Lietuvos karo laivas ,,Prezidentas Smetona” (1928 m.) ir pirmasis jo kapitonas Adomas Daugirdas.
Čikagiškis Baltijos jūros dugne ieškos ,,Prezidento Smetonos”
LORETA TIMUKIENĖ
Lietuviai šią vasarą bandys surasti prieš 64 metus
Baltijos jūroje pražuvusį vienintelį Lietuvos karo laivą ,,Prezidentas
Smetona”. Šiuo sumanymu yra užsikrėtę Čikagoje gyvenantis
Jonas Nekus ir San Francisco įsikūręs Marius Daugirdas. Šie
lietuviškas šaknis turintys vyrai apie tragišką
„Prezidento Smetonos” likimą sužinojo dar vaikystėje
iš savo senelio – jūrininko Adomo Daugirdo. Jis buvo
pirmasis šio laivo kapitonas.
Žinia, kad archeologai povandenininkai užsimojo nustatyti tikslią laivo
„Prezidentas Smetona” žūties vietą, ištirti 80 m
gelmėje esančias jo liekanas, sudomino A. Daugirdo vaikaičius –
susisiekę su Klaipėdos universiteto rektoriumi V. Žulkumi lietuviai
panoro prisidėti prie istorine relikvija tapusio laivo paieškų.
Šią vasarą kapitono anūkai kartu su klaipėdiečiais mokomuoju
Klaipėdos universiteto burlaiviu ,,Brabander” išplauks į
ekspediciją Suomijos įlankoje. Daugmaž žinoma vieta, kurioje dunkso
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje nuskandintas Lietuvos laivas.
,,Prezidentas Smetona” – pirmasis karo laivas
Laivo ,,Prezidentas Smetona” žūties aplinkybės iki šiol
lieka paslaptis. Jo paskutinė kelionė apipinta bent keliomis
versijomis, tačiau nė viena jų taip ir nebuvo galutinai patvirtinta.
„Prezidentas Smetona” buvo pirmasis karo laivas, kurį 1927
m. už 289 tūkst. litų Lietuvai pardavė Vokietijos bendrovė
,,Bieber”. Ši firma laivą įsigijo už 1 mln. markių
iš Vokietijos karo laivyno. Minų traleris buvo pastatytas G.
Seebeck Geestermünde laivų statykloje 1917 m. rudenį. Daugiau kaip
60 metrų ilgio laivas buvo apginkluotas 2 patrankomis ,,Erlicon”,
6 kulkosvaidžiais ir 26 minomis. Jis buvo perduotas Lietuvai
Wilhelshafen uoste ir atplukdytas į Klaipėdą, kur jį teko kapitaliai
remontuoti. 1927 m. spalio mėn. 28 d. laivas po remonto buvo perduotas
kapitono Adomo Daugirdo komandai. Laivas buvo pavadintas
„Prezidentas Smetona” ir skirtas sienų apsaugai. Po
kapitalinio remonto „Prezidentas Smetona” pirmą kartą
išplaukė į jūrą 1927 m. lapkričio 4 d.
„Prezidentas Smetona” stovėjo Klaipėdoje. Be Lietuvos
pakrančių apsaugos laivas taip pat tarnavo kaip prezidentinė jachta.
Pasienio policijai laivas „Prezidentas Smetona” priklausė
iki 1932 m. sausio mėn., kada jis buvo išregistruotas ir
perkeltas į atsargą. Tuo metu laivui vadovavo kapitonas Antanas
Kaškelis.
1933 m. sausio mėn. „Prezidentas Smetona” buvo perduotas
Krašto apsaugos ministerijai. 1934–1935 m. laivas buvo
remontuojamas. 1935 m. rugpjūčio 1 d. buvo įkurtas Lietuvos karinis
laivynas. Pirmuoju jo laivu tapo „Prezidentas Smetona”.
1935 m. laivo įgulą sudarė 43 žmonės, 1937 m. – 36. 1938 m.
spalio mėn. „Prezidentas Smetona” vėl buvo remontuojamas
Liepojoje, kadangi 1937 m. rugpjūčio mėn. audros metu jis buvo
išmestas ant seklumos Šventojoje.
1939 m. kovo 22 d. Klaipėdos kraštas atiteko Vokietijai. Jau
kitą dieną vieninteliam Lietuvos karo laivui, šešiems
pakrančių apsaugos laivams ir prekiniams laivams teko išplaukti
iš uosto. Laivas „Prezidentas Smetona” buvo
nuplukdytas į Liepojos uostą, nes Šventosios uostas nebuvo
pritaikytas tokio dydžio laivams. Liepos mėn. „Prezidentas
Smetona” sugrįžo į Lietuvą ir stovėjo pagilintame
Šventosios uoste. 1939 m. pabaigoje laivo vadas A.
Kaškelis buvo paleistas į pensiją, o laivo naujuoju vadu
paskirtas kapitonas leitenantas Povilas Labanauskas.
1940 m. birželio mėn. 15 d. prasidėjus sovietų okupacijai,
Šventosios uostą užtvėrė du sovietų laivai ir povandeninis
laivas. TSRS karinė vadovybė pareikalavo, kad karo laivas
„Prezidentas Smetona” su visa įgula taptų jai pavaldus,
pakeistų pavadinimą ir iškeltų raudoną vėliavą. Yra žinių, kad
kapitonas P. Labanauskas ir įgulos nariai tokiam okupantų sprendimui
nepakluso. Jie nuleido Lietuvos karo laivyno vėliavą ir nakties metu
jachta išplaukė į užsienį. Tai buvo vienintelis atvejis, kai
Lietuvos karinis dalinys parodė pasipriešinimą TSRS okupacijai.
„Prezidentas Smetona” atiteko sovietams. 1940 m. birželio
19 d. pakeitė laivo pavadinimą, raidės „Smetona” buvo
nukaltos ir laivas tapo „Prezidentu”. Po kelių dienų laivas
pervardintas „Pirmūnu”. Nuo 1940 m. liepos 21 d. karo
laivui laikinai vadovavo kpt. ltn. J. Tamašauskas. 1940 m.
rugpjūčio 3 d. buvo duotas įsakymas išskirstyti įgulą, o karo
laivą perduoti SSRS kariuomenės vadovybei.
Iš Šventosios laivas buvo nutemptas į Liepoją ir ten
gerai apginkluotas. Jis buvo priskirtas Pabaltijo karinės apygardos
pasienio apsaugos laivų II būriui. Keliskart Lietuvos laivo pavadinimą
pakeitusi NKVD jį naudojo pasienio apsaugai. 1941 m. rugpjūtį laivas
perduotas SSRS Baltijos kariniam laivynui ir pertvarkytas į
elektromagnetinį minų paieškos tralerį T76. Karo pradžioje jam
buvo suteiktas kitas vardas – „Korall”. Ilgą laiką
laivo „Korall” buvimo vieta buvo Levensario sala Suomių
įlankoje.
Antrojo pasaulinio karo metu laivas dalyvavo kovose su vokiečiais.
Manoma, kad buvęs valstybingumo simbolis 1945 m. sausio 11 d. nuskendo
Suomių įlankoje, kai lydėjo iš Helsinkio į Taliną plukdomą
kraną. Vienur žuvimo vieta nurodyta „prieš
Revalstein”, kitur – „prie Aegna salos”.
Manoma, kad jis pateko į minų užtvarą. Kitų šaltinių duomenimis,
jį nuskandino vokiečių povandeninis laivas U-745. Apie pusė įgulos
narių žuvo. Baltijos jūroje lemtingą šūvį į jį paleidęs vokiečių
povandeninis laivas U-745 (kapitonas – Wilhelm von Trotha)
netrukus Baltijos jūroje nuskandino dar vieną suomių laivą, vėliau ir
pats žuvo prie Alandų salų (Suomija), užplaukęs ant minų užtvaros.
Po vandeniu – laivų kapinės
Talino jūrų muziejaus darbuotojai prieš porą metų pasigyrė
aptikę lietuviams brangų laivą, bet vėliau paaiškėjo, kad jų
žinios nebuvo tikslios – giluminiais prietaisais surastas jūros
dugne gulintis medinis burlaivis. Ši klaida estus tiktai
paskatino tęsti paieškas.
Po kiek laiko estai džiaugėsi Suomijos įlankos viduryje, maždaug 80
metrų gelmėje, suradę gulintį skenduolį – ,,Prezidentą
Smetoną”.Estų išvadas patvirtino Klaipėdos universiteto
povandeninių tyrimų centro specialistai. Išankstiniai tyrinėjimų
duomenys rodo, kad į laivą buvo paleista torpeda.
Per Antrąjį pasaulinį karą Suomijos įlanka buvo virtusi įnirtingų
mūšių vieta – čia nuskandinta apie 70 vienaip ar kitaip
kariniuose veiksmuose dalyvavusių, žmones ir civilius krovinius
gabenusių laivų. Specialistai teigia, kad įlankos dugną galima vadinti
vienu didžiausių Europoje nuskendusių laivų kapinynu. Jau rastų laivų
koordinates, prieštaringas laivo „Prezidentas
Smetona” žūties versijas Klaipėdos universiteto mokslininkai
tikisi patikslinti šią vasarą išplaukę į ekspediciją.
Pirmasis laivo „Prezidentas Smetona” vedlys
Pirmasis laivo ,,Prezidentas Smetona” kapitonas buvo Adomas
Daugirdas. Jis gimė 1894 m. Lietuvoje, mokėsi Peterburge, vėliau
– Kryme, Sevastopolyje, kur 1916 m. baigė Balaklavos povandeninių
laivų karo mokyklą. Ten susipažino su Tekle Hulevičiūte, kuri ten dirbo
gydytoja, su ja sukūrė šeimą. A. Daugirdas tarnavo Rusijos
povandeniniuose laivuose. Prasidėjus revoliucijai, grįžo į Lietuvą,
įstojo į kariuomenę, buvo autobataliono vadu. Gimtinėje greitai
įsitraukė į jaunos valstybės jūrinę veiklą, aktyviai dalyvavo kuriant
Lietuvos jūrininkų sąjungą. 1923–1927 m. kapitonas A. Daugirdas
vadovavo pakrančių apsaugos kariniam laivui „Prezidentas
Smetona”. Pirmasis laivo „Prezidentas Smetona” vedlys
A. Daugirdas garsėjo kaip akylas kapitonas – jūroje su įkalčiais
buvo nutvėręs ne vieną įžūlų kontrabandininką. 1933 m., mirus uosto
kapitonui Liudvikui Stulpinui, A. Daugirdas iki pat 1939 m. kovo, kai
hitlerinė Vokietija nuo Lietuvos atplėšė Klaipėdos kraštą
ir uostą, ėjo uosto kapitono pareigas.
Nepriklausomybės metais Teklės ir Adomo šeimoje gimė du vaikai
– dukra Irena ir sūnus Jurgis. II pasaulinio karo pradžioje
kapitonas su šeima buvo priversti bėgti į Vakarus, apsistojo
Vokietijoje. „Senelis su šeima emigravo į Vokietiją, o
vėliau persikėlė į Kanadą. Aš gimiau Toronte,” –
šeimos istoriją pasakojo kapitono anūkas J. Nekus.
Ten vaikai siekė mokslo, sukūrė šeimas. Adomo Daugirdo dukra
Irena ištekėjo už Leono Nekutavičiaus (Nekus), jiedu susilaukė
dviejų sūnų – Jono ir Andriaus. Kaip pasakojo vienas iš jų
– Jonas Nekus, jų šeimoje visada galiojo nuostata, kad
visada reikia eiti į priekį, siekti užsibrėžto tikslo. Paklaustas, kur
jis išmoko gana neblogai lietuviškai kalbėti, J. Nekus
atsakė niekad nelankęs lietuviškos mokyklos, bet jaučiąs, kad
šeima jam davė ne ką prastesnes lietuviškumo pamokas. A.
Daugirdo dukra su šeima 1960 m. persikėlė gyventi į Čikagą, nes
čia pasitaikė geresnės darbo ir gyvenimo galimybės. Kapitono sūnaus
Jurgio šeimoje užaugo trys vaikai: Marius, Jurgis ir Laura.
Adomas Daugirdas mirė 1979 m. Kanadoje, palaidotas Čikagoje.
Netikėtas susitikimas
Noras daugiau sužinoti apie paskutiniojo prieškario uosto
kapitono Adomo Daugirdo Lietuvoje praleistus metus į Klaipėdą atvedė jo
vaikaičius Joną ir Andrių Nekus. Bevažiuojant Klaipėdos gatve ir
ieškant bent kokios užuominos apie senelio praeitį, jų akys
užkliuvo už iškabos, skelbiančios apie čia įsikūrusį Jūrų
kapitonų klubą.
Svečiams iš užjūrio užsukus į klubą juos pasitiko kaip tik tuo
metu susirinkę Jūrų kapitonų klubo nariai. Sužinojęs netikėtų svečių
viešnagės priežastį, Jūrų kapitonų klubo prezidentas Ričardas
Lučka Jonui ir Andriui papasakojo apie jų senelio kapitono A. Daugirdo
gyvenimą ir veiklą prieškario Lietuvoje. Koks buvo džiaugsmas ir
netikėtumas, kai klubo svečiai pamatė ant klubo sienos kabančią senelio
nuotrauką. R. Lučka A. Daugirdo vaikaičiams padovanojo kapitonų klubo
pastangomis išleistą albumą „Lietuvos jūrų
kapitonai”, kurio pirmuosiuose puslapiuose yra A. Daugirdo
nuotrauka.
Atsisveikindami su kapitonais, Nekai žadėjo palaikyti ryšį su
klubu. Netrukus vėl atvykęs į Lietuvą Jonas Nekus su savo pusbroliu
iš San Francisco Mariumi Daugirdu nusprendė paremti Baltijos
gelmių tyrėjų pastangas. Giminaičių ir Klaipėdos universiteto
pastangomis įsteigtas jūrinio paveldo fondas, pavadintas kapitono A.
Daugirdo vardu. Pagrindinis fondo tikslas – skatinti ir remti
projektus ir programas, susijusias su jūreivyste, laivyba, jūrinio
paveldo objektų tyrinėjimu ir išsaugojimu.
„Pirmasis mūsų projektas susietas su laivo ‘Prezidentas
Smetona’ paieškomis Estijos pakrantėse. Jau aptarėme
galimybes, telkiame lėšas būsimai ekspedicijai. Rugpjūčio mėnesį
leisimės į kelionę”, – kalbėjo J. Nekus. Paklausus, ką
ketinama daryti, jeigu pasisektų surasti ,,Prezidentą Smetoną”,
J. Nekus sakė, kad kol kas apie tai sudėtinga kalbėti, nes nežinia,
kokios būklės yra nuskendęs laivas.
Pasak A. Daugirdo anūko, viltingai nuteikia tai, jog jau dabar
sulaukiama nemažai palaikymo ir pagalbos. Neseniai užsimezgusi J. Neko
pažintis su University of Delaware profesoriumi, okeonologijos
specialistu prof. Vytautu Klemu jau duoda pirmuosius vaisius –
sudaryta grupė, kurios nariai padeda planuoti laivo atradimą ir
iškėlimą. Šios komisijos nariai, be prof. V. Klemo, yra
Klaipėdos universiteto rektorius, povandeninės archeologijos
specialistas prof. Vladas Žulkus, University of Delaware profesorius,
pakrančių geologinės okeonografijos specialistas prof. Art Trembanis ir
bangų bei srovių modeliavimo specialistas Vygintas Grinius. Šie
žmonės jau ne kartą aptarė būsimos ekspedicijos detales, ieško
jai reikalingos įrangos.
J. Nekus pabrėžė, kad laivo paieškos – ne vienintelis ir
ne galutinis jų įkurto fondo tikslas. Fondo įkūrėjai tikisi sulaukti ir
daugiau bendraminčių, rėmėjų, kurie prisidėtų prie jūreivystės
populiarinimo ir Lietuvos vardo garsinimo. Susidomėję šio fondo
veikla gali apsilankyti neseniai sukurtame fondo internetiniame
puslapyje lithuanianmaritimefoundation.org.
Šis A. Daugirdo giminaičių sumanymas – ne pirma jų parama
Lietuvos jūreivystei. Prieš keletą metų kapitono sūnus Jurgis
panoro įamžinti savo tėvo atminimą ir buvo įsteigęs Adomo Daugirdo
vardinę stipendiją, skiriamą būsimiems jūrininkams. J. Daugirdas
Klaipėdos uosto kapitonų bibliotekai padovanojo didelę dalį savo knygų,
tarp jų – ir Lietuvių enciklopedijos rinkinį.
Senelio pėdsakų beieškant
Į senelio gimtinę trumpam užsukę Jonas ir Andrius ėmė teirautis, kur
iki karo Klaipėdoje Daugirdų šeima gyveno, kur buvo uosto
kapitono būstinė. Kapitonas R. Lučka daro prielaidą, kad galbūt, kaip
ir uosto kapitono L. Stulpino, taip ir A. Daugirdo šeima jam
perėmus uosto kapitono pareigas gyveno tame pačiame name. Dabar tai
– Jūrininkų ir kapitonų klubo būstinė, kurioje jie ir
ieškojo senelio pėdsakų. Tačiau šią prielaidą istorikai
turėtų arba patvirtinti, arba paneigti.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vienas Lietuvos jūrų laivininkystės
balkeris buvo pavadintas „Kapitonu Daugirdu”, tačiau tokio
visuomenės dėmesio, kaip jo pirmtakas L. Stulpinas, nesulaukė. Laivas
seniai parduotas ir, ko gero, naujiesiems šeimininkams tarnauja
pakeitęs pavadinimą. Šiuo metu Klaipėdoje nėra nei gatvės, nei
mokyklos, nei laivo, plaukiojančio su Lietuvos vėliava, kurie primintų
kapitono A. Daugirdo vardą.
A. Daugirdo anūkas J. Nekus pasakojo, kad į Lietuvą vien per
praėjusius metus jau buvo nuskridęs 7 kartus. Dažniausiai jis į gimtinę
užsuka skrisdamas darbo reikalais į kurią nors netoli nuo Lietuvos
esančią šalį. Praėjusią vasarą per Jūros šventę
Klaipėdoje apsilankiusį J. Nekų nustebino centrinėje Tiltų gatvėje
eksponuojama garsių Lietuvos jūrininkų portretų galerija – joje
jis išvydo ir savo senelio nuotrauką. J. Nekus ruošiasi
perduoti Jūrų kapitonų klubui senelio jam dovanotus kapitono antpečius.
Paklaustas, kas jį traukia vėl ir vėl grįžti gimtinėn, J. Nekus atsakė,
kad ryšys su senelio ir motinos bei tėvo gimtine jam brangus
kaip jo paties kilmės liudijimas.
Įdomi ir vis dar iki galo neatskleista laivo ,,Prezidentas
Smetona” istorija ragina prisiminti, kad lietuviai gyvena
šalia Baltijos jūros – mūsų valstybės vartų į pasaulį.
Reikia pripažinti, jog su jūra susijusių įdomių istorijų vis dėlto
turime, tereikia jas geriau panagrinėti ir plačiau pristatyti
visuomenei. Mūsų tautos tapatinimasis su jūrine valstybe tvirtėtų,
jeigu patys lietuviai daugiau žinotų apie jūrininkų gyvenimą. Tuo tarpu
tragiškų aplinkybių į karo veiksmų lauką jūroje nublokštą
ir žuvusį Lietuvos laivą „Prezidentas Smetona” savo
veikaluose prisimena tik istorikai ir tie, kurių gyvenime jūra užima ne
paskutinę vietą.
Noras surasti
,,Prezidentą Smetoną” suartino A. Daugirdo anūkus Marių Daugirdą
(k.) ir Joną Nekų bei Klaipėdos universiteto rektorių prof. V. Žulkų. J. Neko nuotr.