Kaip minėsime Lietuvos vardo tūkstantmetį?
ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS
Žiniasklaidoje gausu pranešimų apie įvairius renginius, skirtus
tūkstančiui metų nuo Lietuvos vardo paminėjimo istoriniuose
dokumentuose. Rengiamos mokslinės akademijos, ruošiamasi dainų
šventei, buriuojama aplink pasaulį ir t. t. Dauguma tų renginių
ar įvykių bus trumpalaikiai, pasibaigs per dieną ar keletą dienų.
Reikia manyti, kad bus surasta būdų, kaip tą jubiliejų pratęsti ilgiau,
kad jis būtų prisimenamas ir už metų, dešimties ar ilgiau.
Jau keletą metų galvoju apie galimybę įrengti pavyzdinius partizanų
bunkerius Šiaurės Amerikos lietuvių jaunimo stovyklose. Turime
knygų apie partizanų didvyriškas kovas su okupantu. Leidžiamos
muzikinės kompaktinės plokštelės su partizanų dainomis. Sukami
filmai, kuriami vaidinimai apie karžygišką partizanų gyvenimą.
Lietuvoje, keletoje vietų, jaunimas gali aplankyti partizanų bunkerius
ir pats pamatyti ten gyvenusių partizanų sąlygas. Kai kur tuos
bunkerius aprodo patys partizanai. Tai neįkainojamas patyrimas,
atmintyje išliksiąs daugelį metų. Tuo pačiu visa tai yra puiki
tautinio, patriotinio auklėjimo priemonė. Deja, Amerikoje gyvenančiam
lietuvių kilmės jaunimui tokių atmintinų partizanų bunkerių neturime
parodyti, bet jų galėtų būti. Galvoje turiu tokių bunkerių imitacijas.
„Būtų įdomus dalykas, jeigu kada nors išleistų knygą vien
apie tai, kaip partizanai kasdavo bunkerius. Kiek panaudota įvairiausių
gudrybių, kiek parodyta savotiško išradingumo! XX amžiaus
žmogus gyvena žemėje įsiknisęs! Kombinuočiausios angos, įvairiausi
maskavimo būdai. Ir kur tik neturėjo įsirengę bunkerių!.. Bunkeriai po
tvartu, po klojimo grendymu, po sąšlavynu ar skiedrynu, po
malkinėm, avidėse, paukštidėse, rąstuose įkastose statinėse,
dvigubos sienos, dvigubos palėpės, po krosnimi, po slenksčiais...
Bunkeriai prie upelių, mergaičių darželiuose, krūmuose, javų laukuose,
prie keliukų, vieškelių, bulvių duobėse, kapinėse,
šventoriuose, šuliniuose ir prie šulinių,
bažnytkaimiuose... Įdomi bunkerių istorija, Kas ją žino, tas žino, kaip
sunku buvo kovoti. Ir vis dėlto kovojo!” Tai Liongino
Baliukevičiaus – partizano Dzūko – žodžiai iš jo
„Dienoraščio”, kuriame paskutinė įrašo data
buvo 1949 m. birželio 6 d., taigi, prieš
šešiasdešimt metų.
Šiaurės Amerikoje turime penketą lietuvių jaunimo stovyklų. Tai
Dainava, Rakas, Neringa, Rambynas ir jaunimo stovykla, esanti Wasaga,
Kanadoje. Ten jaunimas stovyklauja lietuviškoje dvasioje, kartu
bendrauja ir save ugdo pasiaukojančių vadovų prižiūrimi. Esu
įsitikinęs, kad būtų labai prasminga kiekvienoje stovykloje įrengti po
partizanų bunkerį. Tokių bunkerių autentiškų brėžinių yra
išlikę KGB archyvuose Lietuvoje, kai kurie brėžiniai buvo
išspausdinti partizanų gyvenimą aprašančiose knygose. Esu
tikras, kad atsirastų partizanų Lietuvoje, kurie mielai prisidėtų prie
autentiškų partizanų bunkerių atkūrimo Šiaurės Amerikoje.
Vadovų prižiūrimi patys stovyklautojai galėtų atlikti didelę dalį
bunkerio statybos darbų. Daug išlaidų nesusidarytų. Patys
partizanai bunkerius kasdavo kastuvais, sienas ir lubas suremdavo
iš rąstų ar senų lentų. Įranga viduje irgi buvo varginga: pora
medinių suolų, stalelis, ant grindų ar pakeltų lentų numesti čiužiniai.
Partizano Dzūko bunkeryje buvo ir rašomoji mašinėlė, nes
jis buvo atsakingas už pogrindžio spaudos ruošimą, spausdinimą
bei platinimą.
Ši mintis apie partizanų bunkerius man vėl iškilo
internete pasiskaičius apie Lietuvoje populiarėjančią
„keisčiausią atrakciją Europoje”. Kalba eina apie penkis
metrus po žeme 1983–1985 m. pastatytą 2,500 kv. metrų dydžio
bunkerį. Tai buvo slapta atsarginės televizijos stotis atominio karo
atveju. Tas bunkeris buvo trečiasis Sovietų Sąjungos teritorijoje.
Pirmasis buvo prie Maskvos, antrasis prie Taškento. Lietuvoje
esantis bunkeris yra maždaug 25 km į šiaurės rytus nuo Vilniaus,
Naujosodės kaime, į rytus nuo Nemenčinės. Dabar ten turistai gali porą
valandų praleisti sovietiniame bunkeryje. Jie tarsi pasineria į sovietų
laikų gyvenimą, su KGB tardymais, primityvia ambulatorija,
dujokaukėmis, autentiškais sovietiniais pietumis. Visa tai
vyksta lyg teatro spektaklis. Vienam asmeniui kainuoja 70 litų.
Kita ilgalaikė galimybė paminėti Lietuvos vardo tūkstantmetį būtų 1,000
ąžuoliukų pasodinimas. Mano manymu, natūraliausia vieta būtų tos pačios
lietuvių jaunimo stovyklos. Vienoje stovykloje tiek medelių pasodinti
gal būtų per daug, nes tokiai giriai reikia nemažo ploto. Tačiau mintis
darosi reali, jeigu tą tūkstantį medelių būtų galima išdalinti
per kelias jaunimo stovyklas. Kiekvienai stovyklai po 200 ąžuoliukų.
Iniciatyva tokiam projektui galėtų kilti iš Lietuvių jaunimo
sąjungos. Aišku, talkon reiktų pasikviesti patyrusį sodininką,
kuris patartų, kaip geriausia visa tai atlikti. Svarbu, kad projekto
įgyvendinime dalyvautų pats stovyklaujantis jaunimas. Dalyvavimas
sodinime taptų jų atmintinos patirties kraičiu.
Nejučiomis prisimena 2002 metais Druskininkuose įvykęs Pasaulio
Lietuvių Bendruomenės kraštų pirmininkų suvažiavimas, kuriame
man teko atstovauti JAV LB Krašto valdybos pirmininkui.
Suvažiavimo pabaigoje vienoje Dzūkijos girioje suvažiavę įvairių
kraštų atstovai pasodino ąžuoliukus. Man teko kastuvą su žeme
pakelti įkasant Šiaurės Amerikos ąžuoliuką. Norėčiau jį ir ten
kartu esančius kitus ąžuoliukus vėl kada nors pamatyti ir pasižiūrėti,
kaip jis auga.
Būtų džiugu, jeigu už keleto metų mano anūkai, kitų stovyklaujančių
vaikų tėvai ir visi kiti galėtų pamatyti Šiaurės Amerikos
jaunimo stovyklose pasodintų ąžuoliukų girelę, o pamatę nejučiomis sau
paniūniuoti ar garsiau užtraukti – „Žemėj Lietuvos ąžuolai
žaliuos!”