 10 klasėje. Esu gimusi Lietuvoje. Mūsų tėvynė vardu
Lietuva yra nuo senovės kentėjusi ir vargusi. Pagaliau atgavę laisvę,
mes turėtume išlaikyti savo papročius ir tradicijas. Mūsų
istorija yra per daug svarbi ir brangi, kad ją pamirštume. Man
svarbu išlikti lietuve, nes mūsų šitiek mažai – tik
trys milijonai, ir jei mes savo kalbos ir kultūros
neišlaikysime, tai ši maža šalis išnyks
negrąžinamai.
– Mano vardas Emilija Kasinskaitė.
Aš esu 10 klasėje. Esu gimusi Lietuvoje. Lietuva per amžius buvo
žinoma, nuo Mindaugo laikų iki 2009 metų. Man lietuvybė svarbi, nes
mūsų pasaulyje yra labai mažai ir kasmet mažėja. Mūsų istorija yra gana
skaudi, bet ji mūsų valstybę sustiprino. Tai kryžiuočiai, carai,
beširdžiai komunistai, kurie mus bandė nužeminti ir Lietuvą mūsų
atimti. Lietuviai susikibę rankomis, giedodami himną, neginkluoti
– nugalėjo. Man lietuvybė svarbi, nes ten mano tėvynė, maža
šalis, kuri turi didelę širdį.
– Mano vardas Paulius Dambrauskas. Aš gimęs Lietuvoje. Man Lietuva yra ne tik šalis, bet ir meilė.
. Meilė Lietuvos gamtai, žmonėms, tautai. Mes išeivijoje turime šią meilę Lietuvai išlaikyti.
– Mano vardas yra Einius Čekanavičius.
Aš esu devintame skyriuje. Man svarbu išlaikyti savo
lietuvybę, nes aš ten esu gimęs ir tuo didžiuojuosi. Lietuva yra
maža šalis, bet aplink pasaulį lietuviai yra žinomi. Lietuviai
yra darbštūs žmonės. Lietuviai garsėja savo
krepšininkais. Aš žinau, kad Lietuva yra nykstanti
šalis, nes daugiau žmonių miršta, negu gimsta ir daug
žmonių išvažiuoja iš Lietuvos gyventi į kitas
šalis. Dėl to aš lankau šią mokyklą, kad
išlaikyti savo lietuvybę. Kai aš pabaigsiu šią
mokyklą, norėčiau būti mokytoju padėjėju. Tokiu būdu aš padėčiau
jaunesniems išlaikyti lietuvybę ir tuo pasitarnaučiau Lietuvai.
– Mano vardas Vija Kasniūnaitė,
aš esu antros generacijos lietuvaitė. Pats svarbiausias
lietuvybės bruožas yra kalba. Dauguma žmonių gali išlaikyti
lietuviškas tradicijas per šventes, gali šokti
tautinius šokius. Bet jeigu nemoki arba neišlaikai
lietuvių kalbos, neturi tikros meilės Lietuvai. Lietuvių kalba yra pati
seniausia kalbama kalba, ir jeigu vienas po vieno sustos ją mokytis ir
išlaikyti, ji gali žūti. Tuo pačiu ši nuostabi kalba mus
visus sujungia. Be lietuvių kalbos mes nepajėgtume išlaikyti
lietuviškos kultūros. Aš esu antros generacijos
lietuvaitė ir jaučiu, kad stengiuosi išlaikyti lietuvybę. Mano
pirma kalbama kalba buvo lietuvių kalba. Man reikėjo išmokti
angliškai kalbėti lankant specialias pamokas angliškoje
mokykloje. Aš lankau lituanistinę mokyklą nuo pat mažens,
aktyviai dalyvauju ateitininkų veikloje, važiuoju į lietuvišką
vasaros stovyklą, ir šoku tautinius šokius. Man
šie užsiėmimai padeda išlaikyti lietuvybę, nes jie yra
vedami lietuvių kalba. Bet svarbiausia – mes namuose kalbame tik
lietuviškai. Aš stipriai jaučiu ir galiu drąsiai sakyti,
kad aš esu lietuvaitė.
– Aš esu Rita Kušeliauskaitė.
Aš esu antros generacijos lietuvaitė. Aš galiu
išlikti lietuve kalbėdama lietuviškai namuose ir su
lietuviais draugais. Aš lankau lituanistinę mokyklą
dešimtus metus, šoku ,,Spindulio’’
šokių grupėje trylika metų. Bendravimas su lietuviais yra svarbi
lietuvybės dalis. Aš visada turiu atsiminti, kad esu lietuvė ir
kad turiu tą tautą išlaikyti.
– Aš vardu Gerda Kugaudaitė.
Gimiau Lietuvoje prieš šešiolika metų. Čia su
šeima persikraustėme, kai man buvo septyneri. Gan maža čia
atskridau ir nieko nesupratau, kas čia vyksta. Kai paaugau, supratau
kur randuosi ir kad pasiilgau savo gimtinės. Svarbiausia
neužmiršti kalbos. Man yra noras palaikyti lietuvybę ir kalbėti
lietuviškai. Aš ir dabar einu į amerikietišką
mokyklą su dviem lietuviškomis vėliavėlėmis, ir visi žino, kad
aš lietuvaitė. Aš manau, kad tik gyvendama Amerikoje,
aš įvertinau Lietuvą ir dabar džiaugiuosi, kad esu lietuvaitė.
Ir visą gyvenimą noriu ta lietuvaite išlikti.
– Mano vardas Vaiva Lagunavičiūtė.
Aš esu pirmos generacijos lietuvė gimusi Amerikoje. Gyvenant ne
savo tėvynėje, ne visiems pasiseka išlikti lietuviu. Didžiausią
įtaką lietuvybei daro mūsų šeimos, jų tautinis nusistatymas ir
pirmosios žinios apie Lietuvą. Kita svarbi dalis yra mokykla, visuomenė
ir draugai. Aš turėjau galimybę nuo 3 metų lankyti
,,Žiburėlio’’ Montessori mokyklėlę, kurioje sutikau savo
lietuvius draugus. Vėliau, būdama 5 metų, pradėjau šokti
,,Spindulio’’ tautinių šokių grupėje, lankyti
lituanistinę mokyklą, dalyvauti ateitininkų organizacijos veikloje.
Visa tai darau 10 metų. Mums gimusiems Amerikoje svarbu ne tik turėti
lietuvišką pavardę, bet ir tapti tikru lietuviu. Mes turime
pažinti Lietuvos istoriją, vertinti lietuvių kultūrą ir laikytis
tradicijų. Didžiausią pagalbą suteikia lituanistinė mokykla ir mūsų
mokytojai, kurie negailėdami jėgų stengiasi mūsų širdyse uždegti
meilę Lietuvai. Jei žmogus nesididžiuoja, kad jis lietuvis, ar jis
iš tiesų vertas to vardo? Juk pagalvokime, kiek lietuvių per tą
tūkstantmetį padėjo galvas, kad Lietuva šiandien egzistuotų kaip
valstybė? Tai Lietuvos kunigaikščiai, knygnešiai,
savanoriai, partizanai. Aš labai laiminga, kad gimiau lietuve.
Poeto Zauerveino žodžiais tariant, ,,tą garbę gavome užgimę, jai ir
neturim leist pražūt!’’
– Mano vardas Gabrielė Stundžaitė,
mokausi 10 klasėje. Gimiau Lietuvoje, kai man buvo šeši
metai, atskridau į šią nepažįstamą šalį. Man svarbu būti
lietuvaite, nes aš be lietuvybės nebūčiau toks pat žmogus, koks
esu dabar. Aš nežinočiau, kaip atrodo gražūs miškai nuo
Druskininkų pušynų iki Žemaitijos kalnuotų miškų.
Aš nežinočiau, kaip kalbėti pasaulio gražiausia ir seniausia
kalba. Lietuvos kultūra būtų man nepažįstama. Nežinočiau tos
karštos saulės, kuri tik Lietuvoje gali šviesti, ir
žmonių drąsos, kuri vis dar dega mūsų širdyse!
– Mano vardas Ieva Astrauskaitė.
Aš esu dešimtos klasės studentė. Gimiau Kaune, Amerikoje
gyvenu 10 metų. Aš didžiuojuos Lietuva, nes jinai daug pasiekus.
Lietuva mano vienintelė tėvynė, dėlto ji man labai brangi. Jaučiu, kad
priklausau būti tarp lietuvių. Lietuva yra mano praeitis ir ateitis.
– Aš esu Urtė Peterytė,
10 klasės mokinė. Man svarbu būti lietuve ne vien todėl, kad ji didi
valstybė, bet ir todėl, kad Lietuva mano gimtinė, mano namai ir mano
širdis. Manyje teka lietuviškas kraujas, mano
širdyje dega lietuvybė.
– Aš esu Kristė Lapkutė,
antros generacijos lietuvaitė, gimusi Amerikoje. Išlaikyti
lietuvybę nėra visada lengva, ypač kad nesu gimusi Lietuvoje. Kalbėdama
lietuviškai namuose ir dalyvaudama lietuviškose
organizacijose, galiu išlikti lietuve. Ryšiai su
lietuvėmis draugėmis man daugiausia duoda norą išlaikyti
lietuvybę. Jos supranta, kad lietuviška mokykla
šeštadieniais nėra nuobodi ir kad tautiniai šokiai
nėra keisti, bet smagūs. Be jų aš tik būčiau normali paauglė
Amerikoje, be įdomios praeities ir kultūros, ir be lietuvybės savyje.
Būdama lietuvė, aš jaučiuosi unikali. Jei aš prarasčiau
savo lietuves drauges, prarasčiau savo praeitį. Buvimas kartu su
lietuvėmis draugėmis, kurios turi tą pačią praeitį ir užsiėmimus,
padeda mums visoms, atnaujina mūsų norą mylėti Lietuvą ir
išlaikyti lietuvybę ne tik sau, bet gal ir savo vaikams ateityje.
– Man lietuvybė labai svarbi. Ne tiktai dėl kultūros ir gintaro,
Baltijos bangų ir Palangos kopų, bet apskritai dėl šilto jausmo
savyje. Po sunkiausios dienos lengva nusišypsoti žinant, kad
Lietuvoje laukia močiutės grikių košė. Kad miškai ir
upeliai laukia manęs. Kad tautinės giesmės ir gegučių dainos skamba po
visus laukus. Kad priklausau Lietuvai. Nesvarbu, kas atsitiktų, Lietuva
lauks manęs, Lietuva patikima. Mane po šiai dienai traukia į
Lietuvą. Ilgiuosi tėvynės, brangios Lietuvos. Bet labiausiai –
šilto pieno ir lietuviškos jaukios trobelės. Lietuva,
mūsų saulelė, ačiū tau už kalbą, už dainas, už tai, kad esi. – Neprisistačiusi moksleivė.
Noriu padėkoti ilgametei Lietuvos istorijos mokytojai Gražinai
Sturonienei ir Lietuvių literatūros mokytojui prof. Vainiui Aleksai
– už minties palaikymą, kad jaunajai kartai yra svarbu dalyvauti
tokio pobūdžio renginiuose. Ir už mokinių paskatinimą pagalvoti, kodėl
jiems svarbu būti lietuviais. Moksleivių mintys nustebino
nuoširdžiu jausmu ir suteikė pagrindo manyti, kad lietuvių
bendruomenės ateitis dar kurį laiką tikrai bus patikimose rankose.
Esame vienos tėvynės, vienos tautos vaikai, jauni ir vyresni, maži ir
dideli. Galbūt skirtingos patirties, skirtingų pažiūrų, bet suėję į
didesnį būrį – esame tarsi vienos šeimos nariai. Kol mes
susirenkam kartu, kalbame savo protėvių kalba, bendraujame ir
sprendžiame mums visiems rūpimus klausimus – tol gyva bus Lietuva
ne tik Lietuvoje, bet ir šioje margaspalvėje, daugiakalbėje,
daugiatautėje JAV žemėje.