Dariaus ir Girėno balzamavimo dienoraštis

DANAS JANKAUSKAS
Tanatopraktikos centro direktorius Vilniuje,
Vokietijos praktikuojančių tanatologų draugijos narys

Nuo to laiko, kai po žemę pasklido tautos su savo kalbomis ir savitais papročiais, galioja galingų, nelabai galingų ir ,,menkų” tautų dėsnis. Kaip ir reikia tikėtis, priešingai krikščioniškajam mokymui, žemės gyventojai galingas tautas kelia aukščiau visų kitų tautų. Galingos tautos – visiems įdomios, jomis žavimasi, galingų tautų žmonės paprastai didžiuojasi savo tauta labiau nei mažiau galingų ar ,,menkų” tautelių žmonės. Pasirodo, šitas sutvarkymas neturi jokio pagrindo, nes ir iš mažiausių tautų kyla daug garbingų ir pasiaukojančių žmonių, kaip iš menkiausio tarp Judo miestų Betliejus Efrata kilo pats didžiausias visų laikų žmogus Jėzus.

Lietuva taip pat ne kartą patyrė pasaulio galingųjų dėmesį. Vienas labiausiai atkreipusių tautų dėmesį į Lietuvą įvykių buvo 1933 metų Dariaus ir Girėno skrydis per Atlantą ir lakūnų žūtis. ,,Lituanicos” ir Lietuvos vardą stebėtinai taisyklingai tarė visos stambiausios to meto naujienų agentūros, užuojautos artimiesiems ir lietuvių tautai plaukė iš visų galingų tautų.

S. Dariaus ir S. Girėno mirties priežastį buvo pavesta ištirti karo chirurgui, anatomijos profesoriui Jurgiui Žilinskui ir karo gydytojui, teismo medicinos profesoriui Kaziui Oželiui. 2005 metais Lietuvos nacionalinis muziejus parengė ir išleido Jurgio Žilinsko ,,Atsiminimus’’. Knygoje Ksavera Rūtelė Žičkytė straipsnio ,,Nugalėję lemtį” skirsnyje ,,Dariaus ir Girėno byla” rašo: ,,Žilinskas žuvusiųjų kūnus parsivežė į Anatomijos institutą. Mėnesį tyrinėjo žaizdas ir nustatė, ‘kad kūnai sužaloti, daug žaizdų, bet jos apvalios. Žaizdos susisiekia. Atrodytų, kad jos jau šovinių padarytos’.”

* * *

Ko gero, taip jau susiklostė, kad dėl tokios savo nuomonės profesorius Žilinskas retai kada minimas šalia Dariaus ir Girėno, nors už tai, kad giminės ir visi Lietuvos žmonės galėjo atsisveikinti su tautos didvyriais atidengtuose karstuose ir paskutinį kartą pažvelgti į jų veidus, dėkingi turime būti būtent jam.

Profesorius gavo vyriausybės pavedimą lakūnų palaikus balzamuoti, todėl 1933 metų liepos 24 dieną palaikai buvo perkelti iš teismo medicinos ekspertizės į anatomijos katedrą Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Balzamavimas čia truko devynis mėnesius. Profesoriui Žilinskui patarinėjo Berlyno universiteto profesorius Rioslis. Padėjo profesoriui talentingi preparatoriai I. Kronikaitė ir V. Paprockas, juos profesorius net buvo išsiuntęs į Prahą pas to meto geriausius balzamavimo specialistus. Čia reikia patikslinimo: kad ir kiek vertingų patarimų gauta iš Rioslio ir Prahos specialistų, labai tikėtina, kad tos konsultacijos buvo tik pusė to, ko reikėjo dirbant su Dariaus ir Girėno palaikais, mat universitetai kaip tada, taip ir dabar, užsiima kūnų balzamavimu tam, kad būtų išsaugoti studentų anatominėms pratyboms. Dariaus ir Girėno palaikus reikėjo balzamuoti ypatingais būdais, nes jie jau buvo stipriai apirę (šiandien turėdami modernią balzamavimo įrangą ir chemikalus balzamuotojai atsisako dirbti su tokiais kūnais), be to, daugybiniai kaukolių ir kitų kaulų lūžymai labai apsunkino darbą. Paprastai tokie atstatomieji – rekonstrukcijos darbai užima du trečdalius ir daugiau viso kūnų parengimo laiko, palyginti su balzamavimu – arterinėmis kūnų injekcijomis ir mirkymu tirpalų voniose. Taigi kaukoles ir veidus profesorius Žilinskas restauravo savo paties sukurtomis metodikomis.

Docentė J. Dobrovolskaitė-Tiknienė, Anatomijos katedros darbuotoja, pasakojo: ,,Profesorius Jurgis Žilinskas buvo labai pareigingas, reiklus sau ir kitiems žmogus. Balzamavo jis labai gerai, tik apgailestavo, kad labai sužaloti Dariaus ir Girėno kūnai dar buvo paveikti didelių pomirtinių pakitimų, nes po jų žuvimo buvo praėjusios net septynios paros ir vasaros karščiai jiems pakenkė.”

* * *

Profesorius iškvietė Jaunutę Darienę atpažinti vyro palaikų. Ji prisimena: ,,Dariaus kūnas buvo labai sutinęs, veidas neatpažįstamai sužalotas.” Palaikus J. Darienė atpažino tik iš rando dešinėje nugaros pusėje. Moteris, sukrėsta šiurpaus vaizdo, verkė... Ji ilgai negalėjo užmiršti to, ką matė Anatomijos katedroje. Naktimis pabusdavo išsigandusi ir ilgai negalėdavo užmigti, kol metai pamažu skaudų prisiminimą ištrynė.

Jau po balzamavimo Nijolė Dariūtė-Maštarienė prisimena: ,,Tada man tebuvo devyneri metai, kai pirmą kartą pamačiau balzamuotus Dariaus ir Girėno palaikus... Profesorius Jurgis Žilinskas padarė viską, ką galėjo, kad lakūnų, ypač Dariaus, kūnai kuo mažiau pasikeistų. Perskaičius medicininių tyrimų protokolą, kuriame taip akivaizdžiai aprašyti sužalojimai per katastrofą, supratau, kokį sudėtingą, kruopštų darbą atliko profesorius. Komisijos nariai – Kauno universiteto Medicinos fakulteto profesorius V. Lašas, P. Raudonikis, E. Vinteleris ir gydytojas Ingelevičius – 1937 metų kovo 11–13 dienomis patikrino balzamavimą ir pažymėjo, kad jis atliktas gerai.’’

Kad balzamavimas ir kaukolių rekonstrukcija atlikti gerai, rodo ir tas faktas, kad dvidešimt metų palaikams išbuvus slaptavietėje, sudrėkus, išdžiūvus ir pilnai mumifikavus – galvos formos nepakito (matosi nuotraukose), t. y. nesusideformavo, kas įvyksta, kai kaukolės būna sulaužytos ir džiūstant bei traukiantis odai ties įlūžimais darosi įdubos. Iš to darome išvadą, kad profesoriui pavyko atstatyti kaukolių formas ir kažkokiais būdais stabilizuoti kaulus, o tai svarbiausia dalykas restauruojant.

1964 metais perlaidojant iš slaptavietės ištrauktus ir pakartotinai ištirtus kūnus, N. Dariūtė-Maštarienė prisimena: ,,mamą sukrėtė vaizdas, kai ji, atidengusi šilką, pažvelgė į mano tėvo veidą. Ji išblyško ir nesulaikė išsprūdusios raudos. Raminau ją, kaip sugebėjau, kol ji atsitokėjo”.

* * *

Atsižvelgiant į paminėtus faktus, prieiname dvi išvadas. Pirma, atsisveikindami su savo mylimais mirusiaisiais, žmonės turi nenumaldomą troškimą paskutinį kartą pažvelgti jiems į veidus. Antra, labai svarbu, kad nieku būdu nedarant iš mirusiojo kūno kažkokį stabą, specialistas gerai sutvarkytų kūną, ypač veidą, tam, kad artimieji atsisveikindami neįžvelgtų jame ligos ar avarijos paliktų pėdsakų, kuriuos pastebėję artimieji mano, kad jų mylimam žmogui prieš mirtį labai skaudėjo; tuomet psichologinės žaizdos negyja metų metus.

Profesorius Žilinskas atliko didžiulį, pasaulinio lygio darbą kurį šiuolaikiniai balzamuotojai nori įtraukti į pasaulinę balzamavimo istoriją. Šis darbas tarnaus kaip pavyzdys, mokant balzamuotojus restauravimo darbų visame pasaulyje. 2010 metų kovo mėnesį paruošta pirmoji Lietuvoje balzamavimo ir restauravimo meno specialistų laida. Mokymus vedė Vokietijos praktikuojančių tanatologų asociacijos specialistai. Mokymų metu studentai kolegoms vokiečiams užsiminė apie profesorių Žilinską ir jo atliktą darbą. Mūsų nuostabai, kolegos ėmė primygtinai prašyti, kad kiek įmanoma smulkiau išsiaiškintume apie profesoriaus balzamavimo ir restauravimo darbų būdus ir konkrečiai apie Dariaus ir Girėno balzamavimą, nes, anot jų, tokie darbai turi būti įtraukti į balzamavimo istoriją ir išsaugoti ateities balzamuotojų mokymui visame pasaulyje.

Ėmus gilintis į Jurgio Žilinsko darbus paaiškėjo, kad balzamuojant Darių ir Girėną profesorius kiekvieną dieną rašė dienoraštį. Jurgio Žilinsko ,,Atsiminimuose” rašoma: ,,Žėdną dieną aš lankiau balzamavimo vietą, užrašydamas kūnų žaizdų kitimus ir visas pastabas bei motyvus... Dienoraštis užėmė penkiasdešimt puslapių.”

1964 m. įsteigta speciali komisija pakartotinai ištirti aptiktus slaptavietėje palaikus. Komisijai vadovavo Kauno medicinos instituto rektorius Zigmas Januškevičius. Ištrauka iš šios komisijos akto: ,,(...) S. Dariaus ir S. Girėno lavonuose šautinių sužalojimų nerasta, tačiau pirminis lavonų tyrimas bei balzamavimas, kurių aktai komisijai nebuvo pateikti, bei žymūs lavoniniai pakitimai neleidžia tvirtinti, kad šautinių sužalojimų nebuvo...” Iš šios ištraukos suprantame, kad tuomet Lietuvoje Dariaus ir Girėno balzamavimo dienoraščio jau nebuvo.

* * *

Prof. Žilinskas 1946 m. atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, apsigyveno Waterbury, CT. Aktyviai įsijungė į lietuvių bendruomenės gyvenimą. 1953 m. už nuopelnus lietuvių medicinai New York LGD (Lietuvių gydytojų draugija) jį išrinko garbės nariu. 1957 m. kovo 15 d. mirė Waterbury. Palaidotas to miesto kapinėse. Taigi, didžiausia tikimybė, kad yra dienoraštis kažkur toje vietoje.
Pastaruoju metu didelį susidomėjimą šia istorija reiškia Vokietijos (VDT), Lenkijos (PCTIT) tanatologai, taip pat pasaulio balzamuotojų vadovėlio ,,Embalming: History, Theory & Practice’’ bendraautorė Melissa Johnson Williams. Galingų tautų žmonės dar kartą atkreipė dėmesį į Lietuvą.

Vis dar turime viltį, kad Dariaus ir Girėno balzamavimo dienoraščio turinys pasieks šių dienų balzamuotojus ir pasitarnaus jų mokymui padėti sumažinti netekties prislėgtų žmonių skausmą.

Naudotasi literatūra: Jurgis Žilinskas ,,Atsiminimai’’, (2005, Lietuvos Nacionalinis muziejus).
Nijolė Dariūtė-Maštarienė ,,Darius ir Girėnas’’ (1990, ,,Mintis”).
Nijolė Dariūtė-Maštarienė ,,Paskutinis skrydis’’.