Kapela ,,Biru Bar”.

,,Biru Bar”: viskas yra įmanoma

Gegužės 2 d. Mother McAuley gimnazijos teatre vyks ,,Grandies” ansamblio 50-mečio jubiliejinis koncertas, skirtas Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti. Jame žiūrovus linksmins ir svečiai iš Indianapolio – kapela ,,Biru Bar”. Ta proga pakalbinome vieną iš kapelos atlikėjų Adriją Vitkutę-Beleckienę. Ji mielai sutiko papasakoti apie šį jauną, smagų kolektyvą – pristatome Adrijos pasakojimą.

Indianapolio Lietuvių Bendruomenės kapela „Biru Bar” susikūrė 2006 metų vasaros pradžioje. Gerų draugų būryje tais pačiais metais tikrai aktyviai „kribždėjo” iniciatyvi veikla. Norėjosi ne tik linksmai laiką leisti, bet nuveikti drauge ir kažką prasmingiau. Tais pačiais metais tų pačių žmonių pastangomis atgijo, suaktyvėjo Indianapolio Lietuvių Bendruomenės gyvenimas, buvo įsteigta Indianapolio lituanistinė mokykla, susikūrė lietuvių liaudiškos muzikos kolektyvas – kapela „Biru Bar”.

Mintis sukurti kapelą gimė lyg ir atsitiktinai, kai draugų būryje netyčia išsikalbėjom, kas kokiais instrumentais moka groti. Paaiškėjo, kad kažkas moka akordeonu groti, kažkada kažkas smuikeliu mokykloj griežė, dar kažkas kanklėmis kankliavo... Ir sumanymas visiems susibūrus pabandyti pagroti buvo toks natūralus ir viliojantis, kad vos ne kitą savaitę susitarėme susitikti pirmajai repeticijai.

Pagrindinis ,,idėjinis” kapelos vadas ir „krikštatėvis” – Otonas Balčiūnas, kuris jau buvo mums visiems atskleidęs savo talentą muzikuoti akordeonu, profesionalaus muzikos meno mokinęsis grodamas saksofonu dar Lietuvoje. Dabar jis – tarptautinės firmos patarėjas.

Na, o kapelos pavadinimas tiesiog buvo jo mėgstamas posakis – „O man – biru bar”. Otono žodžiais tariant, tai liaudiškas, nelabai tiksliai nusakomas posakis, reiškiantis „o man vienodai rodo”. Šis posakis gimė po vienos lietingos ir labai šaltos pavasarinės išvykos į gamtą kanojomis, kuomet nebegalėdami atlaikyti visų mamytės Gamtos išdaigų, peršlapę, sušalę, nusikalę, bet nepasidavę mes įveikėme numatytą atkarpą! Taip gimė beveik filosofiškas požiūris į gyvenimą, egzistencinė koncepcija – „O mums – biru bar”. Pasak Otono, nors kapelos pavadinimas tinka daugeliui gyvenimo atvejų, bene geriausiai šis posakis yra suprantamas būtent lietingos išvykos kontekste...

Ruošiantis pirmajai kapelos repeticijai paaiškėjo, kad turime du smuikelius – Rūtą Žekonis ir mane, Adriją Beleckienę. Gyvenimo keliai ir takeliai atvedė mus pirmą kartą susitikti Indianapolyje, nors vaikystėje, pasirodo, abi mokėmės toje pačioje Kauno J. Naujalio vidurinėje muzikos mokykloje, vos ne pas tuos pačius mokytojus. Vėliau Rūta pasirinko stomatologės profesiją, o aš toliau studijavau profesionaliosios muzikos srityje.

Prie dviejų smuikelių prisidėjo ir du akordeonai – Otonas Balčiūnas ir Mindaugas Žekonis. Mindaugas dar ankstyvoje vaikystėje turėjo stiprų troškimą išmokti groti akordeonu. Tėvams prieštaraujant jis vis tiek savarankiškai išmoko groti! Mindaugas lig šiol yra mums visiems uolumo ir valios pavyzdys. Jis visą kapelos repertuarą groja „fantastiškai” išmokęs iš klausos mintinai! Tikroji jo profesija – gydytojas nefrologas.

Prie jau žinomų instrumentų prisidėjo ir dvi kanklininkės – Irutė Treinys, kuri mokėsi kankliavimo net Klaipėdos konservatorijoje, bei Goda Tribandytė – farmacininkė, kažkada taip pat buvo susipažinusi su kankliavimo abėcėle.

Kaip žinome, kapela negali koncertuoti be būgnų – čia su didžiuliu užsidegimu pasisiūlė Darius Treinys – būgnininkas iš prigimties! Tik reikėjo nusipirkti būgnus.

Na, o Jonas Beleckas, kadangi jokiu instrumentu iki tol nebuvo grojęs (gal šiek tiek tik akordeonu), nusprendė pabandyt išmokti groti kontrabosu, kurį teko pradžioje ir išsinuomoti.

Barškučiais mielai pasisiūlė pasikeisdami paįvairinti kapelos skambėjimą Rymantas Guzulaitis ir Raimonda Balčiūnienė. Rymantas yra buvęs ilgametis Indianapolio Bendruomenės pirmininkas, perduodantis tradicijas, patirtį ir išmintį jaunesniajai lietuvių kartai. Raimondos aistra yra šokiai, bet kai groja kapela, ji taip pat aistringai muša tamburiną ar kitą barškutį.

 Pirmajai repeticijai susibūrėme antradienį vakare, jau žinodami, kad tos pačios savaitės šeštadienį mes pirmą kartą koncertuosime Joninių šventėje. Ne viskas iš karto lengvai klojosi, reikėjo kantrybės ir darbo, bet noras ir užsidegimas buvo keliskart didesnis, o jau smagumas – išties begalinis!

Taigi, pirmasis kapelos „Biru Bar” pasirodymasgimtadienis įvyko per tautinę Joninių šventę Indianapolyje 2006 metais. Mes sugebėjome per porą įtemptų repeticijų paruošti „Hakerių polką” (šis gabaliukas lig šiol yra kapelos „topinis” ir labiausiai mėgstamas), porą dainų ir valsiuką.

Pirmasis mūsų pasirodymas gerokai nustebino ir šventės dalyvius, ir svečius. Šis mūsų mažos, bet gyvybingos Lietuvių Bendruomenės Indianapolyje sumanymas neliko nepastebėtas, šventės reportažas buvo išspausdintas lietuviškuose laikraščiuose „Draugas” ir „Amerikos lietuvis”.

Repertuarą kapelai daugiausiai parenka ir paruošia, kartais net užrašo Otonas Balčiūnas arba, jei vadovas išvykęs, padedu aš. Pradžioje repertuarą sudarinėjome bandydami nuspėti klausytojų pageidavimus tam tikrame renginyje. Jei tikimės, kad žiūrovai bus daugiau vyresni, pasiūlome daugiau valsiukų ar dainų, jei tai Joninių vakarėlis – stengiamės žmones išjudinti smagiomis, judriomis polkutėmis, kitais lietuvių liaudies šokiais.

Pirmieji koncertaipasirodymai įvyko Indianapolio Lietuvių Bendruomenės rengiamose šventėse. Gandas per draugus ir pažįstamus po truputį pradėjo sklisti plačiau, keletą kartų pakvietė pakoncertuoti Cincinnati Lietuvių Bendruomenės organizuojamose šventėse. Praeitais metais grojome Šiaurės Čikagos Joninių šventėje, šiais metais – Beverly Shores Nepriklausomybės minėjime, teko groti ir vestuvėse.

Kapelai teko patirti ir skaudžių išsiskyrimų – kuomet būgnininkas Darius ir kanklininkė Irutė Treiniai nusprendė sugrįžti gyventi į Lietuvą. Bet be praradimų nėra atradimų...

Indianapolio Lietuvių Bendruomenė glaudžiai draugauja su latvių bendruomene. Išsišnekėjus į pagalbą mūsų kapelai atėjo latvių būgnininkas Marcel Lazdins – be galo intuityvus, beveik profesionalas, būgnus mušantis jau 18 metų. Išmokome pagroti ir latvių liaudies šokelius, palinksminame, pašokdiname ir latvių bendruomenę.
Praeitą pavasarį į Indianapolio lietuvių tarpą aktyviai įsijungė Daiva Šimonytė Miller, persikėlusi gyventi iš Santa Barbaros. Neliko nepastebėtas jos skaidrus balso tembras, pakvietėme dainuoti kapeloje „Biru Bar”. Džiaugiamės, galėdami praturtinti kapelos skambėjimą ir repertuarą. Daiva, kiek save prisimena, dainavo visur ir visada, būdama 4 metukų jau viešai koncertavo JAV radijui.

Repetuojame daug, ruošiamės naujiems pasirodymams. Gegužės 2 dieną esame pakviesti dalyvauti labai atsakingame tautinių šokių kolektyvo „Grandis” 50ties metų jubiliejiniame koncerte. Teks važiuoti į Čikagą ir papildomai repeticijai kartu su šokėjais – juk turime suderėti kaip vienas kolektyvas. Tikimės, kad šokėjams bus lengva ir tikrai smagu šokti pagal gyvą muziką.

Su kitais muzikiniais kolektyvais, gyvuojančiais Jungtinėse Valstijose, dar neteko susitikti, o būtų išties labai smagu pasidalinti patirtimi, kartu pamuzikuoti, o gal net ir kapelų festivalyje sudalyvauti. Pasvajojame ir kitoje Pasaulio lietuvių šokių šventėje šokėjams pagroti...

Esame tikri, kad sumanymai gimsta ir noras kurti atsiranda, kuomet smagu bendrauti, galima prasmingai praleisti laisvalaikį, praplėsti akiratį. Tokiu būdu „Biru Bar” kolektyvas pažymi ir puikios veiklos pradžią, ir viltį, kad „viskas yra įmanoma”. Tikime, kad vienas demokratiškiausių meno formų – liaudiškos muzikos kapela – ateityje suteiks daug geros nuotaikos, atokvėpio, paskatins ir mūsų vaikus pamilti liaudišką dainą, šokį, prisidės prie jų etninės savimonės ugdymo, pažadins gerų veiklos sumanymų ne tik mums, bet ir tiems, kuriems grojame ir dainuojame.
 
Kalbino Loreta Timukienė


Kapela ,,Biru Bar”. Nuotr. iš kapelos archyvo.